2

Apie galindus, baltų gentį, ir jų kelionę į vakarus, pasaulio pakraštį

lapkričio 19, 2010 Archyvai, Baltų gentys

Algirdas Patackas.

„galindai (…) šiaurės vakarų Ispanijos pakraštyje, Europos labiausiai į Vakarus nutolusiame kyšulyje (…) realizavo istorinį savo likimą, atspindėtą (ir tarsi nulemtą) jų vardo“ (Vladimiras N. Toporovas)


Didžioji Europos sengirė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose – lėmė, kad joje gimęs ir susiformavęs etnosas – aisčiai, aisti(j)ai, buvo vienas sėsliausių. Apskritai, t.y. „pagrindo etnosai“, užgimę pastoviuose ir vientisuose kraštovaizdžiuose, tokiuose kaip giria, kalnai, yra sėslūs – kelionėms pakyla tik antriniai etniniai dariniai, sakytume sūnūs ar dukros, visai kaip šeimoje… Didžiosios girios (jos likutis yra Belovežo sengirė) gentys pasižymėjo ypatingu sėslumu, glūdėjimu, anot Vaižganto. Tautų kraustymosi bangos ritosi per senąjį žemyną viena po kitos, o čia, glūdumoje, tvyrojo prietema ir romá, kaip amžinybės ar neseniai prarasto rojaus miglotas prisiminimas.

Tačiau laikas ir jo įsuktas istorijos smagratis darė savo. Baltų gentys buvo įtrauktos į istorijos sūkurius. Vieni pirmųjų šitai patyrė galindai, galinė, pakraštinė aistijų gentis, gyvenusi didžiosios Girios pakraštyje, kur žvilgsniui atsiveria horizontai.

***

I-dalis. GALINDIJA.

Galindų vardu paprastai įvardijami tik vadinamieji vakarų galindai (viena iš devynių prūsų kilčių). Jie gyveno Galindoje, tarp Geldapės ir Nauros (Narevo, Vyslos intako) upių. 178 m. po Kr. apie juos rašė graikų geografas Klaudijus Ptolemajas (archeologai to laikotarpio galindus tapatina su taip vadinama Bogačevo kultūra).

Narevas iš paukščio skrydžio. Foto Wojciecha Franusa

Pietuose galindai (prūsiškai galindis, lotyniškai galindae) ribojosi su mazovais, rytuose – su jotvingiais (su kuriais juos siejo itin glaudūs ryšiai), šiaurėje su bartais, vakaruose su pagudėnais, pietvakariuose su sasnais (sėsnomis?). Jų klestėjimo laikas – pirmieji amžiai po Kristaus. Galindijos centras buvo netoli Alnaštyno (Allenstein – vok., Olsztyn – lenk.), Prūsų (dabar Mozūrų) ežeryne. Tuo metu galindai buvo labiausiai klestinti baltų gentis – turėjo išvystytą žemdirbystę ir amatus, prekiavo ne tik su kaimyninėmis gentimis, bet ir su Padnieprės, Padunojės, Pareinės kraštais, netgi su tolimuoju Krymu. Tuo laiku galindais greičiausiai vadinta platesnė nei kiltis etninė bendrija, pavyzdžiui, visi lingvistiniai senprūsių protėviai. Mirusius jie degindavo ir vėliau laidodavo urnose, o vyrus laidodavo su žirgais.

VII a. antroje pusėje (įsidėmėkime šią datą) galindų kultūra ėmė nykti. VII-XII a. – palaipsnio galindų silpnėjimo laikotarpis. Manoma, kad XII a. dalis galindų žuvo kovose su Mazovijos kunigaikščiais arba buvo išvesti į nelaisvę, kiti kryžiuočių ordino buvo išvaryti į Sembą, dar kiti išsikėlė į jotvingių ir nadruvių žemes. Vokiečių istorikas Petras Dusburgietis teigė, kad XII a. antroje pusėje Galinda virto dykra, pirmykščia giria. XIV-XVII a. Galinda buvo kolonizuota vokiečių ir lenkų.
Rytų galindai gyveno Protvos upės baseine, į vakarus nuo Maskvos (dabartinės Možaisko apylinkės). Jie yra minimi Ipatijaus metraštyje (1057 m. ir 1147 m.) kaip goliadj. Archeologai jiems priskiria taip vadinamą Moščino kultūrą (V-VIII a.). Vėliau juos asimiliavo slavai. Rusų lingvisto V. Toporovo teigimu, XI a. situacija buvo tokia, kad Maskvos gyvenvietėje jau buvo kalbama slaviškai, bet apylinkėse – dar galindiškai, o iki litovščinos, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo antpuolių, tai yra baltiškosios Rekonkvistos pradžios, tebuvo šimtas metų…
Žymiausias XX a. antrosios pusės baltistas-slavistas Vladimiras Toporovas rašo (1): „Galindai – vienintelė iš dabar žinomų senovės baltų genčių, kuri dalyvavo „didžiajame tautų kraustymesi“, pradėjusi migruoti iš protėvynės dar keletą amžių anksčiau […]. Migracijos pasekmėje galindų pėdsakai (visų pirma jų vardo atspindžiai) aptinkami didžiulėje Europos erdvėje […]. Turint omeny, kad istorijos dėka galindai užėmė ypatingą vietą tarp kitų baltų genčių, būdingą kraštutinumais (pats pavadinimas Gal-ind atitinka, matyt, balt. gal-as „kraštas“ (2), ir kad šitie kraštutinumai pasireiškia pirmiausia būtent per šios genties laiko/erdvės charakteristikas, (galindai kartu su sudinais yra paminėti Ptolemajaus – Γαλίνδαι καί Σουδινοί. III, 5 – jau II a. po Kr.; jie gyveno piečiausiame baltų arealo pakraštyje ir migracijos dėka atsirado kraštutiniuose – pietvakariniame ir šiaurės rytų Europos pakraščiuose […].

„Naujas“ galindų atradimas 60-siais ir ypač 70-siais XX amžiaus metais leidžia įtikinamai teigti, kad dėka galindų mokslas apie baltų senybes rado tą jungiančią grandį (reikia tikėtis ne vienintelę), kurios pagalba galima apčiuopti daugiau ar mažiau patikimą ryšį tarp dviejų istorinių laikotarpių – to, kuris gali būti atstatytas ir suprastas vien per rekonstrukciją vienų ar kitų jo elementų, ir to ankstyvosios istorijos laikotarpio, apie kurį galima spręsti jau iš istorinio pobūdžio dokumentų“.

Kodėl iškeliavo galindai?

„GOTIŠKASIS“ variantas

Istorikai ir kalbininkai siūlo tokią priežastį: „…tikslingiausia atrodo prielaida, kad pusiausvyros Pavislyje sutrikdymo kaltininkais dviejų tūkstantmečių paribyje (iki Kr. ir po Kr.) buvo gotai, persikėlę čionai tuo metu“ (3). Teigiama, kad galindai, pagauti migracinio impulso, tapo gotų (galbūt ir vandalų bei burgundų) palydovais ir iš dalies sąjungininkais, kol jų pėdsakai neišniro toli vakaruose – Galijoje ir ypač šiaurės vakarų Ispanijoje, kur susikūrė vestgotų, prasiskverbusių į Pirėnų pusiasalį 415 m. po Kr., karalystė.

[Vladimiro Toporovo straipsnyje pateikta gan sudėtinga, paini galindų migracijos schema. Mūsų supratimu, painiava atsiranda nesusitarus dėl pamatinių dalykų. Esmė yra štai kur – kaip aiškinsimės šį etnonimą? Jei laikysime, kad rytiniai, pamaskvės galindai (Ipatijaus metraščio goliadj) yra migrantai, ne autochtonai, vietiniai, tada schema tampa itin sudėtinga ir todėl jos patikimumas mąžta: „Migracija vyko dviem skirtingomis kryptimis: į pietryčius ir vėliau į šiaurės rytus vienu atveju ir į pietus (ar pietvakarius), po to į vakarus ir, pagaliau, pietvakarius kitu atveju“. Tai pripažįsta ir pats Toporovas: „Griežtai kalbant, mes neturime patikimų duomenų apie dvi galindų migracijas“.
Mūsų supratimu, užduotį galima dar labiau supaprastinti. Tam reikia atlikti nedidelę sąvokinę revoliuciją– pripažinti, kad galindais, „galiniais“ buvo vadinamos pakraštinės baltų gentys, kur jos begyventų – rytuose, pietuose ar vakaruose (2). Tada viskas stoja į savo vietas – rytiniai baltai nėra atkilėliai, jie ten gyveno nuo amžių, o migravo tik vakariniai galindai. Juo labiau, kad pats Toporovas sutinka su galindų kildinimu iš galas – vieno jo straipsnių paantraštė „Etnoniminis pagrindas Galind- kaip baltų periferijos ženklas“.
Pavyzdžiui, lenkų istorikai kresais, pakraštinėmis teritorijomis juk vadina ir Livoniją („Inflanty“), ir Sileziją, ir Podolę. Beje, Toporovo straipsnyje beveik nerašoma apie dar vieną Galindiją, kurią galima pavadinti „pietine“, šalia rytinės ir vakarinės. Tai – Galicija (ukr. Галичина, lenk. Galicja). Tai itin sudėtingos istorijos kraštas, nuolat padalintas tarp kelių valstybių (tame tarpe ir LDK), visaip vadintas (Haličo-Voluinės kunigaikštyste, netgi Galisijos ir Lodomerijos karalyste). Neabejotina tik viena – kad čia gyvenusio etnoso substratas iš esmės yra baltiškas, tai yra galindiškas. Apie tai užsimena ir Toporovas, kalbėdamas apie „galindiškojo elemento buvimą toli į pietus nuo istorinės Galindijos (…), t. y. lenkų-čekų pasienio ruože (pirmą kartą nurodyta Kozyrovskio), šiaurinėse Karpatų ir Sudetų priekalnėse“. Pagaliau juk mūsų kaime paskutinėje troboje gyvenantis dažnai vadinamas „galiniu“…]

***

Taigi, toliau bus kalbama tik apie vakarinius galindus, Prūsų (Mozūrų) paežerių ir girių tautą ir jos odisėją – kelionę į Vakarus. Pirmuosius galindų pėdsakus vakaruose vokiečių istorikai aptiko asmenvardžiuose – tai Galindo, vestgotų kario vardas, taip pat Bertino analų sudarytojo vardas Prudentius Galindo (835-861 m. įraše). Ypač pagausėja šių atradimų prieškario vokiečių mokslininkų darbuose (matyt, tai susiję su tų laikų politiškai konjunktūrišku dėmesiu gotų istorijai).

Pavyzdžiui, Sent Sernino (Saint-Sernin de Toulouse) abatijos kartuliarijuje randama net 16 kartų paminėta Galindus, Galin (tarp 844-1200 m.). „Kartu su elemento galind- geografijos ir chronologijos išsiplėtimu labai svarbus buvo staigus pavyzdžių kiekio augimas ir, pagaliau tai, kad po šiuo elementu buvo užkoduoti ne tik asmenvardžiai, bet ir vietiniai objektai. Šiaip ar taip, esama medžiaga leido E. Gamillscheg’ui rekonstruoti got. galinds kaip „galindas“. Nuo to laiko tapo aišku, kad panašūs pavyzdžiai yra ne tik ne atsitiktiniai, bet turi būti laikomi dėsningu atspindžiu bei liudijimu, jog tarp vestgotų būta ypatingos vakarų baltų kilmės etninės grupės – galindų, kurie, matyt, turėjo ir savo teritorinius centrus“ (4).

Nors, Toporovo nuomone, kalbos ilgą laiką galindams išlaikyti nepavyko – ją, matyt, kaip ir vestgotų kalbą, užgožė romaninės kilmės kalbos (vulga latina), – nėra beviltiška ieškoti baltizmų ispanų tarmėse, ypač ten, kur galindų labiau apsistota. Tai – Pirėnų pusiasalio šiaurės vakarų kyšulys, Galisija. Nors toponimų su Galind-, daugiausia patroniminės kilmės, yra aptinkama ir kitur, net centrinėje Ispanijoje (pavyzdžiui, Castel de Galindo prie Teruelio, Fuente Galindo prie Alikantės, tor de Galindo, Muňogalindo, Los Galindillos ir t. t.), tačiau šiaurės vakaruose jų tiek gausu (prie Ourense, Braga, Porto, Viseu, Zamora, Salamanca, Avila, Bizcaya, Segovia, Cáceres ir kt.), kad galima kalbėti apie „Pirenėjų Galindiją“, panašiai kaip kalbama apie Andalūziją („vandalų šalį“), Kataloniją (Catalania – Got‘ų + Alan‘ų kraštą) ir t. t. Įdomu, kad tarp patronimų pasitaiko ir labai jau atpažįstamų – Galindon-ez (t.y. Galindon sūnus, nes –ez reiškia -aitis), Galind-onis, Galinnonis.
Vladimiras Toporovas pirmasis atkreipė dėmesį ir į faktą, kuris kažkodėl nesusilaukė nei Vakarų, nei mūsų mokslininkų dėmesio, kad ispanų epo herojaus El Sido palydoje būta companjeros, šaunaus ietininko Galind Garçiez, el bueno d‘Aragón (apie šį šaunuolį bus atskira kalba).
„Demografinio sprogimo“ variantas

Pradėkime nuo Petro Dusburgiečio, kryžiuočių kronikininko, „Prūsijos žemės kronikų“(1326m.): Pagausėjo galindų [galindite], kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų išmaitinti… (čia ir toliau išryškinta mūsų). (5)

Tą pačią mintį apie „demografinį sprogimą“ kartoja ir pora šimtų metų vėliau rašęs Simonas Grunau „Prūsijos kronikose“ (1529 m.):

Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderberg‘u. Ši tauta ilgainiui sustiprėjo ir labai pagausėjo. (6)

Ir toliau: Prūsijoje (Brutenijoje) [Brudenia] gyveno gentis, vadinama galindai (galindier). Jie turėjo daug vaikų, daugiau už kitas gentis … (7). Tą patį teigia ir Prūsijos kultūros istorikas Matas Pretorijus (Matthaeus Praetorius) savo rankraštyje „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (rašytame 1671-1703m.): Mat galindai buvo labai galingi, iš dalies dėl to, kad jų gyvenama teritorija Prūsijoje buvo neprieinama dėl daugybės raistų, ežerų, girių ir t.t., iš kurių jie lengvai rasdavo kelią; iš dalies ir dėl to, kad jų moterys buvo labai vaisingos, net kraštas nebegalėdavo išlaikyti tiek daug žmonių.(8).

Ir toliau: „Ypač jie buvo galingi, kai šalį valdė karaliai, nes ji (Galinda – aut. past.) buvo ne tik plati (tikra) to žodžio prasme, bet ir turėjo tiek daug gyventojų…(9). Neteko aptikti, kad į šią svarbią aplinkybę tyrinėjantys galindų migraciją būtų atkreipę dėmesį. O juk staigus populiacijos pagausėjimas yra dažniausia migracijų priežastis. Yra dar viena prielaida, mįslingai deranti prie „demografinės“. Jau rašėme, kad Prūsijos galindų medžiaginė kultūra, kaip teigia archeologai, suklesti pirmuose amžiuose po Kr., labiausiai tarp visų baltų genčių, tačiau VII a. antroje pusėje dėl nesuprantamų priežasčių nunyksta, ir gentis jau nebeatsigauna – XII a. galindai yra nukariaujami ar išstumiami iš gimtų vietų. Tai koreliuojasi su gotų invazijos į Iberijos pusiasalį chronologija (V-VI a.) ir, kaip jau rašyta, pirmųjų galindų pėdsakų šiaurės Ispanijoje pasirodymu (VII a. po Kr.) bei staigiu jų pagausėjimu. Kas gali atsakyti, kokį vaidmenį čia suvaidino anas materialinis gerbūvis? Kokią įtaką šitai turėjo tautos gausėjimui ir vėlesniam žlugimui?
Yra mokslininkų, linkusių istorijai taikyti biologijos dėsnius – pradedant Frezeriu ir baigiant Gumiliovu. Pvz., materialistinėse mokyklose naudojami tokie terminai, kaip „biomasės kiekis iš ploto vieneto“ – šios ir panašios sąvokos taikomos taip vadinamai „maisto rinkėjų“ epochai, kai buvo prasimaitinama iš to, kas randama natūralioje gamtoje. Kitos, rafinuotesnės mokyklos bando ne taip tiesmukiškai aiškinti biologijos poveikį žmonijos istorijai, įvesdamos vitališkumo, „gyvybinės energijos“, pasionariškumo (L. Gumiliovas) sąvokas. Pavyzdžiui, vyriško prado kultūrose dažnai yra sutinkamas tipažas, įkūnijantis ekstremalų, su aržumo perteklium personažą, dažnai negatyvų taikiu laikotarpiu, bet teigiamai vertinamą krizės ar karo sąlygomis – tai kaukaziečių abrekas, germanų berseras ir t. t. Pašalinti iš sociumo, jie suformuoja būrius, ordas ir, susikaupus kritinei masei, pakyla į žygį. Tai paaiškina, kodėl istorijos apyaušryje į Europą periodiškai paplūsdavo vikingų bangos, o iš bekraščių Eurazijos stepių – klajoklių ordos.
Taigi, pakilus galindų kaimynams (pusbroliams? posūniams? sūnums?) gotams (kurių žygiams pagrįsti ir tinka L. Gumiliovo „pasionariškumo“, vitalinės energijos perviršio dėsnis), paskui juos pakilo (ar buvo „išsviesti“) ir ne tokie karingi, taikesni galindai. Tačiau jei gotai prasiautė per Europą kaip liepsna, beveik nepalikdami pėdsakų (kokie pėdsakai gali likti po liepsnos…), tai galindai, trumpiau ar ilgiau apsistoję naujuose kraštovaizdžiuose, paliko tokias žymes, leidžiančias atsekti šį išskirtinį mūsų protėvių nuotykį, baltiškajį žygį į Vakarus..

***

II-dalis. GALISIJA.

Šių eilučių autoriui teko du kartus keliauti Pirėnų pusiasalio briauna, nuosavomis kojomis (jei atvirai, tai dviračiu). Tai buvo piligriminės kelionės į Galisijos šventvietę Santjago de Kompostelą, Šv. Jokūbo keliu (Camino Santjago), kurias paliudijintis raštas – compostela kabo garbingoje vietoje ant sienos. Iš esmės tolimesnis tekstas bus tos kelionės impresijos, įspaudai, kurios vienas iš tikslų, be kitų, sakraliųjų, buvo ir atkartoti, suvokti galindiškosios kelionės į finis terrae, Capo Finistera (ar Fistera) paslaptį. Pradėkime nuo to, kas yra camino, piligriminė kelionė į Santjago.

***

Camino Santiago – taip sutrumpintai vadinasi ši atitikmenų pasaulyje neturinti kelionė. Camino reiškia kelias, jei norite lietuviškai kamenyčia – ko jau ko, o akmenų čia netrūksta. Piligrimų kojos per daugiau kaip tūkstantį metų išduobė uolose kažką panašaus į griovį ar lataką, kuris vingiuoja kalnais ir slėniais, upelių pakrantėmis, vaizdingai apaugęs gebenėmis, vijokliais ir kitokia nematyta augalija, teikiančia pavėsį kad ir karščiausią dieną.

camino santiago kelias

Istorija šio kelio tokia – po Kryžiaus karų, po nepavykusių pastangų atkariauti Viešpaties karstą, krikščioniškoji Europa buvo atkirsta nuo Jeruzalės. Dar liko Roma, bet kelionė į ją buvo susijusi su pavojais, o ir Gotardo perėja Alpėse ne kiekvieną žiemą būdavo įveikiama. Tada ir iškilo Santjago de Kompostelos sanktuarijus, kur mažoje bažnytėlėje buvo palaidoti, kaip tikima, iš Jeruzalės slapta pergabenti (atplukdyti jūra) apaštalo Jokūbo, ispaniškai Santjago, palaikai.
Kodėl būtent į šį užkampį? Būtent todėl, kad į užkampį – ano meto neramioje Europoje, draskomoje tarpusavio vaidų, grąsomoje maurų, šis Galicijos užkampis, užsiglaudęs už Kantabrijos kalvyno, buvo gal saugiausia vieta krikščioniškoje Europoje. O ir kelionė į ten – per Pirėnus, Ronsevalio perėją, buvo pakankamai saugi, nes buvo sukurta, kaip dabar sakytume, infrastruktūra, išlikusi iki dabar – pernakvoti buvo galima vienuolynuose ar nakvynės namuose, alberguose, o labdaringi vienuoliai pasiūlydavo ir sriubos lėkštę.

Camino de Santiago

Į šią sunkią ir varginančią, galbūt svarbiausią viso gyvenimo kelionę viduramžių žmogus išsiruošdavo kaip į amžinybės prieangius, kaip į sielos švarinimo misteriją, prieš pažvelgiant į akis anapusybei, o dažnas gal ir nebegrįždavo – tačiau atlygiu būdavo prašviesėjimas ar nušvitimas, išgirdus Kompostelos, campus stellae, Žvaigždžių lauko slėnyje aidint varpus. Šitoji kelionė apgaubta mistikos, aprašyta daugybėje knygų, pradedant manuskriptais ir baigiant kompiuterių ekranais. Čia šalia vargetos galėjai sutikti ir karališko kraujo piligrimą, bet vilkintį tuo pačiu dulkėtu rudu apsiaustu, ta pačia plačiabryle skrybėle su prisegta jūros kriaukle – camino simboliu. Ir karaliai, ir to meto įžymybės turėjo keliauti pėsti, patirdami tuos pačius vargus, kaip ir paprasti žmonės. Ant šitų akmenų klupo, šitose dulkėse įspaudė pėdas nemirtingasis Dantė Aligjeris (Dante Alighieri), šv. Pranciškus Asyžietis, Janas van Eikas (Jan van Eyck), šv. Brigita Švedė, karališko kraujo, popiežius Kalikstas II, Izabelė, Portugalijos karalienė, Jokūbas Sobieskis (Jakub Sobieski), Seimo maršalka, iš mūsų amžininkų – Chose Marija Eskriva (José María Escrivá), Opus Dei įkūrėjas, popiežius Jonas Paulius II ir daugybė kitų. Tokia tad būtų krikščioniškoji camino istorija.

Tačiau ši istorija turėjo įvadą… Dalykas tas, kad per Galisiją ėjo senovinis, dar pagoniškų laikų mitinis kelias į pasaulio galą. Šis kelias į tolimiausiai vakaruosna nutolusį Europos žemyno kyšulį, kurio dėka Europos žmogus galėjo akivaizdžiai išvysti, kur baigiasi jo oikumena, jo gyvenamas pasaulis – be abejo, buvo sakrali erdvė. Šio kelio savotiškas dvasinis atitikmuo, dangiškoji-kosminė matrica buvo Paukščių Takas, nusidriekęs danguje ta pačia kryptimi – vakarų, saulėlydžio link.

Yra nuotrauka, daryta naktį – apačioje boluoja, vingiuoja per Kastilijos lygumas ir kalvas camino, o naktiniame danguje jo vingius atkartoja žvaigždžių upė. Beveik visos senos kultūros turi savo supratimą ir vardą tam keliui – pradedant turbūt poetiškiausiu, baltiškuoju senoviniu Sielų upė, Vėlių kelias, vedantis į dausas – vėliau Paukščių kelias (kaip ir pas latvius ir ugrofinus), Via lactea, Milky-way (Pieno kelias – pieną praliejo Hera, viena iš Dzeuso žmonų, moteriškumo ir motiniškumo įsikūnijimas, gražiomis (graikų skoniui…) karvės akimis; taip pat slavų mitologijoje yra karvė Земуна [Žemyna?], kurios palietu pienu maitinasi dievai), ir baigiant šiurpiais gotiškais-germaniškais eschatologiniais mitais apie pasaulio pabaigą (Ragnarok), apie mitinį žvėrį, vilką Fenrirą, kosminio blogio įsikūnijimą, praryjantį saulę ir t.t.

Paukščių takas

Teko matyti senose, dar turbūt ikiromaninėse Galisijos bažnyčiose bareljefų, kur pavaizduotas šis žvėris su ilgu, iškištu ir vingiuojančiu liežuviu (liežuvis – tas pats kelias? finis terrae kaip saulės kapinės?). Dideliems giminystės su gotais gerbėjams patartina susipažinti su bent pora epizodų iš jų apokaliptinės mitologijos, kad praeitų noras gretintis – šiurpesnių ir žiauresnių mitologinių scenų turbūt nerasime visame mitų pasaulyje… Pereinamuoju iš pagonybės į krikščionybę laikotarpiu šis žvaigždkelis virsdavo tarsi senoviniu GPS, naktine autostrada keliaujant į šventas vietas.

Visas straipsnis lrytas.lt

Praplėsti straipsnį pokalbiais forume
Siūlome pasižiūrėti, kaip Lenkijoje rengiamos įvairios šventės Galindų tema. Nors galindai parodomi kaip laukiniai, bet aprangoje jaučiama keltiška įtaka.

Galindų teatras

© 2010, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (2)

 

  1. Paulis sako:

    Vai kāds te arī latviski zin?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.