Baltų žinyčios vartai

0

Vėlinių ilgesio šviesoje

viršaitis lapkričio 20, 2010 PASAULĖŽIŪRA

Rūta Suchodolskytė.

Kad mylėčiau ir gerbčiau tėvą, motiną, senus žmones, saugočiau nuo draskymo, niekinimo jų kapus, kad jų atilsėjimui kapinėse sodinčiau ąžuolų, kadagių, diemedžių, sidabražolių.

(Iš „Lietuvio maldos“, 1938 m. užrašytos Vilkijoje)

Pirmųjų amžių krikščionys šventė tik dvi metines šventes – Velykas ir Sekmines. Visoms kitoms šventėms atsirasti didelę įtaką turėjo indoeuropietiškų švenčių kalendorius. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną arba Vėlines Izidorius Sevilietis (VI a.) pasiūlė pagerbti išėjusius pirmą sekmadienį po Sekminių, IX a. Anatolijus Macietis pasiūlė Vėlines minėti po Visų Šventųjų, o 998 m. Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po bažnyčias ir vienuolynus. 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją.

„Aukuro“ Vėlinės

Artėjant Vėlinėms jau tapo tradicija dalyvauti Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“, jau per dvidešimt metų rengiančio kraštotyros ekspedicijas ir šventes, Vėlinių žygyje. Spalio priešpaskutinį savaitgalį kirtome sieną tarp gyvųjų ir mirusiųjų karalystės Lietuvoje ir Latvijoje, degėme žvakutes Mažeikių rajone, netoli Leckavos miestelio esančiuose Griežės piliakalniuose, Latvijoje keliavome Embutės pilies link, Liepojos rajone, dainavome prie legendinio valdovo Indulio ir jo mylimosios Arijos kapo, keliavom kuršių genties pėdsakais. Kuršiais (latv. kurši, lot. Currene) vadinosi vakarų baltų tauta, nuo VII–VIII iki XII amžiaus gyvenusi rytinėje Baltijos pakrantėje (dabar Latvijos vakaruose) ir Lietuvos šiaurės vakaruose (apėmė pusę Žemaitijos).

Po penkių valandų kelionės automobiliu, jau temstant pasiekėme nedidelį Leckavos miestelį, prie kurio mistinio fono prisidėjo rūkstantys naftos gamyklos kaminai ir mėnulio akis apjuosta baltu, skaisčiu žiedu. Prie mokyklos, kurioje turėjome nakvoti, mus pasitiko pirmoji „vėlelė“ – balta it pienas su raudonu raišteliu ant kaklo, murkdama glaustėsi aplink kojas. Didesnė, arčiau kuršių žemių gyvenanti žygio dalyvių dalis jau buvo pradingusi Griežės piliakalniuose, kuriuose nuo pirmojo tūkstantmečio pirmos pusės iki 13 amžiaus gyvavo pilis ir gyvenvietė, vėliau visa buvo sunaikinta Livonijos kariuomenės.

Pasimeldę už mirusiuosius naujuose Leckavos kapeliuose, draugų jau neberadome, todėl teko jungtis prie pavėlavusių gyvųjų, kurie gėrė arbatą miestelio vidurinės mokytojų kambaryje. Tokiu gyvu būdu mokytis istorijos ir ugdyti pagarbą protėvių kapams, susirinko nemažai studentų – astrofizikos, meno, kalbų srities, taip pat vyresnių entuziastų, atvežusių į šį trijų dienų žygį savo vaikus. Kelionė ir daina suvienijo įvairaus amžiaus bei profesijų atstovus.

Po geros valandos grįžo piliakalniuose ugneles palikusi kita ekspedicijos dalis, ir žygio dalyviai linksmai susipažinę ir pasišnekučiavę gulėsi ir ilsėjosi, ruošėsi dar dviem kelionės dienoms.

Anksti ryte merkė lietus, tačiau tai neaptemdė nuotaikos, paėjėję galiuką radom tokius pat sulytus šventuosius Brunoną ir Vaitiekų, pirmuosius prūsų krikštytojus kartu su avinėliu palinkusius prie knygų šalia medinės Leckavos bažnyčios. Šalia Brunono iškalta data liudija krikščionybės eros atėjimą, kuriai buvo smarkiai priešinamasi – Brunonas šiose vietovėje padėjęs galvą. Vėliau, XVII amžiuje mietelyje prasidėjo trintis, kai šalia viena kitos gyvavo dvi bažnyčios – liuteronų ir katalikų. Pastaroji pastatyta žemaičių seniūno Leckio, kurio vardas tapo miestelio pavadinimu. Verta paminėti ir dar vieną žymų veikėją, 1878 m. gimusį po mietelio dangumi – baltų savasties puoselėtoją Domą Šidlauską-Visuomį.

Embutės kalvų ansamblis

Po Leckavos gaunam apdžiūti savo automobiliuose, nes iš karto traukiam į Latviją, Embutės pilies, Bandavos žemėje, Liepojos rajone, link. Pilis kadais didinga, dabar verta Maironio arba J. Rainio plunksnos, aptrupėjusiomis sienomis, stūkso ant kalvos apsupta gynybinių griovių. Prieš šimtmetį šalia stovėjęs malūnas, iš kurio likusi tik šniokščianti, rudeniniais lapais springstanti užtvanka. Šalimais įsikūręs muziejus, kuriame svetingai pasitinka gidė Marite ir toliau mus kelionėje lydėsiąs raudonbarzdis, puikiai lietuviškai kalbantis Latvijos etnokultūros centro atstovas Krišis Kapeniekas. Apie pilį pasakojama, kad ji pirmiausia priklausiusi kuršiams, joje gyvenęs legendinis kuršių valdovas Indulis, XIII amžiuje Livonijos ordino veržimosi į kuršių žemes metu pamilęs gražuolę magistro dukrą Ariją ir dėl jos apsisprendęs pasikrikštyti. Ši romantiška Latvijos Romeo ir

Džiuljetos istorija baigėsi tragiškai, kai Indulį žaibais užsvaido užsirūstinęs Perkūnas. 1911 metais latvių poetas ir dramaturgas Janis Rainis įamžina meilės istoriją, poemoje pavadintoje herojų vardais. (Pilį, galiausiai užvaldytą Livonijos magistro Ditricho fon Griuningeno, puolė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, bet neužėmė.)

Aplink pilį driekiasi slėniai, įrėminti kalvų, aukščiausias jų – Krievų piliakalnis (190 m), aukščiausias piliakalnis kuršių žemėse (Kurzeme). Jo pavadinimas gali būti siejamas su rusų – švedų karu (krievs – latviškai „rusas“) arba su ant kalno atlikdavusiais apeigas kriviais. Netoliese – klevų geltoniu nuklotas minėtojo Indulio kalnas, kuriame stovėjusi senoji pilis, jo buveinė. Kelias į pilį prasideda nuo į žemę įsmeigtų Indulio ir jo draugo Pudikio medinių kardų, vingiuoja pro Juodžio (požemių valdovo) 100 metrų ilgio užtvanką, iš aukščiau, palypėjus laiptais kalno link primenančią in ir jan jungtį. Pažintis su Induliu dar nesibaigia – mūsų keturiolikos

automobilių vilkstinė rieda prie Indulio kapo. Iki galo riedėti nepatartina, nes ženklas įspėja apie privačias valdas. Kapas pasislėpęs miške, todėl užtrunka laiko jį atrasti. Dar visai neseniai lankytas jaunavedžių ir porų, dabar akmuo kartu su nuoroda su legendinio vado vardu samanoja brūzgynuose. Tik ant akmens vaiskiai žalia medvarlė išlenda paklausyti baltiškų sutartinių. Indulio kapo “savininkas“ netrūksta išdygti, kai keliaujame atgal. Labai supyksta, kad po jo žemelę mindome.

Vakaronė Vainiuodėje

Toliau mūsų laukia Vainiuodės miestelis. Buvusioje geležinkelio stotyje įsikūrusiame muziejuje sužinome, kad Vainiuodė buvo „cepelinų“ – didžiulių dirižablių gamybos bazė. 250 metrų metalo lakštų angarai buvo išardyti ir panaudoti Rygos centrinio turgaus dangai.

Miestelis tik už keturių kilometrų nuo sienos, ir parduotuvėse galima susikalbėti gimtąja kalba. Į kelionės pabaigą miške iš kažkur išdygęs latvis pasitinka mus beveik žemaitiška tarme kalbėdamas. Sakėsi Lietuvoj uždarbiaujantis, mat yra „statybininks“. Anot jo, reikėjo kalbą išmokti, na negi Lietuvoj rusiškai šnekėsi.

Vainiuodės miestelio mokykloje vyksta vakaronė, kurios metu lietuviai ir latviai linki vieni kitiems skalsos ir puoselėja bendrystės idėją. Vakaronės bei žygio metu buvo dainuojamos lietuviškos bei latviškos Vėlinių dainos. Rudeninio gamtos mirimo – rimimo alsavime, senovėje buvo švenčiamos Ilgės, dabartinis Vėlinių atitikmuo. Netgi žodžio skambesyje jaučiama tokia tolima ir kartu artima ilgesio, liūdesio nuojauta, išėjusių palydėjimo, išsiskyrimo ir sugrįžimo melancholija, dangiško ilgesio virpulys. Dainose minimi „siratėliai“, likę be tėvelio ar močiutės, išėjusieji, pasitinkantys prie dangaus vartų Paukščių Tako Gulbės žvaigždyne. Iš senų senovės apie Paukščių Taką, kitaip vadinamą Vėlių keliu, buvo pasakojamos sakmės. Jose aiškinama, kad lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės, virtusios paukščiais, tuo keliu išskrenda į dausas. Žvaigždėtą Vėlinių naktį pakėlę galvas į mūsų 200 milijardais žvaigždžių nusagstytą Paukščių tako galaktiką pro pravertus vartelius galime pajusti amžinybės dvelksmą:

-Kas tavi šaukia
Žalia varia,
Poni brali, didie draug(e)?

-Kuo tu puone nuori,
Žalia varia:
Poni brali, didie draug(e)?

-Vyreli nuoriu,
Žalia vria,
Poni brali, didie draug(e)

-A kas atvers vartus
Žalia varia,
Poni brali, didie drauge(e)

– Mes atversim vartus
Žalia varia
Poni brali, didie draug(e)

– Atverk vartus
Žalia varia
Poni broli, didie draug(e)

Važiuokit sveiki,
Žalia varia
Poni brali, didie draug(e).

(Vėlinių daina, Šventoji)
Nuotraukos – Algimanto Stalilionio

Bernardinai.lt

© 2010, viršaitis. All rights reserved.