0

Grafologija, chiromantija…(3)

spalio 26, 2011 Alternatyvus mokslas

Rūta Stasiulytė//tęsinys 20111024 d.

MATYMAS NEŽIŪRINT

Vadinamasis dvigubas regėjimas – tai gebėjimas matyti nežiūrint. Šio fenomeno neįmanoma paaiškinti fiziologiškai, nes turėtume matyti tik kūno akimis. Tačiau bandymai parodė, kad žmogus, paniręs į transą – negilų hipnozinį miegą, – gali užsimerkęs „skaityti“ kūnu. Be to, bandomieji, apimti  transo būsenos, užsimerkę „matė“ tekstą, uždengtą lentele…

Yra žmonių, kurie ir be dirbtinio transo geba „matyti“ daiktus nežiūrėdami į juos, tik liesdami. Tokiu jautrumu išsiskiriantys žmonės pasakoja, kad lytėdami jie daiktą „mato“ labai ryškiai, tarsi nutviekstą šviesos. Šie vaizdiniai primena haliucinacijas. Lytėjimo pojūčiams itin jautriems asmenims kartais atrodo, kad jie mato oda. Alfredas Binė, tyrinėjęs fenomenalius pojūčius, vienai sensityvei – liguisto, kiek isteriško būdo pusiau paralyžiuotai moteriai – sykį per bandymą prie kaklo pridėjo varinį žetoną, ant kurio buvo išlieta figūra. Moteris išvydo vis ryškėjančias dėmes, kurios atrodė kaip figūra ant žetono.

A. Binė aiškino, kad mes gebame „perkelti“ pojūčius, todėl lytėjant gali kilti vaizdinės haliucinacijos. Kartais jos būna tokios aiškios ir tikslios, kad net aklas žmogus geba „matyti“ tai, kas yra aplink. Maža to, pasitaiko itin jautrių aklųjų, kuriems nė nereikia nieko liesti, kad galėtų „matyti“.

Šiuo fenomanaliu gebėjimu tyrėjus bene labiausiai stebino amerikietis Henris Hendriksonas. Nors jis buvo visiškai aklas,  tai netrukdė jam orientuotis, tarsi būtų regintis. Paklaustas, kaip tai daro, Henris atsakė negalįs paaiškinti, kodėl taip yra, bet jis nesijunta esąs tamsoje: jam visą parą vienodai šviesu. „Artėdamas prie stulpo, aš jį matau, tiksliau – nuspėju jį esant…“ – aiškino H. Hendriksonas.

Vienintelis sykis, kai vyras pasijuto esąs visiškoje tamsoje, buvo tada, kai patyrė šoką, netikėtai įgėlus bitei, o šiaip nekūniška rega suteikdavo jam galimybę „matyti“ net tai, kas yra už nugaros. Tuo  įsitikino tyrėjai, bandę perprasti šį fenomeną. Vieno bandymo metu H. Hendriksonas nuo galvos iki juosmens buvo uždengtas storu, tankiu audiniu, pro kurį net regintysis nebūtų galėjęs ką nors matyti. O Henris „matė“ pagalį , laikomą jam už nugaros, ir žinojo, kokia to pagalio padėtis, kai jį judino. Pasak H. Hendriksono, jis tiesiog atspėjo, kur ir kaip laikomas daiktas.

Šis žmogus niekuomet nieko nebuvo matęs įprasta rega, bet teigė, kad, pirmą sykį patekęs į patalpą, gali tiksliai pasakyti jos matmenis ir formą. Ir šiuo atveju jis sakė: „Aš kažkaip tai atspėju…“

Šis fenomenalus žmogus keliaudamas puikiai manėsi be palydovo. Kartą, būdamas Niujorke, susipažino su žmonėmis, negalėjusiais patikėti, kad ten aklasis atkeliavo savarankiškai. H. Hendriksonas susilažino, kad niekieno nepadedamas pėsčias nueis pas žmogų, gyvenantį už kelių kvartalų, su kuriuo buvo sutaręs susitikti. Abejojantieji H. Hendriksono gebėjimais važiavo paskui jį ir įsitikino, kad jis gatvėje orientuojasi ne blogiau nei regintieji.

H. Hendriksonas sugebėjo net stenografuoti. Jį mokęs žmogus sakė, kad šis aklasis „skaito“ ore pirštu ar lazdele piešiamas raides. Šių žodžių teisingumu įsitikino ir tyrėjai. Henris ir šįkart sakė nematąs, kas jam rašoma, bet žinąs ar atspėjąs… Paklaustas, ar niekuomet neteko nusivilti šiuo savitu regėjimu,  H. Hendriksonas atsakė : „Ne!“

Be abejo, šie fenomenalūs gebėjimai – tai dvasinio žmogaus esybės dėmens raiška. juk ir žmonės, dėl klinikinės mirties ar kitų priežasčių „išėję“ iš kūno, viską mato ir girdi… Be to, ir įprastai kartais sugebama nekūnškai tarpusavyje bendrauti. Ryšiams užmegzti tinka ir ranka rašytas tekstas, ir delno linijos. O jeigu pažįstame žmogų, pakanka tiesiog apie jį pagalvoti…

Medžiaga paruošta pagal TV savaitę „Paslaptingas pasaulis“

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.