0

L. Telksnys: technologijos vis labiau panašės į gyvas būtybes

lapkričio 12, 2011 Mokslas

Neringa Gudišauskaitė//

Dar 1968 metais mokslininkas Laimutis Telksnys prognozavo, kad 2017 metais kiekvienas žmogus turės informerį. Tai laikrodžio dydžio prietaisas, kuriuo galės sužinoti, kas vyksta pasaulyje, rasti informaciją bet kokiu jam rūpimu klausimu, pasižiūrėti norimą filmą, spektaklį ar televizijos laidą.

1943 metų kompiuteris Eniac

Tenka sutikti, kad visa tai jau dabar turime, jei naudojamės išmaniaisiais telefonais ir internetu. Kaip mokslininkas atspėjo tokius dalykus laikais, kai nebuvo ne tik interneto užuomazgų, bet ir tuometiniai kompiuteriai, vadinti skaičiavimo mašinomis, atrodė kaip didžiulės spintos?

Plačiau apie to meto, dabarties ir ateities technologijas su profesoriumi L. Telksniu kalbėjo Lietuvos radijo žurnalistė Neringa Gudišauskaitė.

L. Telksnys, įkopęs į devintą dešimtį, sėkmingai dirba Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto Atpažinimo procesų skyriuje. Šioje srityje yra įregistravęs šešis išradimus, o prieš, kaip pats sako, beveik tūkstančius metų prisidėjo prie pirmųjų skaičiavimo mašinų kūrimo Lietuvoje. Tada sukęs galvą, kaip išmokyti mašinas atpažinti ranka surašytus skaičius, dabar mokslininkas svarsto apie tai, kad visus prietaisus ir techniką ateityje valdysime tiesiog kalbėdami.

Pokalbis vyko jo kabinete, kur glaudžiasi senos kėdės, spintos ir stalai, o šalia – nešiojamasis ir planšetinis kompiuteriai. Paprašytas L. Telksnys prisiminė 1968 metų naujametinį laikraščio numerį ir jo straipsnį.

Dabar jūs juokiatės, kai pradedu apie tai kalbėti. O tada tai atrodė kaip iš mokslinės fantastikos srities, kad jūs kalbat apie kažką tokio, ką dabar vadiname išmaniaisiais telefonais ir internetu?

Nevisai. Ne iš dangaus čia iškrito, o iš praktinių poreikių. Kada mes dar 1980-aisiais, tuomet dar Sovietų Sąjungoje, išbandėme interneto prototipą, modemo didumas buvo kaip spinta. Viskas važiuoja į priekį, tad man atrodo, kad ateityje mes net nematysime, kur yra tas kompiuteris. Pavyzdžiui, gal mikrofonas bus įstatytas į jūsų dantį, gal plomboj kokioj. Vietoje ausinių gal auskarą kokį gražų įsidėsite…

Dabar tokie pamąstymai, kaip keisis technologijos, jau taip nebestebina. Bet 1968 metais tikriausiai nestebino tik mokslininkų bendruomenės, o žmonėms galėjo atrodyti pakankamai neįtikinama. Tiesa?

Taip, jeigu giliniesi į tą sritį, žinai problemas, maždaug jauti tendencijas, kaip viskas plėtojasi, tai tie dalykai nėra jau tokie nepaaiškinami. Žinojau, kas kur darosi. Aktyviai dalyvaujant visokiuose pasitarimuose, matosi, į kurią pusę viskas eina. Ir tuomet galvoji, kas turi būti padaryta. Kadangi tai bus už 50 metų, tai galima ir pafantazuoti. (Juokiasi)

Dar tame straipsnyje kalbėjote apie skonius ir kvapus, kurie irgi būtų sujungti su technologijomis. Dabar, šiandien ar jau matote tokių pavyzdžių?

Kol kas to dar nėra, nes norint perduoti, pavyzdžiui, kvapą, reikia ypatingai aukštų dažnių. Tam internetas dar per siauras. Tai – vienas dalykas. Antras dalykas, galbūt tai ne taip jau svarbu. Aišku, gražu būtų, jei rašai kam laiškelį ir pakvimpa laiškelis kokiais labai gražiais kvepalais. Matyt, tai bus.

Tai šitą šiek tiek per drąsiai suprognozavote?

Taip (juokiasi). Bet tai daug sudėtingesnis dalykas. Tad kad tai dabar greitai būtų, dar negalvoju.

Bet kad neįmanoma, irgi negalvojate.

Ne.

Dar vienas dalykas, kurį aprašėte savo spėjimuose, buvo automatinis diagnostikos centras, kuris, jūsų spėjimais, turėjo stebėti kiekvieno žmogaus sveikatą ir įspėti, jeigu gresia koks nors pavojus ir jei atsitiktų kokia nors nelaimė, iškviesti greitąją pagalbą. Visiškai to pas mus dar nėra.

Greit bus. Mes kaip tik pradėjome tokį darbą. Bet gal aš geriau parodysiu.

Ritmoskopas – tai prietaisas, kurį dabar su kolegomis kuria L. Telksnys. Planuojama, kad šis prietaisas, kurį žmogus nuolat turėtų su savimi, fiksuotų širdies ritmą ir atpažintų jo sutrikimus.

„Užsidedi tokį diržiuką su elektrodais ant krūtinės, toje vietoje, kur įdubimas, ir vaikštai sau. Ant rankos užsidedamas toks į laikrodį panašus įtaisas, kur yra atmintis. Į asmeninį kompiuterį įvedama tokiu būdu: padedamas tas laikrodukas, nuo jo infraraudonais spinduliais nuskaito duomenis, juos įveda. O toliau mes jau esame padarę atpažinimo algoritmus, priemones, kurios suranda tokius sutrikimus ir jei reikia pasiunčia internetu gydytojui. Taip pat galima juos pasiųsti ir į duomenų banką“, – pasakoja mokslininkas.

Pačių prietaisų jie nekuria, o perprogramuoja jau esamus, kurie naudojami sportininkų ir karių. Anot L. Telksnio, jų komandos ateities vizija – kad iš ritmoskopo informacija būtų tiesiai perduodama į žmogaus išmanųjį telefoną, o jame esanti programinė įranga, įvertinusi gautus rezultatus, nuspręstų, ką daryti: įspėti žmogų dėl sutrikimų, apie tai pranešti jo artimiesiems ar gydytojams, o galbūt jau skambintų greitajai pagalbai.

L. Telksnys sako, kad darbams baigti dar reikia dvejų metų, tačiau, anot jo, dar užtruks, kol ritmoskopas bus įvertintas ir įteisintas, kaip to reikalauja medicinos praktika.

Taigi dar vienas taškas L. Telksnio sąskaitoje, nes jo 1968 metų prognozė dėl automatinio diagnostikos centro reali, nors dar ne visiems žinoma ir dabar.

Dar po 50 metų, ką galėtumėte prognozuoti? Kaip pasikeis tos technologijos, į kokią pusę viskas labiau kryps?

Manau, kad vienas dalykas – visa tokia įranga, kaip mobilūs telefonai ir panašiai, mažės. Antras dalykas, jie naudos daug mažiau energijos ir galbūt visai kitokius energijos šaltinius.

Pavyzdžiui, dabar kalbėjome apie jutiklį, kurį užsidedame. Gal tas jutiklis bus aguonos grūdo pavidalo. Gal jį tik įspausite sau po oda ir maitinimo nereiks. Gal reikės tiek mažai energijos, kad jį maitins tiesiog kūno šiluma. Dar daugiau – juk mūsų organus kažkas maitina, kažkokios medžiagos, tai gal ne bateriją reikės kišti, o kaip nors kitaip maitinsis.

Arba, pavyzdžiui, kai dabar kalbame apie telefoną. Prieš keliolika metų telefonas buvo didžiulis. Iš pradžių su ratuku, paskui tie ratukai dingo, dabar atsirado jautrūs ekranai. Bet dar geriau būtų, jei visus prietaisus, su kuriais mums reikia dirbti, valdytume balsu. Technologijos neprastės, jos darysis sudėtingesnės, bet jos pasidarys labiau gudrios, labiau imlios, panašiai, kaip gyvos būtybės.

Jeigu iš tikrųjų būtų taip, kad užtektų kompiuteriui pasakyti „Padaryk tą“, „Įsijunk, televizoriau!“, ar pranyktų ta problema, kad būtų žmonių, kurie nemokėtų elgtis su technologijomis.

Taip. Pasakė ir viskas. Nes yra vyresnių žmonių, kuriems net pelytė nepatogi. Gal žmogui ir su rega ne taip, gal ir ranka ne taip jautriai reaguoja… O tuomet visi galėtų naudotis. Visi naudojasi šnekėdami, tai lygiai taip pat visi turėtų galimybę bet kokiom naujovėm, jeigu jos reikalingos, naudotis šnekantis. Dar daugiau, labai realus dalykas, kad aš kalbu, tarkime, lietuviškai, o anas girdi vokiškai, prancūziškai, kiniškai, korėjietiškai ir taip toliau. Ir čia nereiks net 50 metų, manau, net ir 20 užteks.

Kad technologijos prabiltų ir mokėtų klausytis žmonių?

Taip. Bet reikia suprasti, kad technologijos dar ne viskas. Technologijos yra įrankiai kam nors daryti. Bet svarbiausia žinoti, ką tu nori daryti, ką tu planuoji daryti, ką tu sugalvosi.

Taip pat mokslininkas L. Telksnys prognozuoja, kad keisis ir televizija. Ji, ko užuomazgų yra ir dabar, bus interaktyvi ir sujungta su internetu. Vienu metu, žiūrėdami televiziją, galėsime ekrane matyti ir, pavyzdžiui, minimų vietovių žemėlapius ar informaciją apie jas.

Taip pat, anot L. Telksnio, ateityje kiekvieno namuose šalia įprastų televizorių bus ir holograminė įranga, kuri leis tai, ką rodo televizija, matyti trimačiu vaizdu tiesiog savo kambaryje, o ne ekrane.

„Aš visada sakau, kad peilis gali būti naudojamas ir duonai atpjauti, ir nudurti. Tai ir čia lygiai tas pats. O kalbant apie pašalinį poveikį, tai žmogus daug labiau apkrautas. Iš vienos pusės, turi tokį poveikį, kuris galbūt unifikuoja viską, nepalieka laiko pakankamai gerai įsigilinti į kai kuriuos dalykus, bet čia niekus nedingsi. Reikia galvoti“, – sako profesorius.

Parengta pagal pokalbį Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.

Lietuvos radijas. lrt.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.