Baltų žinyčios vartai

0

Lapkričio 23-oji – tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus gimimo diena

viršaitis lapkričio 24, 2011 Istorija, Įžymūs žmonės

Libertas Klimka//

Ir ne eilinė, 160-oji. Pro rytmečio ūkanas prasiskyrę tekančios saulės spinduliai apšvies aukuro akmenį ant Atgimimo ąžuolyno kalvos Ožkabaliuose, tą jo pusę, kur iškalta tautos patriarcho gimimo data.

Sulig Sąjūdžio pradžia kaip stebuklas radosi šis visos Lietuvos žmonių sodintas ąžuolynas; ir nuo pamato akmenų pakilo daktaro gimtoji sodyba.

Daug vilčių sudėta sodinant ąžuolyną, šventąją tautos giraitę… Tų vilčių, kurios daugybę lietuvių atvesdavo gūdžiu sovietmečiu į Rasų kapus, kad uždegus žvakelę ant J. Basanavičiaus kapo. Žvakelė prie žvakelės, liepsnodavo kapas atmintimi ir šviesia viltimi… Ąžuolynas pasodintas ir Ožkabalių sodyba atstatyta šventam reikalui: kad vaikų vaikaičiai lankytųsi šiame lietuvybės lopšyje ir rastų čia paskatų, noro, džiaugsmo išlaikyti tautiškumą savyje.

Neeilinę Tautos Patriarcho gimimo dieną būtų pravartu apžvelgti jo atminimo įamžinimo reikalus. Džiugu, kad Ožkabalių sodyba dabar turi rūpestingus ir tvirtus šeimininkus – Lietuvos nacionalinį muziejų. Taip visados turėtų būti – nacionalinės reikšmės objektai privalo būti tvarkomi pačių kompetentingiausių ir atsakingiausių žinybų. Netrukus čia bus parengta etnografinė ekspozicija, atitinkanti Jonuko Basanavičiaus vaikystės aplinką.

Kiekviena respublikos mokykla, kiekviena jos klasė privalėtų pabuvoti ten, kur gimė mintis apie nepriklausomą Lietuvą. Žinia, ir įkvėptų Atgimimo ąžuolyno oro, pajaustų jo galią. Draugija, globojanti Ąžuolyną nuo pat jo sumanymo pradžios, jau aptarinėja, kaip reiktų čia pažymėti artėjantį Nepriklausomybės šimtmetį. Labai tikėtina, kad įdomus ir originalus sprendimas bus surastas, – Ąžuolyno dvasia neapvils…

Laikas sukrusti ir sostinėje Vilniuje. Juk iki šiol čia neturime deramo paminklo Tautos žadintojui. Kada, jei ne Nepriklausomybės šimtmečio proga? Tegu tauta apsvarsto kūrybinio konkurso rezultatus, išrenka pačią tinkamiausią vietą paminklui. Prisimintina, kad J. Basanavičius buvo labai susitapatinęs su istorine mūsų sostine, kuo puikiausiai suprasdamas, kad jo buvimas Vilniuje – paraiška šventojo tautos miesto sugrįžimui Lietuvai. Ir istorija patvirtino jo ateities matymą…

O buvo labai nelengva – iškentėta Vilniuje daug: okupacinės lenkų valdžios priekabios Lietuvių mokslo draugijai, Vytauto Didžiojo gimnazijai, skriaudos Lietuvių našlaičių namams, šalpos organizacijoms. Kiek kartų teko lietuviškoms įstaigoms kilotis iš vietos į vietą, muziejų ir archyvą talpinant net J. Basanavičiaus bute. Matyt, tikėtasi, kad daktaras neatlaikys nuolatinės įtampos, pasitrauks į Kauną ramiam senatvės gyvenimui. Tačiau J. Basanavičius išliko tvirtas iki galo, neprilygstamas moralinis lietuvių autoritetas. Prie jo kapo atsisveikinimo žodžiai 1927-aisiais buvo ištarti visomis Vilniaus kalbomis. Sakytume, paradoksalu, juk J. Basanavičius – nacionalinės valstybės projekto autorius ir idėjos įgyvendintojas, o tokia pagarba ir iš kitataučių jo asmenybei…

Patriarcho mintys ir darbai neabejotinai aktualūs ir šiandien. Jo dvasiniame pavelde galima rasti atsakus į daugelį laikmečio iššūkių. Todėl apmaudu, kad istorikų ir politologų planuose neužsibrėžta atlikti šių darbų išsamaus nagrinėjimo, analizės, vertinimų. Ir ne tik paties patriarcho, bet ir jo minčių tąsos bendražygių darbuose. Iškėlus tos kartos siekius, jos dvasines vertybes, į mūsų laikų aktualijas sugebėtume pažvelgti kitaip…

Su tuo sietina ir idėja turėti Vilniuje Tautos namus, visas visuomenines kultūrinio, tautinio ir patriotinio pobūdžio organizacijas vienijantį centrą. Mūsų valdžios institucijos per dvidešimtį nepriklausomybės metų tam vis neranda sprendimo… Tačiau biurokratinės įstaigos dygsta net sunkmečiu, palaistomos kalbomis apie saulėlydį.

Viena iš gražių Atgimimo ąžuolyno tradicijų – kad savo medelį čia pasodintų daktaro J. Basanavičiaus valstybinės premijos laureatai. Toji premija – už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimo, puoselėjimo, ugdymo ir tyrinėjimo darbus, taip pat už kūrybinę ir mokslinę veiklą etnokultūros srityje. Šiemet laureato garbę pelnė archeologas mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius. Jo darbai jau kuris laikas susilaukia didelio visuomenės dėmesio ir palankaus vertinimo. Taip yra dėl jų aktualumo tautinei tapatybei ugdyti ir stiprinti. Ryškios yra paties autoriaus pastangos juos viešinti, skelbti populiarioje žiniasklaidoje, plačiau įtraukti į tyrinėjimo ir paveldosaugos darbus visus neabejingus baltiškajai kultūrai.

Jaunojo mokslininko darbai pagrindinai koncentruojasi tyrinėjant baltų kultūros paminklus, susijusius su dvasiniu gyvenimu – baltų religija ir mitologija. Būtent jo pastangomis ir metodiniu įdirbiu buvo išskirta ši saugotinų kultūros paminklų kategorija. Tyrinėjimų sritis, beveik neturinti istoriografijos, yra sudėtinga ir itin specifiška. Archeologinis tyrimas iš esmės papildo negausius baltų religijos ir mitologijos šaltinius. Reikia pabrėžti, kad dr. V. Vaitkevičius neapsiriboja archeologijos metodais, o tyrimus atlieka kompleksiškai. Ji dažniau pamatysi ne su kastuvu rankose, bet keliaujant atokiais mūsų krašto kampeliais ir kalbinant vietinius gyventojus.

Kalbinių, etnologinių ir tautosakinių šaltinių sintezė su istoriniais ir archeologiniais įgalina atskleisti daugelį naujų, iki šiol neišryškintų senųjų šventviečių socialinių, kultūrinių ir religinių bruožų. Rezultatas – paskelbti išsamūs Žemaitijos ir Aukštaitijos šventviečių kompendiumai (1998 ir 2006 m.). Surinkta daug medžiagos ir kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose, o atskiros paminklų rūšys, pavyzdžiui, legendiniai ir žymėtieji akmenys, aprašyti mokslinėje periodikoje. Kruopščiai surinkti, moksliškai apibendrinti ir sąvaduose pateikti duomenys yra naujas šaltinis baltų ir senovės lietuvių kultūrai tirti, pravartus istorinio kraštovaizdžio rekonstrukcijoms, paveldosaugai ir kitoms sritims.

Atskirai minėtini sostinės Vilniaus ir jo apylinkių tyrinėjimai senosios baltų religijos ir mitologijos požiūriu, kurių rezultatai dabar plačiai panaudojami pažintinių ekskursijų metu. Didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio susilaukė jo organizuota tarptautinė ekspedicija Nerimi nuo ištakų iki žiočių, pakartojusi įžymiąją grafo Konstantino Tiškevičiaus 1857 metų kelionę. Jos palyginamieji rezultatai, paskelbti atskira knyga, tikrai džiugina daugelio sričių – nuo hidrografijos iki etninės kultūros specialistus Lietuvoje ir Baltarusijoje.

Belieka palinkėti laureatui sėkmingai užbaigti visos Lietuvos šventviečių registraciją ir tyrinėjimus.

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją. lrt.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.