Baltų žinyčios vartai

0

Veronika Povilionienė: daina pati į dangų kopia ir paskui save žmogų veda…

viršaitis gruodžio 1, 2011 Įžymūs žmonės, Kultūra

Audrė Domeikaitė//

„Dzūkų sąmokslas“, „tautinio susipratimo reikalas“, „Veronikos testamentas“ ir kitais apibūdinimais antradienio vakarą Vilniaus universiteto Teatro salėje sutiktas režisieriaus Vyto Plytniko filmas „Smilgos uoga“, skirtas Veronikos Povilionienės jubiliejui. Tiek žiūrėdami filmą, tiek bendraudami po jo, žiūrovai – kaip ir vakaro kaltininkė – nepamiršo šventinio vakaro papuošti bendra daina.

Režisierius V.Plytnikas prisipažino, kad jam idėja sukurti tokį filmą gimė po šių metų festivalio „Skamba skamba kankliai“, dar nežinant apie garbingą garsiausios lietuvių liaudies dainų atlikėjos V.Povilionienės 65-erių metų sukaktį.

„Kad šios moteriškės kažkoks jubiliejus net nežinojau – nemėgstu moteriškių klausti apie jų metus, – šypsojosi menininkas. – Per festivalį „Skamba skamba kankliai“ išgirdau Veronikos kalbą, kurią panorau įamžinti vizualiai. Ji paklausė, ar darysiu filmą apie ją, pasakiau, kad ne apie ją, o apie jos kalbą – tada ji sutiko.“

Pati dainininkė po filmo peržiūros neslėpė, kad dėl šio filmo spyriojosi, tačiau pamačiusi rezultatą šypsodamasi kukliai pasakė: „O gi visai nieko!“

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Veronika Povilionienė

Kino juosta, paremta privačių rėmėjų lėšomis, gimė Kapčiamiestyje, kur užaugo lietuvių liaudies dainė. Joje V.Povilionienė dalijasi prisiminimais iš vaikystės ir jaunystės bei mintimis apie dainos prasmę, subtiliai atskleidžia savąją savastį per dainas.

„Išties daina pati dangun kopia ir paskui save kartu žmones veda. Tai tikra teisybė, paremta mano gyvenimu, – filme ir po jo kartojo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. – Manęs kartais klausia, iš kur išmokau dainų. Kaime visi dainavo, nebuvo nei vieno nedainuojančio. Per visas šventes ateidavo vienas muzikantas su armonika ir visi už stalų dainuodavo. Ne taip, kaip dabar, kai muzikantai svečius užima. Bet kokioje situacijoje, bet kokiose aplinkybėse daina išlieka pačioje gražiausioje vietoje ir padeda mums išgyventi.“

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Vytas Plytnikas

Filme „Smilgos uoga“ tautinės kultūros puoselėtoja prisimena pačią gražiausią savo gyvenime gautą dovaną, kuri įkvėpė ir filmo pavadinimą.

„Atsimenu, neįprastai vėlai susirgau vėjaraupiais, o tėvukas man tokiai baisiai, ištepliotai ir sergančiai atvežė ant smilgos suvertų žemuogių. Tai buvo pati gražiausia dovana mano gyvenime – gražesnės dovanos nesu gavusi“, – su ašaromis akyse pasakojo V.Povilionienė.

Šiais metais simboliška dovana dainininkei, įteikta dieną prieš gimtadienį Tarptautinių folkloro asociacijų sąjungos kongrese, tapo Pasaulio folkloro „Oskaras“.

„Kai ateini į mišką skinti uogų, visada joms nusilenki. Taip ir Veronikai reikia nusilenkti… Tai yra tautos palikimas, kurį reikia fiksuoti ir išsaugoti, – sakė filmo režisierius V.Plytnikas. – Šį filmą buvo labai sunku daryti, nes iš Veronikos negirdėjau jokios kančios – o koks lietuvis be kančios! Ją lyg prie žaizdos dėk – žiūrėk ir užgis…“

15min.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.