0

Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių

gruodžio 17, 2011 Muziejai, Parodos, Paveldas

Mažeikių kraštas – tai ta vieta, kur susieina Lietuva su Latvija. Čia į Ventą suteka Virvytė, Dabikinė, Vadakstis ir Varduva. Šių penkių upių pakrantėse daugybę šimtmečių gyveno kuršiai, žiemgaliai ir žemaičiai. Apie trijų baltų genčių, dalyvavusių formuojant Lietuvos ir Latvijos valstybes, senąją istoriją pasakoja palikti kapinynai, piliakalniai, istoriniai šaltiniai ir kita archeologinė medžiaga.

Šiai istorijai pažinti skirta ir nauja nuolatinė ekspozicija „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“, kuri šiandien atidaroma Mažeikių muziejuje. Kuršių, žiemgalių ir žemaičių senajai istorijai skirta ir šiandien muziejuje vyksianti konferencija.
Į ekspozicijos atidarymą yra pakviestas Latvijos prezidentas Valdis Zatlers, Latvijos ambasadorius Lietuvoje Martinš Virsis, Lietuvos Respublikos prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Būdienė, kultūros ministras Arūnas Gelūnas, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas, žymiausi abiejų šalių kultūros ir meno atstovai, istorikai.
Apie tai, kaip gimė ši ekspozicija, kas padėjo jai atkeliauti į Mažeikius, „Santarvei“ papasakojo projekto vadovas ir kuratorius Vilniaus dailės akademijos profesorius daktaras Adomas BUTRIMAS.

– Kas yra šios ekspozicijos organizatoriai ir kas jai davė pradžią? Taip pat būtų įdomu išgirsti šios parodos tikslą?
– Ši paroda – tai jungtinis Vilniaus dailės akademijos ir Mažeikių muziejaus mokslo ir meno projektas. Akademija laimėjo viešąjį konkursą ir jos mokslininkai, dailininkai, dizaineriai pradėjo vykdyti šį šiuolaikinį ir interaktyvų meninį mokslinį projektą. Rengiant ekspoziciją labai daug padėjo Dailės akademijos Telšių fakultetas. Turiu galvoje ekspozicijos dizainą, įrangą, baldus, kuriamus būtent šiai parodai ir konkrečiai pritaikytus Mažeikių muziejaus patalpoms.
Pradžią šiai ekspozicijai davė Lietuvos 1000-mečiui parengta paroda „Baltų menas“, kuri 2009–2010 metais iš Vilniaus keliavo į Varšuvą ir Rygą. Pirmojoje parodoje buvo 25 muziejų eksponatai, o šį kartą tai daugiausia Mažeikių muziejaus eksponatai, dalis jų pasiskolinta iš Telšių ir Ventspilio.
Šia ekspozicija siekiama jungti Lietuvos ir Latvijos valstybes, atskleisti ir padėti pažinti šių valstybių teritorijose gyvenusių ir dalyvavusių jas formuojant senųjų baltų genčių – kuršių, žiemgalių ir žemaičių – istoriją, kultūrą ir meną.
– Kuo ši paroda išskirtinė? Su kokiais sunkumais susidūrėte rengdami ekspoziciją?
– Projektas visų Lietuvos muziejinių parodų kontekste išsiskiria ir patraukia lankytojus moderniu dizainu, informacinių technologijų panaudojimu, puikios poligrafinės kokybės leidiniais lietuvių, latvių ir anglų kalbomis, parodine atributika ir suvenyrais.
Į visą įrangą įdėta nemažai lėšų. Ji Lietuvoje – unikali, ir eiliniai muziejai tokios negali sau leisti įsigyti.
Svarbus parodos elementas – įžanginiai tekstai, skirti svarbiausioms kuršių, žiemgalių ir žemaičių istorijų datoms, kurios padės lankytojui geriau suprasti ir pažinti senąją Lietuvos ir Latvijos praeitį. Dar ne dažnai Lietuvos muziejuose naudojami liečiamieji ekranai, kuriuose bus galima rasti informaciją šios ekspozicijos tema, baltiškų apeigų vaizdo klipus, ornamentinės sistemos atkūrimą.
Mažeikių muziejui paprašius, rajono Savivaldybės Tarybai ir buvusiam bei dabartiniam merams pritariant, remiantis muziejuje sukaupta ir saugoma ypač turtinga archeologine medžiaga, nutarta šią ekspoziciją surengti būtent čia.
Viską teko pradėti nuo remonto darbų. Muziejaus patalpos buvo labai apleistos, todėl nebuvo įmanoma sumontuoti įrangos. Ačiū Savivaldybei, Lietuvos kultūros ministerijai, kurios mums padėjo, o labiausiai esame dėkingi pagrindiniam mūsų rėmėjui – „Mažeikių butų ūkiui“ ir jo vadovui Vidmandui Stonkui. Ši bendrovė atliko visus statybos ir remonto darbus, kurių reikėjo labai daug.
– Kaip trumpai galėtumėte apibūdinti šios ekspozicijos temas, pagrindinius parodos akcentus?
– Pirmiausia – tai Mažeikių muziejaus archeologinė medžiaga, surinkta tyrinėjant trijų baltų genčių gyvento regiono archeologijos paminklus – piliakalnius, Zastaučių, Kulių, Kivylių, Pavirvytės kapinynus. Parodoje eksponuojami kuršių ir žiemgalių papuošalai, visų trijų baltų genčių ginklai, žiedai, taip pat unikalieji radiniai.
Ekspoziciją papildo baltų genčių teritorijų, jų kapinynų, piliakalnių ir mūšių vietų žemėlapiai, tas pačias žemes vaizduojantys XVII a. pradžios istoriniai žemėlapiai. Parodos lankytojai taip pat pamatys Dailės akademijos menininkų sukurtus įvairių laikotarpių žemėlapius, grafikos kūrinius, piliakalnių ir gražiausių archeologinių eksponatų fragmentų fotografijas.
Tikimės, kad nuolatinė Mažeikių muziejaus ekspozicija bus įdomi ne tik mažeikiškiams, bet patrauks ir kitų Lietuvos ir Latvijos lankytojų dėmesį, skatins abiejų valstybių bendradarbiavimą.
Gal detaliau galite papasakoti apie tai, ką šiandien pamatys parodos lankytojai. Iš kokių dalių sudaryta visa paroda?
– Kaip jau minėjau, ekspozicijos pagrindą sudaro archeologinių tyrinėjimų metu rasti ir Mažeikių muziejuje sukaupti radiniai. Visi eksponatai suskirstyti pagal penkias pagrindines temas. Pirmajai priskirti visų trijų baltų genčių ginklai.
Kovos su vikingais, Kalavijuočių ordinu vertė baltų gentis ginkluotis, statyti piliakalnius. Tai lėmė genčių ginklų įvairovę. Ryškiai išsiskiria žiemgalių ginklai. Jiems būdingi platieji kovos peiliai. Neretai peiliais buvo ginkluotos ir žiemgalių moterys, kurios juos nešiojo ypač puošniose makštyse. Žiemgaliai beveik neturėjo kalavijų. Šis ginklas buvo populiarus kuršių ir žemaičių gentyse. Puikiausių kalavijų pavyzdžių surasta Pavirvytės kapinyne. Juos lankytojai matys ekspozicijoje. Tai – retas radinys. Šie kalavijai kariui mirus apeigų metu buvo sulankstomi į 2–3 dalis, tokie jie ir demonstruojami šioje ekspozicijoje. Kalavijai rodo aukščiausią to meto amatų lygį. Jie pagaminti iš damaskinio plieno, rankenos ornamentuotos sidabru ir auksu. Ant vienos jų rastas užrašas lotynų alfabeto raidėmis. Tai – vienas seniausių alfabeto radinių baltų žemėse.
Išskirtinis ir ypač retas radinys – XIII–XIV a. šalmas, rastas Pavirvytės kapinyne. Šalmus tais laikais turėjo tik kilmingieji diduomenės atstovai. Savo formomis įdomūs ir kovos kirviai, ietigaliai, raitelių ir žirgų aprangos detalės, kurie aptinkami visų trijų genčių kapinynuose. Jų formos ir dydžių skirtumai labai išraiškingi.
Labai skiriasi kuršių ir žiemgalių vyrų bei moterų papuošalai, pasižymintys formų ornamentikos įvairove. Iš tiesų, jie atskleidžia fantazijos galias, kurias turėjo to meto juvelyrai. Pažymėtina unikali žiemgalių papuošalų kolekcija iš Pavirvytės kapinyno. Tai – masyvios sudėtinės antkaklės, puošnūs kaklo karolių vėriniai, segės, įvairių smeigtukų kolekcija, labai puošnios apyrankės.
Parodoje yra didelė žiedų kolekcija. Žiedų raiška parodoma beveik per du tūkstančius metų. Seniausi – I–II a. po Kristaus, o vėlyviausi – iš XVII a. Žiūrint į šiuos papuošalus galima matyti, kaip kito žiedų formos, jų ornamentika. Žiedai visada turėjo savo simbolinę prasmę.
Paskutiniąją parodos dalį sudaro unikalieji radiniai, kurių itin gausu Mažeikių muziejuje. Jų temą ekspozicijoje papildo šiuolaikinių juvelyrų kūriniai, kuriems senieji radiniai svarbūs kaip pirmavaizdžiai. Matome, kaip vyksta kūrybinė transformacija. Dabar jie gali būti gaminami iš šiuolaikiškų medžiagų, kai kurie – sarkastiški ir atspindintys šių dienų gyvenimo aktualijas.
– Kaip buvo sugalvota pati ekspozicija „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“?
– Tai įvyko neatsitiktinai. Mažeikių kraštas į kairę nuo Ventos – buvusios kuršių žemės. Į dešinę – žiemgalių žemės. Į pietus, ties Virvytės ir Ventos santaka, tęsiasi buvusių žemaičių genčių teritorija. Mažeikiai atsiduria tų trijų baltų genčių ir gana skirtingų kultūrų sandūroje. Visos tos trys gentys buvo svarbios, formuojantis Lietuvos ir Latvijos valstybėms. Kuršiai, kurių šiaurinę teritorijos dalį nukariavo Livonijos ordinas, pateko į jo valdžią. Pietinė dalis atiteko žemaičių ir lietuvių kuriamai valstybei. Šiauriniai žiemgaliai, gyvenę dabartinės Latvijos teritorijoje, pateko to paties Livonijos ordino valdžion. Tie, kurie nepasidavė ir ilgiausiai laikėsi dabartiniame Joniškio rajone, pateko į besiformuojančią Lietuvos valstybę.
Visos trys senosios baltų gentys labai svarbios Lietuvos genofondui. Genų palikimas yra ir Lietuvoje, ir Latvijoje. Remiantis archeologiniais radiniais, galima įrodyti visų trijų genčių panašumus ir skirtumus.
Kalbino Marius STONYS
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio albumo.: Projekto vadovas Adomas Butrimas tikisi, jog ekspozicija Mažeikiuose skatins kaimyninių valstybių bendradarbiavimą.

Unikali žiemgalių papuošalų kolekcija iš Pavirvytės kapinyno.

Išskirtinis radinys – XIII–XIV a. šalmas, rastas Pavirvytės kapinyne.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.