Baltų žinyčios vartai

0

ATVIRKŠTINIO PASAULIO MODELIS SENŲJŲ LIETUVIŲ PASAULĖŽIŪROJE(2)

viršaitis sausio 20, 2012 mitologija, PASAULĖŽIŪRA

tęsinys/Gintaras Beresnevičius//

Galima atsekti ir dar vieną „atvirkštinio“ pasaulio požymį. Lietuvoje archeologai tarp įkapių randa keistų daiktų, padėtų prie mirusiojo. Jie grynai ritualinės paskirties, gaminti specialiai dėti į kapą. Tai miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan.

Tad ką jos reiškė? Nedarant galutinių išvadų, galima į šitokias įkapes pažvelgti per nekrokulto papročių prizmę. Mirusiems paprastai aukojami maisto trupiniai ar maži paplotėliai. Tai ne šykštumas. Lietuviškoje sakmėje mirusysis, net kai jam siūloma daugiau, pasirenka trupinius. Kai kurios tautos didelių mėsos gabalų aukojimą laiko protėvių įžeidimu-stambūs gabalai anapus virs mažais, o trupiniai taps dideliais.

Matyt, ir minėtos miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuvių folklore svečiai iš  dangaus sugeba padaryti taip, jog iš mažo miltų kiekio iškepa daug duonos, papjautas mėsai gyvulys vėl atgyja ir pan. Taigi, dangiškajam „anapusiniui pasauliui“ santykiaujant su žemiškuoju, daiktai padidėja, pasidaugina maistas, negyvi atgyja, nesveiki pasveiksta. Su šitokiu tikėjimu gretintini ir pavadinimai apie gyvojo vandens šaltinius, esančius kažkur už mūsų pasaulio ribos, apie danguje laikomus gausybės ragus, kubilus, katilus, kurių turinys niekada neišsenka.

Regis, galima tvirtinti, kad lietuvių pasaulėžiūroje  žinomas „atvirkštinis“ pasaulis talpinamas „anapus“. Kartais tai tas pats pasaulis, į kurį žmonės keliauja po mirties. Jame žemiškasis pasaulis pasikeičia lyg atsispindėjęs veidrodyje- L. Kerolo Alisa čia jaustųsi kaip Veidrodžių karalystėje, kur kairė virsta dešine, galas-priekiu, nesveikas daiktas sveiku, mažas- dideliu.

Sunku būtų iš senųjų lietuvių tikėtis, kad jie dar žinotų ir atvirkštinę laiko eigą – juk operavimas tokio lygio abstrakcijomis reikalautų profesionalaus mąstymo tradicijos. Bet pasirodo, kad esama ir šitokios, „atvirkštinės“ laiko eigos. Ji pasireiškia ekstremaliais atvejais, kuomet „anas pasaulis“ priartėja ar kertasi su žemiškuoju. Kai kurios lietuvių sakmės pasakoja apie mirtį, ieškančią sau aukos. Mirtis, būdama kokio nors žmogaus veiksmo (maudymosi, susižeidimo ir pan.) padarinys, pasirodo dar prieš tą veiksmą, t.y. pasekmė pasirodo anksčiau už priežastį.

Tačiau lietuviai žino dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko eiga. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Pas Dievą ar mirusįjį pasisvečiuoti išėjęs žmogus prabūna vos kelias dienas, o jam grįžus pasirodo, jog praėję keli šimtmečiai. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Taigi, be žemiškojo laiko lietuviai žinojo dar ir „atvirkštinį“ bei panašų į reliatyvumo teorijos nusakomą, kuriuo matuojamas šviesos ar dar didesniu greičiu judantis kūnas.

Negi senieji lietuviai nujautė reliatyvumo teorijos postulatus? Šis klausimas neatrodo liksiąs tik retoriniu. Šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad mitologinės koncepcijos apskritai erdvę ir laiką tarpusavyje gretina daug glaudžiau, negu tai buvo įprasta iki H. Minkovskio ir A. Einšteino atradimų.

Sunku pasakyti, kodėl lietuviai žinojo „atvirkštinį“ pasaulį bei pasaulis su kitokiais laiko dėsniais. Gal atsakymo į šį klausimą vertėtų ieškoti baltiškoje kosmologijoje, turint omenyje chtoniškojo pasaulio opoziciją dangiškajam pasauliui. Taip pat reikėtų prisiminti ir tai, kad baltai manė, jog dangiškosios sferos sukasi, ir sukasi nevienodu greičiu, gal ir nevienodomis kryptimis. Tačiau tai jau prielaidų ir spėliojimų sritis. Kol kas belieka pasitenkinti problemos iškėlimu, tikintis, jog šie labai įdomūs baltiškosios erdvės ir laiko sampratos klausimai susilauks savo tyrinėtojo.

Straipsnio pradžia sausio 19 d.

Paruošta baltai.lt redakcijos, medžiagą ruošė Daiva Jasulaitytė
Šaltinis: žurnalas „Mokslas ir technika“, 1989 m.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.