0

Šiaurės dvelksmas

vasario 5, 2012 Pasaulio įvykiai

Bernardas Gailius//
Praėjusią savaitę savaitę Norvegija leido suprasti, kad gali užkirsti kelią Kinijai įgyti stebėtojo teises Arkties taryboje. Toks žingsnis būtų turbūt labiausiai apčiuopiama dar 2010 m. kilusio Pekino ir Oslo diplomatinio konflikto pasekmė.

Tais metais Nobelio taikos premija buvo apdovanotas Kinijoje kalintis disidentas Liu Xiaobo. Pekinas tuomet paskelbė nutraukiantis visus aukšto lygio ryšius su Oslu.

Dabar neįvardyti Norvegijos diplomatai teigia, kad gali būti sunku paremti nedraugiškus kinus Arkties taryboje. Tačiau Kinijos pretenzijas aktyviai remia Danija, prieštaravimų taip pat nepareiškė ir Suomija, Islandija bei Arkties tarybai šiuo metu pirmininkaujanti Švedija. Penkios iš aštuonių tikrųjų tarybos narių yra Šiaurės valstybės, todėl jų pozicija gali reikšmingai paveikti sprendimus. Tai, kad Danija ir Norvegija iš dalies turi įtakos Kinijos likimui, liudija apie besikeičiantį pasaulio vaizdą.

Kai 1989 m. buvo parengta Arkties aplinkos apsaugos strategija ir net kai 1996 m. buvo įkurta Arkties taryba, tai dar neatrodė ypač reikšminga. Šios iniciatyvos buvo svarbios tiesiogiai su Arktimi besiribojančioms šalims: Suomijai, Švedijai, Danijai, Norvegijai, Islandijai, Kanadai, JAV ir Sovietų Sąjungai (vėliau – Rusijai). Jos visai natūraliai sudarė Arkties tarybos branduolį. Didžiajai daliai Vakarų Europos Šiaurės ašigalis vis dar buvo labai tolimas. Šiandien padėtis yra iš esmės pasikeitusi. Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Ispanija ir Lenkija jau yra Arkties tarybos stebėtojos. O už slenksčio, be jau minėtos Kinijos, į eilę rikiuojasi Indija, Brazilija, Japonija ir kitos šalys. Kas ten Šiaurėje vyksta?

Arkties reikšmę radikaliai pakeitė du dalykai: rasti nauji energetinių išteklių šaltiniai ir galimybė atverti naujus transporto kelius. Šiuos pokyčius sukėlė šylantis (bent Arktyje) klimatas ir XXI a. dar labiau išaugusi žmonijos techninė galia. Kai naujų išteklių žvalgyba Šiaurėje tapo įmanoma, paaiškėjo, kad šaltose vandenyno gelmėse gali slypėti net apie ketvirtadalį visų nepanaudotų pasaulio naftos ir dujų išteklių. Kita vertus, jei laivams pavyktų bent didesnę dalį metų iš Atlanto vandenyno į Ramųjį ir atgal plaukti Vakariniu (Kanados pakrante) arba Rytiniu (Rusijos pakrante) keliu per Arktį, tai smarkiai sumažėtų laivybos sąnaudos ir tai lemtų viso pasaulio prekybos pokyčius. Štai kodėl jau apie dešimtmetį Arktis yra nebe pakvaišusių mokslininkų ir romantiškų keliautojų teritorija, o toliaregių politikų geidžiamas gardus kąsnelis.

Naujausioji Arkties istorija yra geras pavyzdys, kaip greitai net dar neįgytas turtas pakeičia iš pažiūros labai stabilius susitarimus ir įsitikinimus. Mokykloje mokėtės, kad Arkties vandenynas niekam nepriklauso ir ten tarptautinė bendruomenė draugiškai vykdo mokslinius tyrimus? Pamirškite visa tai. Šiandien Arktis užkariaujama tiesiogine prasme. Nebe šunų kinkiniais, o laivynais ir specialiai apmokytomis karinėmis pajėgomis. Būtent dėl to, kad nėra aiškiai pasidalyta, nauja teritorija visus vilioja. Rusija, Danija ir Kanada bene aktyviausiai siekia pratęsti savo kontinentinių šelfų ribas ir taip pasisavinti patį Šiaurės ašigalį. Kitos Arkties tarybos narės elgiasi santūriau, bet taip pat neleis, kad jas nuskriaustų.

Žinoma, ne visi imasi tokių viešųjų ryšių akcijų, kaip garsusis Rusijos vėliavos įsmeigimas į vandenyno dugną po Šiaurės ašigaliu.

Tačiau dėl teritorinių pretenzijų niekas nejuokauja. Tai liudija Arkties militarizavimas. Rusija ir Danija paskelbė kuriančios specialias Arkties karines pajėgas, o Kanada praėjusiais metais net surengė baltiesiems lokiams dar neregėto masto karines pratybas Šiaurėje. Beje, reikia nepamiršti, kad Rusija ir JAV dar nuo Šaltojo karo laikų vertina Arktį kaip potencialų karo veiksmų lauką.

Ne visi politikos analitikai vienodai entuziastingai kalba apie Šiaurės perspektyvas. Abejonių kelia, visų pirma, klimato atšilimo tikrumas, jo mastai ir greitis. Tačiau žvelgiant į tai, kokios aistros jau dabar kunkuliuoja aplink Arktį, peršasi aiški išvada: ko nepadarys globalinis atšilimas, užbaigs žmogaus valia. Net jei atšilimas yra netikras, jis jau suformavo įsitikinimą, kad Šiaurės ledus galima pralaužti. Tiesiogine prasme. Dabar gamtos sąlygos Arkties užkariavimui jau beveik nebeturi reikšmės.

Šis Šiaurės kelių ir resursų atvėrimas gali visaip pertvarkyti pasaulį. Tačiau mums svarbiausia tai, kad kova dėl Arkties „restruktūrizuoja“ Vakarus. Reikšmingai keičiasi Kanados geopolitinė padėtis, o Šiaurės-Baltijos valstybių, Didžiosios Britanijos ir JAV bendradarbiavimas tokiame kontekste įgyja naują prasmę. Jau dabar šios valstybės kartais apibūdinamos kaip „mini-NATO“. Ateityje jas gali dar labiau susieti tarpusavyje ne tik panašus požiūris į Rusiją, bet ir geografinė padėtis Arkties atžvilgiu. Be to, kaip rodo Kinijos priėmimo į Arkties tarybą istorija, pasauliui dreifuojant į Šiaurę Oslas ar Stokholmas gali įgyti panašų ar net didesnį „svorį“ nei Berlynas ar Paryžius. Štai ką gali globalinis atšilimas. Viduržemio jūros regionas virs Afrika, o Baltijos jūros regionas taps naujuoju Viduržemio jūros regionu. Bet to dar reikia sulaukti. Kol kas Vilniuje – tikra Arktis.

Komentaras skambėjo šeštadienio LTV laidoje „Pasaulio panorama“.
LTV „Pasaulio panorama“

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.