0

Baltiškieji mitologiniai įvaizdžiai dainoje

kovo 14, 2012 Astronomija, Mokslas, Žvaigždėtyra

Libertas Klimka//

Pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkėjo ir leidėjo Liudviko Rėzos 1825 metais paskelbtų dainų pluoštelyje yra keletas labai senoviškų. Jų prasmė – neretai didelis galvosūkis etnologams. Gal ten slypi baltiškieji mitologiniai įvaizdžiai? O gal kokios svarbios nuorodos apie senovinę mūsų.

Mėnulis ir Venera

Štai vienos dainos, užrašytos Pamaryje, žodžiai:

„ O vakar vakaraty
Prapuolė mano avatė.
Ai, kas gelbės ieškoti
Mano vienturtę avatę?

Išėjau pas Aušrinę,
Aušrinė atsiliepė:
Aš anksti ryt Saulelei
Turiu prakurti ugnelę.

Išėjau pas Vakarinę,
Vakarinė atsiliepė:
Aš vakarais Saulelei
Turiu klot patalėlį…“

Taigi prapuolusios avelės paieškos vyksta dangaus skliaute. Neabejotinai šitaip metaforiškai nusakomi astronominiai stebėjimai, reikalingi sudarant kalendorių. Kaipgi be jo darbus rikiuoti? Ir dar tokio permainingo klimato krašte, prasigyvenant iš žemdirbio triūso? Aušrinė ar Vakarinė, astronomai sakytų – Venera, yra vienintelė planeta, minima lietuvių liaudies dainose. L. Rėzos rinkinyje net apdainuotos jos vestuvės, dalyvaujant dievaičiui Perkūnui. Gal tai senovės žmogaus įspūdis tų astronominių reiškinių, kuriuos jis matė dangaus skliaute, ieškodamas dėsningumų, padedančių suvokti gamtos ritmus?

Štai Veneros judėjimo periodą – 583,9 paras – galima suskirstyti į keturias dalis: Kaip Aušrinė ji matoma apie 240 parų, po to ji nesirodo dangaus skliaute maždaug 90 parų. Tada kaip Vakarinė stebima taip pat apie 240 parų, po to dingsta kaip ta dainos „avatė“ porai savaičių, kad vėl patekėtų beveik kartu su Saule. Įdomu, kad aštuoni Saulės metai prilygsta penkiems Veneros ciklams, arba 99 Mėnulio sideriniams mėnesiams (tai sudaro 2920 parų).

Šitai žinojo senovės graikai jau VI amžiuje prieš Kristaus gimimą. Aštuonių metų Veneros ciklą jie vadino oktoeteride. Ciklo pradžioje ir viduryje nutraukdavo visus tarpusavio vaidus ir karus, rengdavo olimpines žaidynes. Aštuoneriems metams būdavo renkami vikingų karaliai Skandinavijoje. Latviai tautinių raštų aštuoniakampę žvaigždė vadina Ausekliu – taigi Venera. Tikėtina, kad oktoeteridė kitados buvo bendras indoeuropietiškosios kultūros paveldas, praktiškai naudotas derinant Saulės ir Mėnulio kalendorius, įterpiant keliamuosius metus.

Kodėl pasirinkau pokalbiui temą apie dangaus skliauto reiškinius? Ogi todėl, kad šį vakarą, jeigu tik nugiedrės padangė, matysime Vakarinės „vestuves“. Prie skaisčiosios „nuotakos“ per 3 laipsnius priartės taip pat labai ryškus Jupiteris. Vestuvių liudininkais dangaus skliaute bus Liūto žvaigždyne besiilsintis Marsas, Mergelės žvaigždyne besisvečiuojantis Saturnas ir bedylantis Mėnulis. Tokį reiškinį – šviesulių suartėjimą – astronomai vadina konjunkcija. O kitados visa tai būdavo nusakoma mitais, sakmėmis, dainomis – mūsų laikus pasiekusiais tautosakos kūriniais.

Beje, kovo 13-oji mokslo įvykių kalendoriuje išsiskiria astronomijos atradimais. 1781 metais garsiausias XVIII amžiaus dangaus stebėtojas anglas Williamas Herschelis atrado Uraną, pirmąją planetą, kuri buvo pastebėta teleskopu. O po šešerių metų astronomas sugebėjo pamatyti ir du Urano didžiausius palydovus – Oberoną ir Titaniją.

Tą pačią kovo 13-ąją 1930 metais Clyde`as Tombaughas Lowello observatorijoje Amerikoje aptiko mažytį dangaus kūną, tik dešimtadalio Žemės dydžio. Pavadino jį Plutonu, romėnų požemio dievybės vardu, devintąja Saulės sistemos planeta.

Įdomus toks sutapimas: kovo 13-oji yra observatorijos įkūrėjo Percivalio Lowello gimimo diena. Šį mokslo centrą jis pastatė būtent planetų paieškoms bei jų stebėjimams. Mat pagal Urano planetos judėjimo netolygumus buvo teoriškai numatytas dar vienos tolimesnės planetos buvimas. Ir tai pasirodė beesąs Plutonas, kurį teleskopinėse fotonuotraukose aptiko jaunasis C. Tombaughas. Galima įtarti, kad šiuo atradimu jis pasistengė pažymėti observatorijos įkūrėjo ir mecenato 75 metų sukaktį. Deja, pats P. Lowellas negalėjo pasidžiaugti savo numatymo tikslumu, buvo palikęs šį pasaulį jau prieš 14 metų. Astronomijos istorijoje ženklūs yra jo preciziški Marso paviršiaus stebėjimai. Atradęs teleskopu daug detalių, jis priskyrė jas toli pažengusios civilizacijos statiniams. Deja…

Retrospektyvinis žvilgsnis į mokslo raidą parodo, kaip neįtikėtinai sparčiai mūsų laikais daugėja žinių apie supantį kosminį pasaulį. Šiandien jau planuojamas pilotuojamas skrydis į raudonąją planetą. O štai Plutonui lemtis iškrėtė piktą pokštą: 2006 metais Tarptautinės astronomų sąjungos suvažiavime, vykusiame Prahoje, mokslininkai nutarė jį išbraukti iš planetų sąrašo. Nepaisant to, kad Plutonas turi savo mėnuliukų, pavadintų Charonu, Hidra ir Nikte. Dabar šis dangaus kūnas vadinamas planetėle ar nykštukine planeta, kaip ir kiti didesnieji asteroidai ar koiperoidai, turintys taisyklingą rutulio formą.

O devintąja Saulės planeta tikriausiai bus įvardinta hipotetinė Tichė, esanti tolimame Orto debesyje.

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.