Baltų žinyčios vartai

Gediminas Zemlickas//

Yra dalykų kur Kaunas Vilnių pralenkia. Taip atsitiko su  vasario 15 d. atidengta atminimo lenta su bareljefu Stasiui Šilingui ant Daugirdo g. 4 namo sienos. Atminimo lentoje užrašas skelbia: „Šiame name 1919–1941 m. gyveno Valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo narys, Teisingumo ministras, Sibiro lagerių kankinys Stasys Šilingas (1885–1962).“ Iškilaus lietuvio pagerbimo ženklas atsirado beveik 22-jiems metams praėjus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Lėtai sukasi istorijos ratas, dar lėčiau girgžda kai kurie mūsų privalomi padaryti darbai. Pastarasis darbas priskirtinas prie būtiniausių ir net pirmaeilių, o kad lėtokai sukosi puikios iniciatyvos smagračiai ir sraigteliai, tai proga pamąstyti – kodėl.

Kauniečiai Kauno senamiesčiui, Daugirdo gatvės 4 pastatui, sugrąžino iškart penkių iškilių, jame įvairiu metu gyvenusių asmenybių gyvenimo istorijas. Mat vasario 15-ąją šalia pirmosios atminimo lentos S. Šilingui atidengta ir antroji, skirta iškiliems kultūros ir visuomenės veikėjams: vargonų meistrui ir oreivystės Lietuvoje pradininkui Jonui Garalevičiui (1871–1943), meno istorikui ir muziejininkui Pauliui Galaunei (1890–1988), Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjui Vladui Putvinskiui (1873–1929) ir kompozitoriui, pedagogui Juozui Tallat-Kelpšai (1888–1949). Abiejų memorialinių lentų autorius skulptorius Vytautas Narutis, o užsakovė – Kauno miesto savivaldybė.

Kiekvienai iš šių asmenybių rašinyje skirsime vietos, o pradėsime nuo vieno iš aktyviausių Lietuvos valstybingumo pamatų statytojų, tautinės kultūros kūrėjo, daugybės stebėtinų iniciatyvų autoriaus, idealisto, teisininko ir politiko, visuomenės labą stačiusio aukščiau asmeninių interesų Stasio Šilingo. Jis tapo Lietuvos valstybės Tarybos pirmininku, Seimo nariu, teisingumo ministru. Vieno svarbaus dalyko apibūdindami šią asmenybę dar nepasakėme: tai buvo tautinės lietuvių savimonės sąmoningas ir kryptingas ugdytojas, tautos vienybės stiprintojas. Šiems siekiams įgyvendinti telkėsi mokslą, švietimą, visuomeninę ir kultūrinę veiklą, savo profesijos – teisės priemones, taip pat ir politiką. Tai – visumos žmogus, kuris dar nebuvo baigtinai išskaidytas į siauros specializacijos dedamąsias.

Sunkus atminties sugrįžimo kelias

Atminimo lentos atidengimo iškilmėse dalyvavęs S. Šilingo vaikaitis Saulius Augustinas Kubilius, dabar dirbantis Vatikano radijo redaktoriumi, 1992 m. „Atgimime“ apie savo senelį išspausdino straipsnį „Tylos skraistė“. Išties simptomiškas pavadinimas, pagauta ir dviem žodžiais išreikšta esmė – tyla ilgus dešimtmečius gaubė Stasio Šilingo ir daugelio kitų iškilių mūsų tautiečių atminimą. Iš dalies ir dabar gaubia. Tyla ne visada gera byla. Galima kaltinti ilgus priklausomybės dešimtmečius, bet ir nepriklausomybė pati savaime dar neužtikrina tautos atminties tvarumo. Praeities dalykai turi būti aktualizuojami, susiejami su nūdiena – ar ne tam minimos įžymios datos, sukaktys, švenčiami jubiliejai? Jų prasmė gilesnė, negu vien tik ilgų metų sulaukusiojo prisiminimas ir pagerbimas. Tai ir savotiškas, gal ir nesąmoningas pasipriešinimas visa nunešančiai nesustabdomai laiko tėkmei, kurią pristabdyti ar net sugrąžinti pajėgi tik žmonių atmintis.

Dažnai didžiavyrių vardai pasimiršta ir kartais nieko nebesako daugeliui tautiečių. Tas pat pasakytina ir apie didžiąsias moteris. Tą peiktiną užmaršumą savikritiškai esame nusiteikę vadinti būdinga lietuviams savybe, nors vargu ar tai teisinga. Užmaršumas būdingas bene visoms tautoms. Gal tai psichikos reakcija, apsauganti nuo sunkių praeities prisiminimų ir kreipianti mintis į ateitį. Vis dėlto esama dalykų, kurių niekaip negalima pamiršti be didžiulio nuostolio tautos istoriniam patyrimui.

Iš lietuvių tautos savimonės beveik visiškai buvo ištrinta Stasio Šilingo pavardė. Sugrįžti sunkiau nei išeiti – taip atsitiko S. Šilingo atveju. Užmarštis pasirodė besanti tarsi sunkus antkapio dangtis, kurio neįmanoma ne tik pakelti, bet ir išjudinti. Nuo 1992-ųjų, kai „Santaros“ žurnale pasirodė žurnalisto Valentino Markevičiaus straipsnis „Stasio Šilingo sugrįžimas“, praėjo 20 metų, bet lėti sugrįžimo žingsniai vis tebedunksi kažkur labai toli, beveik nepaliesdami daugumos tautiečių sąmonės. Tylos skraistė perplėšta, bet sunkus sugrįžimas tęsiasi, nors seniai turėjo būti įvykęs. Kad tikrai taip yra ir pamėginsime parodyti.

Vienas iš pirmosios trijulės

Atminimo lentų atidengimo iškilmes pradėjo Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Jis pasidžiaugė, kad Kauno miesto taryba, nepaisant ekonominių negandų, sugeba pagerbti Lietuvos valstybingumui ir kultūrai nusipelniusias asmenybes. Meras Andrius Kupčinskas ir S. Šilingo vaikaitis Saulius Augustinas Kubilius atidengė iškilioms asmenybėms skirtas atminimo lentas. Jas pašventino popiežiaus Garbės prelatas habil. dr. Vytautas Vaičiūnas, kuris pabrėžė, kad Bažnyčios vardu šventinama visa tai, kas tarnauja kilniems tikslams ir žmonijos gerovei. Aidint birbynės garsams, prie atidengtų atminimo lentų padėta gėlių.

Stasys Šilingas. Kaunas, 1920 m. LNM

Zanavykų bendrijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas truputį apgailestavo, kad ne Vilnius buvo pirmasis miestas, kuris S. Šilingą pagerbė atminimo lenta su bareljefu. S. Šilingas yra vienas iškiliausių veikėjų. Pagal kai kuriuos vertinimus XX amžiaus žymiausių Lietuvos asmenybių sąraše po daktaro Jono Basanavičiaus derama vieta turėtų priklausyti Stasiui Šilingui ir Antanui Smetonai. Antra vertus, būtent Kaune S. Šilingo kaip visuomenininko ir politiko veikla atsiskleidė bene ryškiausiai jau Pirmosios nepriklausomybės metais. Tiesa, į Kauną S. Šilingą vedė ilgas ir ne visada tiesus kelias.

Baronu nepanoro būti

Stasys Šilingas gimė 1885 m. lapkričio 23 (11) dieną Vilniuje, teisiškai tėvu laikytinas dėdė Adomas Šilingas, kuris įsūnijo savo sesers Valerijos Šilingaitės pagimdytą sūnų. Kartu Stasys Šilingas iš dėdės paveldėjo barono titulą, kuriuo niekad nesididžiavo ir juo net nesinaudojo, išskyrus vieną vienintelį kartą, kai Pirmojo pasaulinio karo metais raštu kreipėsi į Rusijos švietimo ministrą grafą P. Ignatjevą, prašydamas atidaryti lietuvių gimnaziją pabėgėlių vaikams Voroneže. Tada pirmą ir paskutinį kartą jis pasirašė kaip baronas Šilingas. Pavadintas baronu pykdavo ir tuo buvo panašus į lygiai šimtu metų anksčiau – 1785-aisiais – Kuršo baronų šeimoje gimusį Teodorą Grothusą (Theodor Grotthuss), fizikinės chemijos tyrimų pradininką Lietuvoje. Šis oficialiai atsisakė barono titulo ir dalelytės von prieš pavardę, taip pat tėvų duotųjų vardų Christiano Johanno Dietricho ir pasirinko demokratiškesnį Teodoro vardą.

Labai norėdami kai kurių analogijų tikriausiai rastume ir daugiau, abu savo pažiūromis buvo revoliucijų „produktai“: pirmasis –  Didžiosios prancūzų, antrasis – Pirmosios rusų revoliucijos. Vis dėlto lemtų skirtumai, nes šias išskirtines asmenybes skyrė šimto metų nuotolis ir skirtingos kultūros tradicijos: T. Grothusas augo vokiškoje, o S. Šilingas lenkakalbėje vilnietiškoje aplinkoje.

Mokydamasis Vilniaus I-ojoje berniukų gimnazijoje, S. Šilingas išmoko rusų kalbos, o lietuvišką žodį kitą galėjo nusitverti nebent Darsūniškyje iš vietos valstiečių, su kuriais jam kartais tekdavo eiti dirbti ūkio darbų. Mat Darsūniškio klebonijoje S. Šilingas nuo 10 metų amžiaus praleisdavo vasaras. Daugiau lietuviškų žodžių jis išgirsdavo iš klebono kun. Motiejaus Juozapavičiaus, kuris buvo kilęs nuo Pakruojo, taigi mokėjo lietuviškai ir parapijiečius skatino kalbėti gimtąja kalba. Kunigo M. Juozapavičiaus įtaka S. Šilingo gyvenimui labai svarbi, nes S. Šilingui baigus gimnaziją jis rėmė gabaus jaunuolio mokslus Maskvos universitete ir visiškai nesikišo į jo pasaulėžiūros formavimąsi.

Vilniaus gimnazijoje S. Šilingas susidraugavo su Ramūnu Bytautu, tuo metu dar Romanu, kaip kad buvo pakrikštytas. Ramūnu jis tapo vėliau, kai draugai susidomėjo senąja savo protėvių lietuvių kalba, karštai kibo jos mokytis jau studijuodami Maskvos universitete, į kurį abu įstojo 1905 metais. S. Šilingas įstojo į Teisės fakultetą, R. Bytautas – į Fizikos-matematikos, bet po dvejų metų perėjo į Istorijos-filosofijos fakultetą ir savo pašaukimą atrado studijuodamas filosofiją ir psichologiją. Š. Šilingas iškart pataikė į „dešimtuką“, nes geresnio kandidato į teisininkus būtų sunku tikėtis. Juozas Tumas-Vaižgantas vėliau S. Šilingą apibūdins: „nepaprastas gražiakalbis“, „gausiažodis gražbylys“. Iš prigimties S. Šilingas pasižymėjo puikia iškalba, buvo nepralenkiamas oratorius. Juk neveltui jam dar universitete prilipo Cicerono pravardė.

S. Šilingas išsiskyrė ir kaip karštas entuziastas – viso to, ko griebdavosi. Ši savybė galėjo jam sutrukdyti baigti pradėtus mokslus. Mat jo temperamentas kartais liedavosi per kraštus, o entuziazmas Pirmosios rusų revoliucijos metais buvo pasiekęs tokią aukštą temperatūrą, kuri S. Šilingą atvedė prie Maskvos gatvėse statomų barikadų, o šūkis „Šalin patvaldystę!“ net užkėlė ant jų. Kaip čia du karšti vyrai – S. Šilingas ir R. Bytautas nustigs vietoje. S. Šilingas net kartą kitą pykštelėjo iš revolverio į barikadas bandžiusios griauti policijos pusę. Laimė, neatsirado, kas būtų įdavęs, nes mūsų entuziastui vietoj teisės mokslų universitete būtų tekę savo revoliucinį įkarštį vėsinti Sibiro šaltyje. To neįvyko, o atslūgus revoliucinėms nuotaikoms Maskvoje, pamažu ir abiem mūsų bičiuliams Rusijos socialdemokratijos siekiai ėmė prarasti buvusį patrauklumą.

bus tęsinys

mokslasplius.lt