1

APIE VYDŪNO REGĖJIMUS

balandžio 10, 2012 Dvasinis ugdymas, Įžymūs žmonės

Rima Palijanskaitė//

Mistinių potyrių Vydūnas nesureikšmino, vizijų nelaikė dvasiniam tobulėjimui, prašviesėjimui reikšminga patirtimi, nes svarbiausias dalykas yra esmės (savasties), žmoniškumo įsigalėjimas asmenybėje. Tačiau neabejotina, kad kiekvienas toks patyrimas padaro neišdildomą įspūdį ir labai reikšmingą poveikį visam tolimesniam gyvenimui – apie tai byloja K. G. Jungo patirtis, psichologo V. Džeimso mistinių patirčių tyrimai.

Regėjimais Vydūnas įvardino aštuonis tekstus, bet kalbant apie Vydūno regėjimus apskritai, reikėtų nepamiršti jo apysakėlės iš sapnų srities Gaisrioji pilis, patyrimu įvardinto teksto Akiniai, poemos Rožės meilė, apysakėlės Pranašas ir kelių mistinio siužeto pasakų…

O pradėti reiktų nuo Vydūno asmenybės, jo prigimtinio sensorinio jautrumo. Patyrime Akiniai Vydūnas pasakoja savo vaikystės bei jaunystės patyrimus:

Būdamas vaikas maniau dvasią ir gyvybę esant visur. Ne kartą sėdėjau ant sraunios upės kranto ir klausiausi vandens pliuškenimo. Rodės, kaip čia kas kalba. Ir neapsakomai geidžiau suprast tą kalbą.

Tad lyg ir regėjau visokių pavidalų. Suposi jie bangelėmis ir skraidė aplink mane, ir sveikino mane. Tad vėl ir abejojau, argi taip ir būtų. Rodėsi man, lig tol dar nenumanyčiau, kas tuo pliauškimu ištariama. Klausiaus ir klausiaus. Bet pasakos prasmės nesuvokiau.

Ir atkartotinai atėjau pas upę. Vanduo sravėjo kaip sravėjęs ir sakė toliau savo pasaką. Amžiai ją buvo jam pranešę ir amžiams jis ją atiduoda. Todėl turbūt ir tik vos maža tesupratau. Tačiau numaniau, jog ir čia dvasia į mane taria iš neregimybės gelmių. […]

Taip regėjau ir maniau vaikas būdamas. Ir ne kartą visai aiškiai numaniau, kas mane skiria nuo tikro regėjimo. Reikėtų man kitokių akių, ausų. Tobulesnis, šviesesnis turėtų mano kūnas būti. Arba turėčiau išmokti geriau ir kitaip žvelgti ir klausytis.

Labai panašius vaikystės patyrimus – apie pajautą, jog visa gamta, visuma yra gyva – atsiminimuose aprašė K. G. Jungas. Apysakėlėje Pranašas, Vydūnas, tikėtina, trumpai aprašo savąją – pradedant vaikyste – patirtį, polinkį ar gebėjimą į gyvenimo reiškinius žvelgti, juos vertinti kitaip, nei buvo įprasta:

Kas atsitiko, kas buvo, visa tai jo akyse lyg iš nežinomo vidaus, rodėsi, pareina arba parėję. Ir kaip tik jis pažiūrės į kokį nors dalyką, tuojau jam atsivers vartai į tolimas gilybes. Iš čia, jam rodės, visa stojęsis. Taip visas gyvenimas jam apsišvietė.

Pranaše pasakojama apie karo, kuris apsiausiąs visą žmoniją, grėsmės nuojautą, apie karo metu patiriamus baisumus, lyg pats patiriantysis būtų šalia verkiančių, mirštančių: Kiti gyveno savo pačių skausmuose, bet jis kentė visų jų širdgėlas kartu. Nurimus karo audroms, šis pranašas tyliai dirbo, taisė šviesos bangai kelią, jeib niekur nesikauptų tiek daug tamsos, kaip seniau, ir gimdytų naujus skausmus. Apie ekstrasensorines Vydūno dovanas galima spręsti ir iš jo patirčių Tilžės kalėjime, kurias aprašė atsiminimų knygoje Kalėjimas – laisvėjimas, kai nepažindamas pačių kalinčiųjų, regėjo jų (vyrų ir moterų) nusikaltimus, už kuriuos jie nubausti, ir tai jį labai slėgė.

Apie ypatingą Vydūno jautrumą byloja ir dešimtys atsiminimų apie jį, ir daug jo paties straipsnių, atskleidžiančių kai kurias įdomias jo autobiografijos detales. Straipsnyje Sapnas ir tikrovė Vydūnas aprašo savo apsilankymą jaunimo susibūrime. Šio straipsnio ašis – vienos merginos istorija. Ji Vydūnui tarusi, jog panašioj draugijoj sutinkanti jį jau trečią kartą. Vydūno dėmesį patraukė jos susimąstymas ir jis stengėsi prisiminti, kada ją matęs anksčiau. Visiškai atsiribojus nuo čia vykusio linksmo jaunimo šurmulio ir sutelkus dėmesį į merginą, prisiminimai iš atminties Vydūnui iškilo tarsi filmas – dramatiškos pirmojo ir antrojo jų susitikimo akimirkos. Šį savo fenomeną jis aprašo pirmosiomis šio straipsnio eilutėmis:

Atsitinka kartais, kad pamirštu savo aplinką ir pakylu į kaži kokias dausas. Užmaršoje seniai pranykusi praeitis aušta tada iš naujo. Ir regiu, lyg tatai būtų esama tikrovė.


Bet yra ir antraip. Tikrovė mane paveikia, tarsi ji būtų regėsys. Ir kalbėdamas apie vieną ir antrą [dalyką], dažnai negalėčiau iš karto pasakyti, kas tikrovė ir kas regėsys.

Vydūno vizijos, lyginant jas, pvz., su O. Milašiaus vizijomis – labai žmogiškos, nereikalaujančios nei didelio alchemijos, nei Švento Rašto išmanymo; jose nepretenduojama į pranašystes, bet skverbiamasi į žmogiškosios prigimties gelmę, su juo susieto pasaulio bei visumos pažinimą. Todėl Vydūno regėjimai įdomiausi ir reikšmingiausi būtent intelektualinėmis įžvalgomis – apie žmogaus prigimtį, (tiksliau – jos sudėtingumą, gelmes) apie Visumos prigimtį ir įvairialypę jos raišką, apie jos (Dievo, gyvenimo) dėsnius pasaulyje.

Vydūno dramų suvokimo raktą – o tai tinka kalbant apie visą Vydūno kūrybą – labai aiškiai yra įvardinęs Rimvydas Šilbajoris. Jo manymu, tereikia suvokti „patį pagrindinį tiesos ilgesį. Vydūnas laukia iš mūsų, kad išgirstume amžinybės balsą savo širdyje, o tada jau visos jo simbolių sistemos pasidarys mūsų akims visiškai paprastos, beveik savaime aiškios, permatomos savo neišvengiamybėj.

Sudėtingiausieji iš aptariamų kūrinių – regėjimas Anapus slenksčių ir apysakėlė iš sapnų srities Gaisrioji pilis. Bet ir pasakojama čia apie pačius sudėtingiausius dalykus. Gaisrioje pilyje – apie žmonijos evoliuciją, pradedant žvilgiu į žmones, kurie menkai dar skyrėsi nuo gyvūnų ir baigiant aiškiomis tikrojo žmoniškumo apraiškomis, kai žmonės pradeda suvokti piktų žmonių dvasinį skurdą ir meldžiasi už savo skriaudėjus.

Regėjime Anapus slenksčių regėtojui atskleidžiama Visumos gyvybės prigimtis ir įvairialypė jos raiška. Šiame regėjime kaip niekur kitur gausu energetinių, mechaninių sąvokų ir vaizdinių, siekiant parodyti gyvybės veikimą pasaulyje – bendrą jų pagrindą ir skirtingas gyvybės raiškas. Žvelgiant į žmogų – regima, kaip žmogaus gyvybė (energija) tarsi keliauja iš vienos gyvatos į kitą, priklausomai nuo to, kurią jų žmogus maitina – tiesiogine ir perkeltine prasme – kūno, jausmų-geismų, minčių ar dvasios-sielos gyvatą.

Kur kas paprasčiau regėjimuose išreikšti žmogaus ir Visumos (Dievo) santykiai. Apie tai kalba poetiškiausi Vydūno regėjimai Dievo įstatymai ir Ieškojimas Dievo. Pirmajame pabrėžiama žmogaus esmės ir Dievo vienovė, žmogaus įstatymų buvimas jo širdyje. Antrajame regėjime, pasakojant apie jaunuolio dievoiešką, kartu atskleidžiama ir visos žmonijos religinės sąmonės evoliucija, pradedant nuostaba ir baime, susidūrus su galingomis, o neretai – žmogui pražūtingomis gamtos jėgų apraiškomis ir baigiant suvokimu, kad Dievas yra pačiame žmoguje, o žmogus esąs Dievuje.

Kitos aprašomos intelektualinės įžvalgos daugiau kalba apie patį žmogų, jo daugialypę prigimtį ir jo esmės atsiskleidimo, tvirtumo svarbą.

Regėjime Žmogus – tarsi apie žmogaus Trejybę – kalbama apie trejopą žmogaus prigimtį kurią sudaro regimasis žmogus, mirgantysis jo pavidalas ir šviesybės-didybės žmogus. Čia aprašomą žmogaus struktūrą vėliau Vydūnas pateikė kaip iliustracijas knygoje Sveikata, jaunumas, grožė. Regėjime Nuo kuomet žmogus yra, kalbėtojas ragina pažinti save – vidaus prakilnybė, iš kurios pareina žinojimas esmi, tai yra žmogus. Pabrėžiama, kad žmogaus siela sukuriama ne kūnui gimstant – ji gyveno pirm kūnui gemant. Žmogaus pradžia esanti visumos pradžia, o toji yra dvasios gelmė. Iš jos visa pareina. Jospi visa ir grįžta. Ir nešasi su savim ilgojo gyvenimo vaisių. Taigi, žmogaus kilmę Vydūnas sieja su Dievu, o jis ateinąs į regimybę ir vėl iš jos išeinąs – yra jis keleivis.

Nesąmoninguosius žmogiškosios prigimties aspektus Vydūnas netikėčiausiai atskleidžia regėjimuose Miegančiųjų veidai bei Miegas ir gyvenimas. Pirmajame pasakojama apie netikėtas įžvalgas, stebint miegančių žmonių kūnus, o antrajame atskleidžiami kur kas gilesni nesąmoningosios žmogaus prigimties klodai. Daugeliui žmonių, pasak Vydūno, gyvenimas yra tapęs papročiu, gyvenant vien tuo, kas yra matoma, kas regimai nusiduoda. Iš miegančiųjų veidų išraiškos Vydūnas sprendžia apie jų sapnų apsireiškimus, nes visuomet kūnuose nusistoja visa tai, ką žmonės mano ir geidžia. Itin menkas sąmoningumas išreiškiamas lyginant žmogaus gyvenimą su margu sapnu. Labai dažnai seni įpročiai arba kiti asmenys lemia žmogaus troškimus, pasirinkimus, o ne jis pats. Kadangi tokių žmonių sąmoningumas, savastis (o tai yra pati žmogaus šerdis, jo branduolys, jo esmė ) miega, galima tarti, jog tai apmirę ar miegantys žmonės: nors tų žmonių gyvenime kažkas vyksta, bet žmonės – patys žmonės miega. Šiaip jų apsireiškimai nebūtų sapnai.

Regėjimo Miegas ir gyvenimas personažas Vidvydas (!), atjausdamas vienišumą bei apleistumą išgyvenančius žmones, klausia, kodėl jie įbrenda į tokį didelį skausmą, o jo mokytojas paaiškina pagrindinę to priežastį: jie dar nėra gyvi! Gyvybė bei didžios galios slypi juose pačiuose, tik jie to nesuvokia; kita vertus, daugiau nori iš kitų gyvybės gauti, nei kitiems ją teikti. Toji gyvybė – tai jų pačių esmė, jų savastis, jų tikrasis žmoniškumas, Vydūno lyginamas su šviesa, dieviškumu ir kt.

Tiktai pasiilgimas iškilti iš jusčių pasaulio, iš siaurumo ribų padaro žmogaus kilimą kitokiu. To pasiilgimo prasmė yra pasistengimas pasiekti bekraštenybę, prie savęs priglausti tarsi visumą, ją savo siela apgobti. […] Tuo keliu eina iš pat senovės visi išmintingieji ir regėtojai. Jų kilimas yra įaugimas į bekraštenybę, į viską aprėpiantį išmanymą, labumą ir grožę. Ir jis prasideda su atspėjimu žmogaus gyvatos mįslės. […]Reikalinga tam širdies skaistybė, savęs pamiršimas, nuolatinis pasiryžimas tarnybai ir ištvermė.

Iš kur mes? Kas mes? Kam gyvename? – tai klausimai, į kuriuos daugelis žmonių aiškaus atsakymo nesulaukia nei iš mokslininkų, nei iš bažnyčios tarnų, dar daugiau žmonių tokių klausimų net nekelia ir gyvena užsimiršime, – teigiama regėjime Palaiminimas. Todėl, nors jie itin geidžia palaimos, jų gyvenimą paprastai lydi nepasitenkinimas ir kančia…

O pabaigai – paties Vydūno žodžiai-linkėjimai iš regėjimo Dievo Įstatymai:

Gyvenkite taip, kaip aš esmi nustatęs jums gyventi.

Mano įsakymais gyvena žmogaus kūnas, gyvena širdis, gyvena manymas-dvasia ir žmogaus siela.

Smagumą dėjau į kūną, į širdį, į dvasią ir sielą.

Žinokite, jog nesekdami jų nusidedate ne tiek prieš mane, kiek prieš save.

Netenkate smagumo: dingsta kūno sveikata, nyksta širdies ramybė, apsiniaukia dvasios giedra ir miršta sielos prakilnybė. […]

Žūva ir žmonės, ir tautos, kurios teatsižvelgia į tas žmonių jiems sumąstytas nuodėmes ir nesisaugoja tų, kuriomis nusižengia prieš kūno, prieš širdies, prieš dvasios ir sielos gyvybę…

straipsnį skiria baltai.lt skaitytojams

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. pakeleivis sako:

    Iš kur ateiname? Kur einame? Koks gyvenimo tikslas?

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.