Baltų žinyčios vartai

3

PERKŪNO BROLIS (1)

viršaitis gegužės 3, 2012 Kūrėjai ir kūryba

Ginas Žiemys//

Baltiškasis dievų panteonas iki šiol skęsta ūkanose. Jo paieškų rezultatai taip pat nėra džiugūs. Žinomi šaltiniai beveik išsemti. Labai daug kas negrįžtamai prarasta. Tad vargšas religijotyrininkas priverstas arba sijoti smėlį, iš kurio aukso trupiniai seniai išrankioti, arba murkdytis po mūsų mentalitetą žeminančių: Krematos, Pizio, Gondu, Kierpiczo, Silinczo, Dirwoksznio, Aukie ir kt. pramanų pelkę…

Kai neturime per daug iš ko rinktis, retsykiais esti vertinga net trumpa užuomina. Du realius (ir reikšmingus) teonimus randame mitinėje sakmėje apie Perkūno šeimą. Tekstas neduoda tikslaus atsakymo, tačiau tam tikri svarstymai šia tema, manome, gali būti perspektyvūs. Todėl siūlome sakmę perskaityti drauge:

Vienas žmogus pristojo už berną prie gaspadoriaus ir susiderėjo su gaspadorium, kad jam pasėtų kelis gorčius avižų ir pasodintų kelis gorčius bulvių. Bernas per ištisus metus ėjo baudžiavą. Atėjo ruduo, pradėjo žmonės valyt vasarojų. Taipogi norėjo ir bernas savo javus nusivalyt. Gaspadorius sakė jam, kad jis truputį palauktų, dėl to, kad dabar nėra laiko, reikia eit baudžiavą.

– Ateis Mykolas, nustosi eit baudžiavą ir galėsi nusivalyt savo javus.

Prieš Mykolą arkliai, meškos, zuikiai nutrypė avižas, o šernai nukniso bulves, ir bernas negalėjo pjaut avižas ir kast bulves.

Bernas pasiliko antrus, trečius ir ketvirtus metus. Ir vis taip tikosi, kaip pirmutinį metą. Bernas paseno, o dar vis nieko neužsitarnavo ir jau vieną kartą norėjo atstoti nuo gaspadoriaus. Gaspadorius sakė jam:

– Būk dar vienus metus už kumeliuką.

Ir su tuo sutiko. Bernas dieną važiavo į baudžiavą, o naktį dabojo kumeliuką. Vieną vakarą, kad jau bernas buvo atsigulęs, atbėgo vilkas ir papjovė kumeliuką. Bernas apraudojo kumeliuką, atstojo nuo gaspadoriaus ir pasinešė eit, kur akys mato, o kojos neša.

Ėjo, ėjo per kiaurą dieną, pasiekė vakaras, o nakvynės nėr kur gaut: aplink giria ir nė jokio žmogaus nėra. Gultų ant žemės – bijo, kad nepapjautų žvėrys. Rado labai aukštą, o šakotą medį. Įsilipo į tą medį ir pradėjo snausti. Jam besnaudžiant, užėjo didelis debesis ir iš to debesies nusileido jaunas bernelis tiesiog prieš jį, sakydamas:

– Žmogau, ko tu čia sėdi?

Bernas apsakė visą savo bėdą.

– Gerai, laikykime tiktai vienybę, o visa bus gerai. Dabar eikim į dvarą ir ten gausim darbo.

Nuėjus į dvarą, su noru priėmė jauną bernelį, o tą senuką nenorėjo priimti. Bet kai laikė vienybę, tai abudu priėmė: jauną bernelį – už liokajų, o senuką – už gaspadorių.

Vieną kartą ponas, norėdamas atstatyti gaspadorių, jam liepė sugaut mešką ir šerną. Gaspadorius buvo labai nusiminęs. Jį pamatė jaunas bernelis ir klausė, ko jis toks liūdnas. Gaspadorius apsakė viską.

– Nebijok,– tarė jam jaunas bernelis,– tiktai tu paprašyk dviejų grandinių.

Bernelis jam davė skepetaitę ir liepė pamosuoti dusyk, nuėjus į girią. Jam taip padarius, atbėgo meška ir šernas. Jis juos parvedė ponui.

Ponas, truputį palaukęs, liepė parvesti žaibą ir perkūną. Jeigu jis neparves, tai jį mirtinai nubaus. Gaspadorius pradėjo verkti, matydamas prieš akis mirtį. Pamatė jį taip labai verkiantį jaunas bernelis, išklausinėjo viską ir tarė:

– Nebijok, Perkūnas mano brolis.

Davė jam kamuoliuką siūlų, liepė išeit į lauką, mest kamuoliuką ir laikyt už galo:

– Kur tas kamuoliukas risis, ir tu paskui jį sek.

Sekė sekė, besekant sutemo. Ant galo priėjo prie dviejų kalnų, ir kamuoliukas įkrito į urvą. Gaspadorius paskui kamuoliuką įsileido. Įsileidęs pamatė, kad labai puikūs rūmai. Už vieno staliuko sėdi bobutė, ant staliuko dega žvakė. Bobutė, pamačius kamuoliuką, pažino, kad jos sūnus, ir išklausinėjo gaspadoriaus, kokiu būdu jis čia atėjo. Gaspadorius apsakė viską. Ji įvedė į kitą kambarį ir liepė palaukt, ligi pareis antras sūnus. Po geros valandos parėjo antras sūnus. Bobutė jam apsakė, ko čia atėjo tas žmogelis. Ant rytojaus žmogeliui davė dvi tabokines. Vienoje buvo žaibas, o kitoje – perkūnas. Ir liepė nevožti,– kad pats ponas vožtų.

Gaspadorius parnešęs padavė ponui. Kai tik pirmą atvožė, labai sužaibavo, o antrą kai atvožė, perkūnas trenkė ir užmušė poną. Ir dvaras teko gaspadoriui ( LT 624).

Įvykiai prasideda nuo šventės, ženklinančios tam tikrą kalendorinę ribą. Anot pateikėjo: „Bernas per ištisus metus ėjo baudžiavą. Atėjo ruduo, pradėjo žmonės valyt vasarojų. Taipogi norėjo ir bernas savo javus nusivalyt. [„Gaspadorius“ dar prašo palaukti.] „Ateis Mykolas, nustosi eit baudžiavą ir galėsi nusivalyt savo javus“. Prieš Mykolą arkliai, meškos, zuikiai nutrypė avižas, o šernai nukniso bulves, ir bernas negalėjo pjaut avižas ir kast bulves.“

Kalbama apie baudžiavos pabaigą ir žiemos pradžią – tam tikrą metų lūžį, su kuriuo gali būti susijusi vilko veikla. Ne paslaptis, kad metinės šventės labai dažnai atsiranda tose vietose, kurios ženklina atskirų laikotarpių sandūras, vieno sezono perėjimą į kitą. (Taip verčia manyti glaudus vilko ir metinių švenčių ryšys.)

Be to, ir slenksčio žmonės, pereinantys iš vienos būsenos į kitą arba įstrigę virsme, vadinami tuo pačiu vilko arba meškos vardu: gimdyvė – vilkas, meška; pasak Aristotelio, Apolono motina Leta, bijodama Heros keršto, vilke atbėga iš hiperborėjų krašto į Delfus ir čia pagimdo dvynius: Artemidę ir Apoloną; sen. germanų karys ulfhedhinn – vilko kailis; užsibuvęs jūroje – jūrų vilkas; hetitų jaunikio-pagrobėjo padėjėjai – vilkai; rytinių slavų pajaunys (pabrolys) iš jaunikio pusės – vilkas; suomių nuotaka prieš vestuves apeina kaimo trobas, visus įspėdama apie būsimą įvykį, o kaimynai, iš savo pusės, tarsi atsimokėdami už šį pranešimą, ją apdalina įvairiomis dovanomis. Kadangi alegoriškai jaunikis įvardijamas vilku, kai kur šis „kraičio rinkimas“ vadinamas „vaikščiojimu vilkais“, „kailio vilkui vanojimu“; kai kuriuose žemaitiškuose dainos „Lėk, sakalėli, per ežerėlį“ variantuose vilkas vietoj mirusio tėvužio skiria našlaitei dalią TD VII 65; LTR 461b(2672), 3426(34,209); ŽA 44-51 ir kt.

Meklenburgo apskrities (Vokietija) gyventojai vilku vadina paskutinį dar nenukirsto javo ruoželį, o apie jį kertantį žmogų sako: „Jis sugavo vilką“, – rugių, kviečių arba miežių, atsižvelgiant į javų rūšį. Rugių vilku vadina ir pjovėją, sukirtusį paskutinį pėdą. Daugelyje Meklenburgo srities apylinkių toks žmogus privalo parodyti savąją – vilkiškąją – prigimtį: apsimesti, kad ruošiasi kąsti javapjūčio bendrams, pamėgdžioti vilko staugimą ir t.t. Buiro apylinkėse (Kelno sritis) kažkada egzistavo paprotys paskutiniam pėdui suteikti vilko pavidalą. Lenkijoje per Kalėdas visur vedžiojamas žmogus su užmestu ant galvos vilko kailiu, po namus nešiojama vilko iškamša ir renkami arbatpinigiai. Kartais kalėdoja apsikaišęs lapais bernas, pravarde Vilkas, kuriam mokama duoklė FZ 421.

Vadinasi, galima išskirti du vilko pasirodymo momentus: vienas susijęs su svarbiausiais žmogaus gyvenimo lūžiais: gimimu, vestuvėmis (branda) ir mirtimi, o antrasis ženklina kalendoriaus tarpsnius.

Viena vertus, vilkas atsakingas, kad meškos, zuikiai, šernai nuniokojo gėrybes, kita vertus – gaspadorius, neleidęs laiku sudoroti derliaus. Tokia padėtis pasikartoja „antrus, trečius, ketvirtus metus.“

Galima įtarti, kad spėjęs pasenti bernas (įstrigęs virsme) taip pat vilkas. Todėl kumeliukas (berno vienerių metų uždarbis) greičiau yra auka slenksčio fazę reprezentuojančiam dievui. (Kai kurios mitinės sakmės leidžia daryti išvadą, kad vilkas yra tipiškas virsmo dievas: 1) jis baudžia sulaužiusius ar kaip nors pažeidusius perėjimo ritualą: jeigu nesaugomas (galima įtarti) ką tik gimęs vaikas, nežibinama žvakė ar kitaip nusikalsta, vilkas pagrobia naujagimį; 2) kai numirėlis nepajėgia įveikti mirties virsmo (įtūžę kreditoriai jį koneveikia, tąso po žemę, spardo ir nesiruošia laidoti), jam padeda vilkas; 3) jis pamoko, kaip iš šuns atvirsti į žmogų; žino, kur švenčiami atminai; kur gimė vaikas); 4) persivertęs per galvą pats žmogus tampa vilku (mitinėse sakmėse vertimasis per galvą – būtina virsmo sąlyga: žmogus, nuėjęs į mišką, persiverčia ir tampa vilku) ir kt.

(tęsinys kitoje dienoje)

LITERATŪRA

BD – Beresnevičius G., Dausos, Vilnius, 1990.

BR – Basanavičius J., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970.

DL – Dundulienė Pr., Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1979.

FZ – Фрэзер Дж. Дж., Золотая ветвь, Москва, 1986.

GT – Greimas A.J., Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago, 1990.

JD – Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos, t.2, Vilnius, 1955.

KŽ – Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы, ХIХ-начало

ХХ в.: Зимние праздники, oтв. ред. С.А. Токарев, Москва, 1973.

LK – Lietuvių kalbos žodynas, t.1-20, Vilnius, 1941-2002.

LP – Laurinkienė N., Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius, 1996.

LR – Lietuvių tautosakos rankraštynas.

LT – Lietuvių tautosaka, paruošė L.Sauka, A.Seselskytė, t.3, Vilnius, 1965.

MH – Мифы народов мира: Энциклопедия : в 2-х т., главный ред. С.А. Токарев.–

Москва,1994.

RD – Rasmusenas K., Didysis rogių kelias, iš rusų k. vertė A. Venclova, Vilnius, 1973.

VA – Vienuolis A., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1982.

VS – Vėlius N., Sužeistas vėjas, Vilnius, 1987.

ŽA – Žiemys G., Austėjos gimimas, Kaunas, 2001.

ŽS – Žiemys G., Slibino sugrįžimas, Kaunas, 2004.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.