1

PERKŪNO BROLIS (2)

gegužės 4, 2012 NAUJIENOS

Ginas Žiemys//

(tęsinys)

(Vadinasi, posakis: „Gavėnas kluone virsta per žardą kūlio“ per pusiaugavėnį; meškos – I. 25 (barsuko – II. 2) vertimasis ant kito šono žiemos viduryje etc. ženklina naujo sezono pradžią, naują kalendoriaus tarpsnį.)

Paaukojus vilkui (sudarius su juo sutartį), rezultatų neprisieina ilgai laukti. Vakarop iš didelio debesies nusileidęs jaunas bernelis (ko gero, tas pats vilkas) pasiūlo bernui „laikyti vienybę“. „Laikykime tiktai vienybę, o visa bus gerai. Dabar eikim į dvarą ir ten gausim darbo“,– sako ateivis.

Kita šios sakmės ypatybė – skaičiaus 2 gausa. Kad „pora“ (binariškumas) priklauso slenksčiui rodo pirmojo išginimo, pirmosios vagos ir kiti papročiai. Slenkstį šiuo atveju ženklina: Jurginės (balandžio 23 d.) – persiritimas iš žiemos į vasarą, pirmasis išginimas – persiritimas iš tvarto į žolę, pirmoji vaga – iš nevaisingos į vaisingą (derlingą) žemę, kiaušinis – iš gemalo į viščiuką, raktas, spyna – iš „užrakintos“ gamtos (šalčio) į „atrakintą“ gamtą (šilumą: pradeda lyti lietus, kyla pirmieji daigai, grįžta paukščiai, sugriaudžia perkūnija), skietas – iš siūlų į audeklą, raktažolė (šv. Petro rakteliai – Primula officinalis), išsprogę žilvičio „kačiukai“ – iš žiemos į pavasarį, – „atrakintos“ žemės simboliai. Ir antrasis slenkstis – iš šiltos vasaros į šaltą žiemą, iš vaisingos žemės į nevaisingą, iš lauko į tvartą etc.– šv. Mykolas.

Kalendorinių papročių tyrinėtojos – Pranės Dundulienės liudijimu, pirmojo išginimo metu Švenčionių apylinkėse prie tvarto slenksčio kažkada būdavo dedamos „dvi poros kiaušinių: viena iš tvarto vidaus, kita – iš kiemo.“ Kai kas „Vieną apeiginį kiaušinį duodavo piemeniui, kitą nešdavo į bažnyčią. Kartais piemeniui atiduodavo abu kiaušinius, kad avys vestų porą. Ukmergės apylinkėse šeimininkė piemeniui į maišelį įkišdavo du baltus ir du margus kiaušinius ir išlydėdama pasakydavo, kad baltuosius suvalgytų, o marguosius parneštų nesudaužytus. Jei piemuo jos paliepimą įvykdydavo, tikėdavosi geros gyvulių sėkmės“ DL 83-87 ir pan. Per tas pačias Jurgines kepami du duonos kepaliukai, pirmąją  vagą verčia dvyniai artojai su pajungtais dvyniais jaučiais, keliamos sūpuoklės, kuriose supamasi po du.

Per rugiapjūtės pabaigtuvių vaišes į kiekvieno lėkštę įdedama po varpą ar du grūdu, kuriuos pjovėjai turi suvalgyti pačioje puotos pradžioje DL 135.

Vestuvinė jaunųjų palyda ir kariai (slenksčio žmonės) iki šių dienų išsirikiuoja vora po du; mitologinėje sakmėje „Perprašyti vilkai“ vilkai iššokinėja iš kelio ir sugula abejose pusėse VS 39; krikštynose dalyvauja du kūmai ir kt.

Anot Gintaro Beresnevičiaus, „Irano arijų religijoje žinoma, kad po mirties dėl žmogaus vėlės kaunasi du demonai: gerasis ir piktasis. Šaltiniuose pasakojama, kad piktasis Vizarsha (kitur – Vizareša) mėgina pagauti vėles su kilpa ir jas supančioti, o gerasis Srausha jas gina“ BD 124.  Jonas Basanavičius byloja, jog rojaus vartus saugo „du milžinu: Auštra, kursai šviečia kelią einantiems į rojų, ir baisusis didžgalvis, storlupis Vėjas, kurs vienu pusterėjimu atgal nupučia tuos, kuriems nedaleista rojun patektie“ BR 21.Vidurinės Azijos (Vakarų Pamyro) gyventojai per Naujus metus aukoja dviems, laikantiems staktą, durų stulpams, kurie simbolizuoja Muchamedo Ali sūnus – Hasaną ir Huseiną.

Krikščioniškoje ikonografijoje šv. Petras paprastai laiko du raktus (vienas nuo rojaus, kitas nuo pragaro vartų), retais atvejais – tris. Du šventieji atsakingi ir už perkūniją: „Perkūną valdo šv. Mykolas, o žaibus – šv. Jokūbas: Jokūbas užmeta žaibo kilpą velniui ant kaklo, o paskui šv. Mykolas jį nutrenkia“ GT 340.

Visa, kas gera, gražu, šviesu negali būti išvaistyta, išsemta iki dugno, arba visą laiką eksploatuojama. Vieną svarstyklių lėkštę turi atsverti kita. Vadinasi, gerąją, šviesiąją svarstyklių pusę turi atsverti blogoji, tamsioji pusė. (Panašią nuostatą atkartoja Antanas Baranauskas: „Dievas nesiuva naujų terbų, tiktai nuo vienų nukabina ir jas kitiems užkabina“ VA 201.Vadinasi, vargšų (vargo, kaip ir turto) kiekis – pastovus dydis.) Ši gėrio–blogio pusiausvyra pastebima ir Gamtoje. Dieną „atsveria“ naktis, rytą – vakaras, ilgą Rasos dieną – ilga Kalėdų naktis, jaunystę – senatvė, vasarą – žiema, gimtį – mirtis, meilę – neapykanta, baltą  – juoda ir pan. Su skaičiumi 2 siejasi svarstyklių, durų, vartų, sūpuoklių, dviejų purplelių, įvairių burtų (dešinės-kairės, poros-neporos, lyginio-nelyginio skaičiaus) ir kt. įvaizdžiai.

Mūsų sakmėje taip pat ryškus dualumo pradas. Bernas  augina dvi augalų rūšis: avižas ir bulves. Dieną eina baudžiavą, o naktį daboja kumeliuką. Svečias ir nusenęs bernas, „laikydami vienybę“, ateina į dvarą ieškoti darbo: vienas tampa „liokajumi“, o kitas „gaspadoriumi“. Ponas įsako pagauti mešką ir šerną. Naujasis berno bičiulis liepia paprašyti dviejų grandinių, o nuėjus į girią pamosuoti dusyk skepetaite. Dvarponis reikalauja parvesti žaibą ir perkūną. Berno draugas prisipažįsta, kad Perkūnas – jo brolis. „Gaspadorius“, sekdamas siūlų kamuoliuką, prieina du kalnus. Žmogelis pareinančio Perkūno laukia „kitame“ (antrajame) kambaryje. Antrasis brolis (Perkūnas) jam duoda dvi tabokines: vienoje – žaibas, kitoje – perkūnas. Ko ne ko, o „poros“ ir dvejeto simbolikos šioje sakmėje nors vežimu vežk (sakmės pateikėjas juos pamini 11 kartų!).

Kol kas lieka neatskleistas bernelio vardas. Santarvės, sutarties (pasiūlymas „laikyti vienybę“), aiškiaregiškumo (svečias iš anksto žino, kad jie dvare gaus darbo ir, ko gero, kaip baigsis ši graudi berno istorija), teisingumo atstatytojo, ritualo saugotojo (skatinančio aukoti kumeliukus) bruožai debesų atstovą suartina su vilku. Tariamojo bernelio valdžią miško žvėrims rodo jo skepetaitė: ją pamosavus dusyk, atbėga meška ir šernas (plg. vilko valdžią žvėrims, kuri atsiskleidžia  sakmėje „Žvėrių išpažintis“, kai jis vienus žvėris išteisina, o kitus liepia sudraskyti LT 110). Svečią lydi didelis debesis (regis, jam pavaldi stichija, jis gali sukelti audrą ar lietų), jo pasirodymas sutampa su derliaus nuėmimu rudenį. Jeigu bernelis vilkas, tai ir jo brolis Perkūnas turi būti vilkas. Prisiminus, jog kariai – vilkai, o karių dievas yra Perkūnas, tektų pripažinti ir šią galimybę. Taigi, jeigu pirmasis (bernelis) daugiau teisingumo (ritualo) saugotojas, tai antrasis (Perkūnas) – teisingumo vykdytojas.

Sakmėje veikia ne tik du skirtingi broliai, bet duali ir perkūnijos prigimtis. Pabandžius šias dievybes susieti su dovanojamų tabokinių turiniu, Perkūnui, be abejo, artimesnis triukšmas, garsas (perkūnas), o anoniminiam berneliui – lieka tyla (žaibas arba šviesa). Gamtoje žinomos abi perkūnijos atmainos: tiek visu balsu griaudžianti, tiek bebalsė. Kai karštą vasaros naktį žaibuoja ir negriaudžia, tuomet senovės žmonės kalba, kad rūdį krečia arba rūda krinta.

Atrodo, jog abu broliai veikia kartu. Tačiau Perkūnas – gerasis dievas, o jo brolis – blogasis. Pirmuoju atveju sakoma: „Kai pavasarį Perkūnas žemę sujudina, viskas pradeda augti“ ŽS 284, „Jei biržely Perkūnas grūmoja, laukininkas daug javų dagoja“ LK IX 833, „Kakiais metais daugiau griaudžia, daugiau žemį sutrinkia, geriau auga“ LP 119, „Jei rugsėjy perkūnai braška, tai kitais metais medžiai pilni vaisių traška“ LK IX 833, „Perkūnžolė – vaistas nuo gumbo“ LK IX 836, „Patrink Perkūno kulka apaugą, naviką, tai neaugs“ LK IX 834, „Vaistas nuo dantų. Kai Perkūnas nutrenkia medį, paimti iš to medžio skeveldrą ir pakrapštyti skaudamą dantį“ ŽS 284, „Perkūnas parodo lobius. Jei užkastas auksas, virš žemės matosi rausvos kibirkštėlės – per perkūniją valosi auksas, o kur paslėptas sidabras, ten matosi melsvos kibirkštys“ ŽS 284,o antruoju – „Tokia čia perkūnija – rudens rudės“, „Tos rūdės bjaurios: vyšnias, obeles pavasarį nugadina“ LK XI 866; „Jeigu anksti iš pavasario pradėjo rūdą krėst, bus blogi metai“ LK XI 860 ir kt. Nežiūrint, kad abu broliai – vienodo lygmens (arba net dvyniai), vienas iš jų susijęs galbūt daugiau su šviesos, o kitas – tamsos pradu (taip, kaip Apolonas (Saulė) įkūnija šviesą, o Artemidė (Mėnulis) – tamsą, kaip Apolonas artimesnis Dzeusui, o Hermis – Hadui).

Duali perkūnijos kilmė žinoma ir Butijos įlankos eskimams (Kanada): „Perkūnas ir žaibas buvo broliai, du vargšai našlaičiai. Kadaise jie gyveno netsilikų  (ruoninių eskimų) krašte, bet vienąsyk žmonės elnių medžioklės metu persikėlė per upę, o našlaičius paliko mirti. Vargšai broliai nuėjo prie atmatų krūvos pažiūrėti, ar neras tenai ko užmiršto. Ir rado: vienas – titnagą, kitas – elnio odos skiautę. Ir, laikydami rankose titnagą ir plaukuotą išdžiūvusią odą, jie sušuko vienas antram: „Kuo mums virsti?“ – „Perkūnu ir žaibu!“ – Nė vienas jų nežinojo, kas tai yra, bet staiga abu pakilo ir ėmė skristi oru. Vienas skėlė kibirkštis iš savo titnago, o kitas būgnijo į sausą odą, net skardeno visa dangaus erdvė. Pirmą kartą plykstelėjo žaibas ir sudundėjo perkūnas viršum žemės ties ta stovykla, kur gyveno gentainiai, palikę našlaičius. Ir visi tie klastūnai išmirė savo palapinėse, taip pat ir jų šunys. Iš pažiūros jie visai nepasikeitė, ir žaizdų nebuvo, tik akys raudonos. Tačiau paliesti subiro į  pelenus. Taip atsirado perkūnas ir žaibas“ (RD 130).

(tęsinys kitoje dienoje)

LITERATŪRA

BD – Beresnevičius G., Dausos, Vilnius, 1990.

BR – Basanavičius J., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970.

DL – Dundulienė Pr., Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1979.

FZ – Фрэзер Дж. Дж., Золотая ветвь, Москва, 1986.

GT – Greimas A.J., Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago, 1990.

JD – Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos, t.2, Vilnius, 1955.

KŽ – Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы, ХIХ-начало

ХХ в.: Зимние праздники, oтв. ред. С.А. Токарев, Москва, 1973.

LK – Lietuvių kalbos žodynas, t.1-20, Vilnius, 1941-2002.

LP – Laurinkienė N., Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius, 1996.

LR – Lietuvių tautosakos rankraštynas.

LT – Lietuvių tautosaka, paruošė L.Sauka, A.Seselskytė, t.3, Vilnius, 1965.

MH – Мифы народов мира: Энциклопедия : в 2-х т., главный ред. С.А. Токарев.–

Москва,1994.

RD – Rasmusenas K., Didysis rogių kelias, iš rusų k. vertė A. Venclova, Vilnius, 1973.

VA – Vienuolis A., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1982.

VS – Vėlius N., Sužeistas vėjas, Vilnius, 1987.

ŽA – Žiemys G., Austėjos gimimas, Kaunas, 2001.

ŽS – Žiemys G., Slibino sugrįžimas, Kaunas, 2004.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. Regina Abukauskienė sako:

    Radau. Ačiū.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.