4

PERKŪNO BROLIS (3)

gegužės 5, 2012 Kūrėjai ir kūryba

Ginas Žiemys//

(tęsinys)

Žemės darbų sezono pradžią – Jurgines – galėjo ženklinti vienas dievas (Perkūnas), o pabaigą – šv. Mykolą – kitas (Perkūno brolis). Apie šv. Mykolą, kuomet baigiasi žemdirbiškieji (ir senieji) metai, byloja ir kaimyninių šalių patirtis. Anot Natalijos V. Šlyginos, Suomijoje „Pagal senąją tradiciją vasaros periodas baigdavosi su lauko darbais – kuomet derlius nuimtas, o gyvuliai prieš žiemą suvaromi į tvartus.

Runų kalendoriai

Buvo laikoma, jog visi senųjų žemdirbiškųjų metų darbai privalo būti užbaigti rugsėjo mėnesį. Greičiausiai, šie terminai atsirado dar tuomet, kai žemdirbystės išsivystimo lygis dar nebuvo itin aukštas: laukai buvo nedideli, o grūdų iškūlimas reikalavo nedaug laiko. Atsiradus bažnytiniam kalendoriui paskutiniuoju lauko darbų terminu tapo  rugsėjo 29-oji – Mykolo diena <···>. Šią dieną gyvuliai buvo varomi į tvartus, atleidžiami piemenys; atsiskaitoma ir su samdiniais. Tobulėjant žemdirbystei derliaus nuėmimo terminai nusikėlė į vėlyvesnį laikotarpį, tačiau senoji tradicija, siejanti lauko darbų baigimą su Mykolo diena, liko gyva. Apie šios dienos, kaip šventės, reikšmingumą byloja daugelis patarlių: „Nuo Mykolo moteris troboje, ropė (bulvė) – rūsy“, „Mykolas išpusto laukus“, „Mykolas užremia jaują“ KŽ 120 ir kt.

Seni žemdirbiškieji metai baigdavosi rugsėjį, o nuo spalio prasidėdavo naujieji. <···> Spalis jau priklausė žiemos periodui, tačiau žiemos pradžia buvo ne pirmoji, o spalio 14-oji, šv. Kalisto diena. Liaudiškoji žiemos pradžia, ženklinanti „žiemos dieną“ ir „žiemos naktį“ arba „žiemos naktis“, skyrėsi, kaip mes matom, nuo senųjų metų pabaigos, lauko darbų baigimo, dviem savaitėm – nuo Mykolo dienos iki Kalisto. Kai kurie tyrinėtojai, tarp jų ir Kustaa Vilkuna, mano, jog šis atotrūkis senovėje atsirado dėl to, jog pasibaigus seniesiems  metams,  žiemos pradžia buvo skaičiuojama sulaukus  Mėnulio Jaunaties,  o tai ir sudarė dviejų savaičių laikotarpį KŽ 121. <···>

Kažkada „žiemos diena“ buvo tokia svarbi, jog pateko į senovinius, medinės lazdos (krivūlės) pavidalo kalendorius, kurie atspindėjo jau krikščioniškąjį laiko skaičiavimą, o vėliau ir į spausdintus XVII a. kalendorius. Ją žymėjo ne tik liaudis, bet ir aukščiausieji visuomenės sluoksniai, ir net oficialūs dokumentai visą XVIII a. Bažnytiniame kalendoriuje žiemos diena atsispindėjo dar 1840 m.“

Analogišką dieną turėjo norvegai, estai, Estijos švedai. Vėliau dešimties-dvylikos dienų „ribos laikotarpis“ buvo perkeltas į spalio pabaigą – lapkričio pradžią. Ypatingą vietą jame užėmė vadinamoji kekri arba keuri diena (kekri, keyri, köyri). Yra duomenų, jog kai kuriose vietovėse kekri buvo švenčiama net liepos mėnesį, bet paprastai, laikantis liaudies tradicijos, ne anksčiau Mykolo; daugeliu atveju ji tapatinta su Martynu, Visų Šventųjų diena, retsykiais, Katarina.  Kekri nepastovumas aiškinamas tuo, jog kartais net vieno kaimo žmonės ją šventė skirtingu laiku, priklausomai nuo to, kokią dieną jie baigdavo kulti javus KŽ 123.

Natalijos V. Šlyginos teigimu, kekri diena buvo susijusi su kaimenės ir žemdirbystės gerove. „Įvairių kekri pavadinimų analizė rodo, jog dalis šių žodžių reiškia „pagranduką“: keuri vadinamas piemuo, kuris paskutinis pargena bandą paskutiniąją ganiavos dieną; paskutinieji pasėti žieminiai rugiai –„rugiai-keuri“; paskutinis (javų) kirtėjas – keuri. Karjaloje keuri ženklino kaimenės ir derliaus globėjo dvasią. Kitais atvejais žodis „keuri“, atvirkščiai, galėjo simbolizuoti  „pirmutinį“. <···> Visi duomenys, liečiantys keuri, ypač susiję su tais, kurie priklauso „ribos periodui“, leidžia daryti prielaidą, jog kalbama apie laikotarpį, kuomet pagal liaudies kalendorių  baigdavosi senieji metai ir prasidėdavo naujieji, ir keuri buvo derliaus ir metų baigimo šventė. <···> Senais laikais metai baigdavosi rugsėjį, tačiau bėgant amžiams žemdirbystė tobulėjo, didėjo apdirbami laukai, augo derliaus apimtis, atsirado naujos kultūros, ir derliaus suvokimas, o svarbiausia, iškūlimas nebegalėjo būti užbaigtas iki Mykolo. Palaipsniui derliaus šventė persikėlė į vėlyvesnes datas. Kartu su ja persislinko ir naujųjų metų pradžia, ir nuo jos neatsiejamas „ribos laikas“.

„Ribos laikas“ arba  atotrūkis tarp derliaus nuėmimo pabaigos ir žiemos dienos, aiškinamas tuo, jog senieji Mėnulio metai nuo Saulės metų (pradėtų vartoti vėliau) skyrėsi 11 dienų. Tiktai pridėjus prie Mėnulio metų šias dienas buvo galima pradėti naujuosius metus“ KŽ 124.

Apie šv. Mykolą, kaip žiemos pradžią, byloja ir kai kurie lietuvių pastebėjimai: „Šv. Mykolas ledo lazdą įkiša LR 4131 (52); „Sako, nuo Mykolo žiema ir nuo Mykolo (gegužės 9 d.– ?) – vasara“ LR 3946 (59-15); „Po Mykolo kumet jau i snigno[ja]“ LK XIII 256; „Švents Mikas atėjo, žiema prasidėjo“ JD II 214 ir kt.

Krikščioniškoji šv. Mykolo ikonografija – sparnuotas angelas vienoje rankoje laikąs kalaviją (ietį), o kitoje – svarstykles, kuriomis sveria mirusiųjų sielas, ir viena koja prie žemės mygia nugalėtą slibiną arba velnią, veikiausiai nukopijuota iš egiptiečių mitologijos, kuri, savo ruožtu, siejosi su astronomija. Mirties dievas Anubis (Vilko žv.) svarstyklėmis (Svarstyklių žv.) sveria mirusiojo egiptiečio sielą; išminties dievas Totas užrašinėja svėrimo rezultatus; netikusią vėlę praryja po svarstyklėmis lindinti pabaisa Amt – pusiau liūtas, pusiau krokodilas. Po teismo – devyneto dievų nuosprendžio – geroji vėlė patenka į dievo Horo rankas, kuris ją pristato Ozyriui MH I 425. Vakarinę dangaus dalį Egipte (vakarai – mirusiųjų kraštas) maždaug prieš tris tūkstančius metų būtent ir ženklino šie – Svarstyklių, Skorpiono ir Vilko – žvaigždynai. Svarstyklės simbolizavo rudens lygiadienį – šviesos ir tamsos pusiausvyrą, o Skorpionas – tariamąjį „saulės žiburio“ grobiką, nes nuo rugsėjo pabaigos pradėdavo sparčiai temti diena. Hagiografai pastebi, jog šv. Mykolas saugo ir vaduoja tikinčiųjų sielas nuo piktųjų jėgų, o mirties valandą lydi vėles į dangų. Tikima, kad šv. Mykolas paskelbs Paskutiniojo Teismo dieną. Jis kartais vaizduojamas su sparnais ir trimitu rankose, o kartais kaip kovojantis su piktomis dvasiomis (gyvačių ir slibinų pavidalo).

Semantiškai Perkūno brolis galėjo būti giminingas žodžių grupei, kurios pirminė prasmė „žemė“: sen. indų dievybė  Rudra (< ródas – žemė), įasmeninanti audrą, įniršį, pyktį MH II 388; plg. liet. įrūsti – pasidaryti rusvam arba rūsčiam; rudas – rausvas; rūdyti – skriausti, erzinti ir Rudra; [sen. arabų Ruda – žemės ir vaisingumo deivė. Jai aukojami pirmieji derliaus vaisiai. Kita versija Ruda  – Saulės deivė arba Veneros planeta; požemio karalystės deivė, mirusiųjų valdovė; jos epitetas – „mirties šeimininkė“ MH II 388]; rūda – kasama iš žemės mineralinė medžiaga, iš kurios gimsta geležis („žemės vaikas“); rūdalis – vargas; rudas – neturtingas; liet. rūdė – dangiškoji šviesa be griausmo, kuri veikia rudenį, anot Ambraziejaus Kossarzewskio, „ugnis, zwana Rûde“ GT 340 („Perkūno brolis“); ji „krečia amalą, gadina augalus“, galbūt net šviečia mirusiųjų karalystėje;  rūdė – prasta, pelkėta žemė; rudenojus – „Važiuodamas pro žmones su pirmuoju rugių vežimu, nusiima nuo galvos kepurę, suka ją viršum galvos ir šaukia: „rudenojus, rudenojus!“LK XI 866; rudkūžė – rupūžė; ruduo, ruduva – metų laikas, kai „žemė gimdo derlių“; sen. slavų dievybė Rod – giminės (kilusios iš vienos žemės) įsikūnijimas MH II 384, slavų šventės Rod, Rodionas ledlauža – balandžio 21 d.; pagoniškoji derliaus šventė Rodogošč – rugsėjo 27 d.; rusų rod – užderėjimas (derlius)  ir kt.

Taip pat įžvelgiame tam tikras mitinės būtybės Rūdės ir rugių sąsajas: rudagėlė ir rudzpūkis (rugiagėlė), rudkulnis (rugiuose gyvenanti mitinė būtybė, kuria gąsdinami vaikai, kad nelakstytų po javus) arba net ruduva bei ruduo (laikas, kai kertami rugiai), plg. rudenojus (pirmasis rugių vežimas).

Tad „Perkūno brolio“ pavadinimas galbūt egzistavo Rūdės, Ruduvos, Rudens teonimuose, kol jų neišstūmė nauji laikai (ir gentys), atsinešę naujus su žeme susijusius dievus – Žemyną ir  Žempatį. Jeigu pajėgtume įrodyti, kad „broliai“ Perkūnai susiję su Zodiako Dvyniais, o Jautis – su Žempačiu, tuomet pastarojo kultas galėjo  atsirasti maždaug prieš 2500 metų. Tuo tarpu Rūdė, matyt, kur kas senesnė.

LITERATŪRA

BD – Beresnevičius G., Dausos, Vilnius, 1990.

BR – Basanavičius J., Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970.

DL – Dundulienė Pr., Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1979.

FZ  – Фрэзер Дж. Дж., Золотая ветвь, Москва, 1986.

GT – Greimas A.J., Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago, 1990.

JD – Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos Antano Juškos ir išleistos Jono Juškos, t.2, Vilnius, 1955.

KŽ  Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы, ХIХ-начало

ХХ в.: Зимние праздники, oтв. ред. С.А. Токарев, Москва, 1973.

LK – Lietuvių kalbos žodynas, t.1-20, Vilnius, 1941-2002.

LP – Laurinkienė N., Senovės lietuvių dievas Perkūnas, Vilnius, 1996.

LR –  Lietuvių tautosakos rankraštynas.

LT   – Lietuvių tautosaka,  paruošė L.Sauka, A.Seselskytė, t.3, Vilnius, 1965.

MH  – Мифы народов мира: Энциклопедия : в 2-х т., главный ред. С.А. Токарев.–

Москва,1994.

RD  – Rasmusenas K., Didysis rogių kelias, iš rusų k. vertė A. Venclova, Vilnius, 1973.

VA  – Vienuolis A., Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1982.

VS –  Vėlius N., Sužeistas vėjas, Vilnius, 1987.

ŽA  – Žiemys G., Austėjos gimimas, Kaunas, 2001.

ŽS  – Žiemys G., Slibino sugrįžimas, Kaunas, 2004.

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (4)

 

  1. Regina Abukauskienė sako:

    Nerandu PERKŪNO BROLIS(2). Ar toks straipsnis buvo?

  2. lyvis sako:

    Iškart galiu pasakyti Gynui, kad Perkūnas siejasi su zodiaku šaulys, kuris dažnai atstovauja zodiaką jautį. Labai malonu skaityti Gyno straipsnius jie savotiški su polėkiu ir ne tokie žemiški ir kasdieniški. Netruksta jose įžvalgumo. Ir toliau laukiu įdomių Gyno straipsnių, lyvis

    • Ginas sako:

      Ačiū už vertingus pastebėjimus apie Šaulį ir Jautį. Dar prašau priimti domėn, jog „broliai Perkūnai“, kaip dangiškieji Dvyniai, gali sietis su vartais – dviem šoniniais stulpais, ant kurių laikosi stakta. Plg. paprotį per Rasos šventę statyti vartus ir krikščionių tradiciją apaštalą Jokūbą ir jo brolį Joną vadinti Boanergėmis, t.y. „perkūnijos sūnumis“. Šv. Jokūbas ir šv. Jonas – du iškiliausi metų taškai – viduvasaris ir vasaros saulėgrįža (šv. Ona – liepos 26 d. – rugiapjūtės pradžia – viduvasaris, šv. Jokūbas – liepos 25 d.) Per rugiapjūtę pinamas jievaras (plg. jievaro tiltą -vartų kėlimo imitaciją žaidžiamą senųjų metų pabaigoje). Rasa – Joninės. Azijoje durų stulpams aukojama.Pas mus Rasų vartai apipinami vainikais ir apkaišomi gėlėmis. Be Jokūbo ir Jono, prie pačių artimiausių Kristaus mokinių priskiriamas ir Petras. Įdomu, jog šv. Petras – liepos 29 d. liaudyje išliko kaip galutinė saulės grįžimo data. Vadinasi, mylimiausi Kristaus mokiniai susiję su aukščiausiomis Saulės ir viduvasario padėtimis. Pravoslavų pranašas Ilja (Perkūnas) tap pat patenka į viduvasarį – liepos 20 d. Ar būta durų garbinimo, gali atskleisti staktų ornamentika. Žinoma, jog „lietuviai yra garbinę stiebų arba staktų rūšės daiktus, kuriuos jie vadindavę stulpais“ LTI215.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.