Baltų žinyčios vartai

0

Susipažinkime, Eurazijos lūšis RK

viršaitis gegužės 10, 2012 Gamtosauga, Gyvūnija

Bendra informacija.

Lietuvoje nemedžiojama nuo 1979 metų. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir Ypatingai saugomų rūšių sąrašą, saugoma įvairių tarptautinių susitarimų. Pavienės lūšys Lietuvoje aptinkamos tik pasienio ruožuose su Latvija, retai kituose šalies rajonuose. Latvijoje jos tebemedžiojamos ir tai, be abejonės, trukdo natūraliai atsistatyti mūsų šalies lūšių populiacijai. Kiekvienais metais po keletą lūšių nušauna brakonieriai, nes jų kailis turi didelę paklausą ir kaip trofėjus, ir kaip žaliava juodajai prekybos gyvūnais ir jų dalimis rinkai.

MEDŽIOKLĖ

Lietuvoje ir Estijoje saugoma. Latvijoje medžiojama.
Aplinkos ministerijos duomenimis, kuriuos pateikė medžioklės plotų naudotojai, 2006 m. Lietuvoje gyveno 69 lūšys, 2007 m. – 68, 2008 m. – 68, 2009 m. – 140, 2010 m. – 189. Kaip matyti iš pateiktų skaičių, jie neturi jokios logikos. Pirmaisiais metais skaičiai nerodo jokio lūšių prieauglio, kas kalba apie didelį mirtingumą ar nelegalų sumedžiojimą. 2009 metų duomenys rodo prieauglį, kokio apskritai negali būti. Realus šiuo metu mūsų šalyje gyvenančių lūšių skaičius nesiekia 100 individų.
Lietuvoje lūšis įtraukta į Raudonąją knygą, tačiau vis dar priskiriama prie medžiojamųjų gyvūnų, tik šiuo metu nemedžiojamų.Mūsų šalyje lūšys kenčia nuo brakonieriavimo ir intensyvios lūšių medžioklės Latvijos Respublikoje (kasmet nušaunama po 150), kadangi pagrindinės lūšių gyvenamosios vietovės Lietuvoje yra ties valstybės siena su Latvija.
[Paskutinis atnaujinimas: 2011.02.06]

Evoliucija ir taksonomija

Paprastoji lūšis (Lynx lynx), gyvenanti Lietuvoje, priklauso katinių šeimai (Felidae), mažųjų kačių pošeimiui (Felinae), lušių genčiai (Lynx).

Mokslininkai Stivenas J. Obrainas (Stephen J.O’Brien) ir Vorenas E. Džonsonas ( Warren E. Johnson) Genomo įvairovės laboratorijoje, išanalizavę visų dabar gyvenančių 37 rūšių atstovų DNR, nustatė katinių šeimos medžio šakas ir sugrupavo katinių šeimą į aštuonias gentis. Kiekvienos šakos atsiradimui buvo remtasi iškastinių fosilijų duomenimis ir “molekulinio laikrodžio” analize (tyriamų genų sekų skirtumai padėjo nustatyti, prieš kiek laiko rūšys atsiskyrė). Aštuonios grupės, nustatytos remiantis tik molekulinės analizės metodais, sutapo su gyvūnų, priklausančių tai pačiai grupei, morfologinėmis, biologinėmis ir fiziologinėmis savybėmis. Visos dabartinės katės kilusios iš vienos Pseudaelurus genties rūšies, kuri gyveno Azijoje prieš 11 mln. metų. Lūšių gentis atsiskyrė prieš 7,2 mln. metų, vėliau iš jos susiformavo keturios rūšys : Ispanijos (Iberijos) lūšis (Lynx pardina), Eurazijos lūšis (Lynx Lynx), Kanadinė lūšis (Lynx canadensis) ir Rudoji lūšis (Lynx rufus).

Spauskite čia, norėdami padidinti paveikslėlį.

Iliustracijos šaltinis: www.technologijos.lt

Parengė Diana Suchockaja

Ekologija

Lūšis medžioja dažniausiai tykodama prie žvėrių takų arba sėlindama prie atviresnių vietų besiganančių stirnų ir kiškių. Lūšys taip pat minta ir smulkiaisiais graužikais. Aktyviausios tamsiu paros metu, bet, stingant maisto, kartais medžioja ir dieną.

Lūšys laikosi pavieniui (išskyrus pateles su jaunikliais), susieidamos į poras tik per rują. Kitų metų laiku laikosi savo individualiose teritorijose, kurias reguliariai apeina ir pažymi. Patinų teritorijos dalinai persidengia ir yra didesnės už patelių teritorijas. Lūšių individualios teritorijos užima nuo 2-3 tūkstančių hektarų iki keliolikos tūkstančių hektarų. Teritorijos dydis priklauso nuo populiacijos tankio, mitybos ir slapstymosi sąlygų.

Paplitimas, gausa ir apsauga

Lūšys paplitusios Eurazijos ir Šiaurės Amerikos miškinguose ir kalnuotose srityse. Seniau jų paplitimas beveik sutapo su miškų ir miškastepių zonomis. Šiais laikais dėl medžioklės, miškų kirtimo ir didelio trikdymo lūšys išnyko miškastepėse ir didesnėje miškų zonos dalyje.

Šios plėšrūnės vengia žmonių, todėl apsigyvena nuošaliose, retai lankomose vietose. Dažniausiai pasirenka pribręstančius ar brandžius mišrius spygliuočių-lapuočių miškus su išvirtusiai medžiais, tankiu pomiškiu ir kitomis saugiomis vietomis.

Eurazijos lūšies paplitimas. Wikimedia.org

Amžių bėgyje dėl persekiojimo, trikdymo ir miškų kirtimo, anksčiau plačiai paplitusios, daugumoje Europos šalių lūšys visai išnyko, o ištisinis arealas suskilo į daugelį izoliuotų dalių. Lietuva atsidūrė piečiau ištisinio arealo ribų.

Lietuvoje lūšys retos tapo jau 19 amžiuje, o 20 amžiaus pirmoje pusėje apie plėšrūnes nebuvo gaunama jokių žinių ir buvo manoma, kad jos išnyko. Po karo jos vėl ėmė plisti. Pirmiausia paplito rytiniuose rajonuose, iš ten toliau plito vakarų ir pietų kryptimis, apgyvendindamos Vidurio ir Vakarų Lietuvos miškus. Vėliau pietrytiniuose rajonose šie žvėrys beveik arba visai išnyko.

Lūšių medžioklė Lietuvoje uždrausta nuo 1979 metų, dabar rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Daugiausia jų buvo aptinkama 8-9 dešimtmečiais, kuomet buvo priskaičiuojama apie 150-200 individų. Vėliau jos pradėjo nykti ir dabar oficialiai teigiama, kad yra apie 70-90 šių žvėrių.

Lūšių populiacijos pokyčiai Lietuvoje

Svarbi lūšių trikdymo priežastis yra miško kirtimai, vykstantys ištisus metus ir vienu laiku daugelyje miškų. Taip pat žmonių lankymasis miškuose uogaujant, grybaujant, poilsiaujant, dažnos medžioklės su varovais ir šunimis. Neigiamai populiaciją veikia miškų suskaidymas į daug mažų masyvų ir jų tarpusavio izoliacija, slapstymuisi, veisimuisi ir jauniklių auginimui tinkamų vietų trūkumas, nepakankamai geros mitybos sąlygos. Lūšys serga įvairiomis parazitinėmis ir infekcinėmis ligomis, tačiau jų mirtingumas dėl šių priežasčių nežinomas. Ypač didelis yra jauniklių mirtingumas- iki brandos amžiaus išgyvena mažiau nei pusė jauniklių. Lūšių vislumas yra mažas, todėl populiacijos sumažėjimą gali lemti net nedidelis mirtingumo padidėjimas.

Lūšis įrašyta į Tarptautinę Raudonąją knygą. Taip pat apsauga įteisinta ir apsaugos priemones bei būdus nustato tokie tarptautiniai susitarimai, kaip Berno, Rio de Žaneiro, Vašingtono konvencijos. Tačiau svarbiausia lūšių apsaugai yra Buveinių direktyva, kurioje lūšis įrašyta į II ir IV priedus. Lūšis įrašyta kaip europinės svarbos rūšis, kuriai būtina griežta apsauga ir specialios apsaugos teritorijos. Lietuvai įstojus į ES, šios nuostatos tapo privalomos ir mums. Atsižvelgiant į 1970- 2000 metų lūšių apskaitos duomenis, jų buvimo trukmę, gausumą bei skaičiaus pokyčius atskiruose administraciniuose rajonuose, buvo atrinktos teritorijos Natura 2000 tinklui. 2005 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintos šios teritorijos: Biržų, Karšuvos, Šimonių ir Žalioji girios, kai kurie netoli Rietavo, Taujėnų-Užulėnio miškais ir Žemaitijos nacionalinio parko miškai.

Žemėlapyje lūšių apsaugai svarbios teritorijos Lietuvoje

Žvėrinčius

2005 metais iš Estijos į Telšių miškų urėdijos Žvėrinčių atvežtos 4 lūšys. Jos susilaukė palikuonių ir šiuo metų lūšyne gyvena penki patinai ir viena patelė. Šiuo metu Žvėrinčiuje kuriamas lūšių veisimo centras (vienas iš penkių Lietuvoje), kuriame lūšys būtų veisiamos ir paleidžiamos į laisvę. Tai bus rimtas žingsnis Lietuvos lūšių išsaugojimui.

Dauguma šiame tinklalapyje panaudotų lūšių nuotraukų yra padarytos minėtame Žvėrinčiuje.

Etologija

Lietuvoje lūšys rujoja nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio. Patelė rujoja 14 dienų, jei per tą laiką nieko nesusiranda, po savaitės ruja pasikartoja. Nėštumas trunka apie 70 dienų ir gegužės mėnesį nuošalioje vietoje, po išvartomis ar medžio šaknimis įrengtame guolyje, atveda 2-3 jauniklius, jie praregi po 10-11 dienų. Lūšiukai žindomi beveik 3 mėnesius, po mėnesio nuo gimimo jaunikliai pradeda išeiti iš guolio, po 2 mėnesių valgyti motinos atnešto grobio, o 3 mėnesių amžiaus jau vaikšto kartu su patele. Patinas jauniklių auginime nedalyvauja. Jaunikliai su patele lieka iki kitos rujos, o jai likus bergždžiai ir ilgiau. Lytinę brandą lūšys pasiekia antraisiais gyvenimo metais, tačiau rujoje dažniausiai dalyvauja tik trečiaisiais.

vilkai.lt informacija

© 2012, viršaitis. All rights reserved.