0

Žolininkės Virginijos patarimai pavasariniams negalavimams(2)

gegužės 12, 2012 Liaudies medicina

Ugniažolė

Tuoj pražys ugniažolė. Ką gi, su ja daug darbo-sunkios odos ligos, karpos, išaugos ir kiti netikę odos susirgimai, kurių nesiima gydytojai, priklauso ugniažolei. Jas galima trinti akmeninėje trintuvėje ir maišyti su kiaulės taukais, alyvų aliejumi.

Ugniažolė. (lot. Greater celandine)

Jas renku džiovinti arbatai, vėžiu sergantiems, tai pagrindinė žolė į nuo onkologinių ligų mišinius. Žoleles gaminu su baltuoju vynu. Trintą ugniažolę – leukemijai gydyti gaminu su valytu žibalu. O trintą žaliavą-įvairioms vėžio formoms. Ugniažolėse esančios veikliosios medžiagos slopina piktybinių ir gerybinių auglių augimą, jos yra svarbi skrandžio opaligei gydyti skirtų vaistų sudedamoji dalis. Didžiųjų ugniažolių žolės neretai dedama į vaistažolių mišinius, skirtus organizmui valyti ir stiprinti, tačiau būtina prisiminti, jog šie augalai nuodingi. Ši žolė unikali, patikėkit mano praktiniu patyrimu.
Išoriškai didžiųjų ugniažolių sultimis, kurios veiksmingai naikina bakterijas, grybus ir virusus, gydomos karpos, nuoviru arba antpilu- užkrečiamosios plaukų, odos ir nagų grybelinės ligos, nuospaudos.
Didžiosios ugniažolės yra stipriai nuodingi augalai. Oranžinės sultys, išsiskiriančios iš pažeistų stiebų ir lapų, dirgina gleivines, gali alergizuoti, o jeigu į organizmą patenka daug sulčių, jos gali paralyžiuoti, suerzina kvėpavimo organus, sukelia kosulio priepuolius ir dusulį. Dėl to geriamieji ugniažolių preparatai turi būti vartojami tik gydytojui rekomendavus, parinkus tinkamas dozes ir stebint gydymosi eigą. Ugniažolėse taip pat yra alkaloido sparteino, kuris normalizuoja širdies ritmą esant nedidelio laipsnio aritmijai.
Gydymui naudojamos didžiųjų ugniažolių šaknys ir žolė. Šaknys kasamos rudenį arba anksti pavasarį. Nuplautos šaknys supjaustomos ir džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje. Žolė renkama žydėjimo laikotarpiu. Didžiųjų ugniažolių nuoviras, nelygu, koks kandikas, vilną nudažo įvairių atspalvių geltona spalva.

Paprasasis varputis (Elytrigia repens)

Varputys
Tuoj, tuoj kultivuos dirvas, kas neturi iš rudens varpučio šaknų, reiktų dabar prisirinkti. Tai galingos gyvybinės energijos šaltinis, kovos už būvį, už gyvenimą bet kokiom sąlygom atstovas. Varputis tiks depresijos mišiniui, o vyrams vyriškumui kelti.Labai reikalingas imuniteto mišiniams.
Paprastieji varpučiai liaudies ir šiuolaikinėje medicinoje yra labai vertinamos vaistažolės. Šakniastiebių nuoviras slopina uždegimus, tirpdo inkstų akmenis, stiprina organizmą, juo gydomi įvairūs kepenų ir inkstų sutrikimai, infekciniai šlapimo pūslės ir šlapimtakių uždegimai, palaikoma vyrų potencija. Teigiama, kad varpučiuose esančios veikliosios medžiagos apsaugo inkstų audinius nuo infekcijų ir dirgiklių, paspartina šlapimo skyrimąsi ir lėtai tirpdo inkstų akmenis.
Svarbiausia, jog varpučių preparatai veikia labai švelniai ir neturi jokio šalutinio poveikio. Liaudies medicinoje paprastųjų varpučių šakniastiebių nuoviras išoriškai naudojamas galūnių tinimui slopinti. Vaistams paprastųjų varpučių šakniastiebiai renkami rudenį (rugsėjo-spalio mėnesiais) arba pavasarį (balandžio mėnesį). Geriausia rinkti dirvonuose, kuriuose kelerius metus nenaudoti herbicidai ir trąšos. Šakniastiebiai švariai nuplaunami, pašalinami stiebų likučiai, pažeistos šakniastiebių dalys ir jie džiovinami ne aukštesnėje nei 40°C temperatūroje. Išdžiuvę šakniastiebiai turi išlikti šviesiai geltoni.
Seniau paprastųjų varpučių šakniastiebiai, dažniausiai badmečiais, vartoti maistui. Sudžiovintų šakniastiebių miltų būdavo maišoma į javų miltus kepant duoną.
Paprastųjų Varpučių šakniastiebiuose susikaupia gana daug angliavandenių, todėl jie yra salsvo skonio. Ilgai verdant šakniastiebius gaunamas į sirupą panašus saldus skystis. Džiovinti ir paskrudinti vartojami kaip kavos pakaitalas. Labai jauni lapai tinka salotoms, o jų sultys pasižymi panašiomis savybėmis kaip kviečių želmenų sultys. Įdomu, jog katės ir šunys dažnai ir noriai ėda paprastųjų varpučių lapus. Manoma, kad augalų lapai plėšrūnams padeda apvalyti virškinimo sistemą ar atsikratyti žarnyno parazitų, bet kodėl katės ir šunys iš visų kitų žolių išskiria varpučius, tiksliai nežinoma.

Trikertės žvaginės
Jau ir žvaginė krauna žiedukus, man ji reikalinga kaip arbatai, kuri padeda žmogui išsivalyti vidaus organus nuo cheminių vaistų nuosėdų, toksinų ir kitokio nešvarumo. Ši žolė dažnai skiriama po chemoterapijos. Gydomosios trikerčių žvaginių savybės žinomos išties seniai ir šie augalai plačiai pritaikomi liaudies medicinoje, bet šiuolaikinėje medicinoje jų preparatai naudojami retai. Liaudies medicinoje trikerčių žvaginių antpilu paprastai stabdomas vidinis ir išorinis kraujavimas, ypač skrandžio, plaučių, gimdos ir kitko, juo gydomas viduriavimas, skorbutas, padidėjęs kraujospūdis. Trikerčių žvaginių žolės antpilas skatina lygiųjų raumenų, ypač šlapimo pūslės, susitraukimus, veikia kraujagysles, vartojamas nuo žarnyno, kepenų, tulžies pūslės ligų, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų. Tyrimais nustatyta, kad žvaginių preparatais galima gydyti nevaisingumą, jie skatina gimdos susitraukimus. Liaudies medicinoje nuoviru girdydavo gimdyves. Su gyvūnais atliktais tyrimais nustatyta, jog liaudies medicinoje trikerčių žvaginių preparatai pagrįstai vartoti kai kurių rūšių onkologinėms ligoms gydyti. Iš šviežios trikerčių žvaginių žolės gaminami homeopatiniai vaistai, skirti kraujavimui iš nosies ir šlapimo takų akmenligei gydyti. Trikerčių žvaginių, kaip daugelio kitų šios šeimos augalų, preparatų nepatariama vartoti esant padidėjusiam kraujo krešumui ir sergantiems lėtiniu šlapimo pūslės uždegimu. Jų turėtų vengti nėščiosios. Vaistams renkamos žydinčios trikertės žvaginės. Nupjauta antžeminė dalis džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 45°C. Šviežiuose lapuose esama apie 3 procentus baltymų, iki 4 procentų angliavandenių, nedaug riebalų, taip pat daug geležies, kalcio ir vitaminų.

Aprašiau paprasta žmonių kalba, tačiau turiu įspėti, kad dilgėlė didina kraujo krešumą, varputis taip pat, atsargiai. Pušį jau minėjau, kad dėl nervų jautrumo būti atsargiems,
o raktažolės ir šalpusnis dera mažomis dozėmis, nes kaip ir dažna vaistažolė, turi šiek tiek gamtinių nuodų, nuo kurių dar niekas nesusirgo ir nemirė.

Sėkmės stiprinant savo sveikatą

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.