0

Rita Balkutė – Lietuvos raganų draugė

liepos 11, 2012 Liaudies medicina

Eglė Kulvietienė//

Pametėte raktą? Neskubėkite kviesti meistrų, verčiau Joninių naktį nueikite prie upės, prisiraukite žolių ir įmeskite jas į tekantį vandenį. Visos žolės nuplauks pasroviui, o viena ims suktis vietoje ir plaukti krantan. Išsitraukite tą žolę ir ja atsirakinsite visas spynas. Kas tai – burtai, magija, pramanas? To vertėtų paklausti Ritos Balkutės, Lietuvos kultūros centro vyriausiosios archyvarės, magijos ir netradicinės medicinos žinovės.

Važinėdama po kaimus, tyrinėdama iki šiol kaimuose gyvuojančią liaudies mediciną, magiją, rinkdama iš žiniuonių įvairius užkalbėjimus, ritualus, burtus, ji ir pati žino daugybę liaudiškų gydymo būdų. iš jos surinktos medžiagos buvo išleista elektroninė knyga „Liaudies magija: užkalbėjimai, maldelės, pasakojimai XX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvoje“.

Koks raganos telefono numeris?

Kartą į Ritos darbo kabinetą atėjo japonė, mažutė smulki mergina ir pasisakė Lietuvoje ieškanti raganų. Rita pirmiausia jos paklausė, kaip ši įsivaizduojanti raganą. Japonė pasirausė savo rankinėje, išsitraukė mažą knygutę ir parodė paveiksliuką: dega laužas, velniai jį kūrena, o ant šluotos skrenda ragana. Nestokojanti humoro ir išmonės, R. Balkutė užrašė japonei adresą ir padavė: „Važiuokite!“ Viešnia dar paklausė, ar ragana neturi mobiliojo telefono, o archyvarė pasakė, kad Lietuvoje  gyvenančios raganos nekalba mobiliaisiais, bet parodė žemėlapį ir paaiškino, kaip nuvažiuoti.

Kitą dieną pas ritą atėjo vaikinukas: liesas, mažas, o japoniukė jam iš paskos. Abu susirūpinę, kad nesupranta, kaip pas tą raganą nukakti ir kokia kalba su ja kalbėtis. ritai nieko nebeliko, kaip važiuoti pačiai ir parodyti japonei, kokios moterys yra tos Lietuvos raganos.

„Aš jai negalėjau parodyti raganų, jojančių ant šluotos, tačiau supažindinau su žmonėmis, turinčiais stebuklingų galių, o tokių žmonių Lietuvoje tikrai yra“, – sako Rita.

Paklausta, kaip atskirianti, kurie žmonės tikrai turi nepaprastųgebėjimų, o kurie juos patys prasimano, R. balkutė atsako, kad ji miesto kultūros netyrinėjanti, o tradicinėje kultūroje žmonės tiesiog turi tų žinių, jas perduoda kitiems, dalijasi jomis su tyrinėtojais arba laiko paslaptyje. Tradicine prasme raganų Lietuvoje, ko gero, nerasime, tačiau užkalbančių ir pranašaujančių yra ir jų Rita sutikusi ir prakalbinusi yra daug.

Močiutės palikimas

kai moteris pradėjo domėtis senoviniais gydymo būdais, daugelis mokslininkų ją įtikinėjo, kad užkalbėjimų jau neįmanoma surinkti, nes jie esą arba išnykę, arba žmonės nenori jų išduoti. tada Rita prisiminė savo senelę, gyvenusią Naubėnų kaime Ignalinos rajone, Anelę Taškūnienę, kuri irgi buvo užkalbėtoja.

„Žinojau, kad ji yra palikusi keletą sąsiuvinių apie gydymą augalais ir galbūt užkalbėjimais. Kurį laiką tų užrašų ieškojau, klausinėjau tetų, dėdžių, kol atsitiktinai juos radau pas jos pirmagimę dukterį, savo tetą. Tiksliau, ir ji jau tuos popierius buvo perdavusi savo vienintelei dukrai, mano pusseserei: laikytasi tradicijos užkalbėjimus perduoti vyriausiam arba jauniausiam vaikui. Kadangi nė vienas to nenorėjo mokytis, senelė surašė lapelį, kad tai „dukroms mamos rašyta“, ir perdavė vyriausiajai. Rita susirado senelės sąsiuvinį, susirado ir daug kitų žmonių, kurie ją sutiko įsileisti į savo gyvenimą ir pasidalyti žiniomis.

Į pirmą ekspediciją Rita išvažiavo 1982 metais. Vėliau uolią ir sumanią entuziastę pastebėjo Norbertas Vėlius ir nuolat kviesdavosi į Etninės kultūros draugijos organizuojamas ekspedicijas. jau daug metų R. Balkutė domisi ne tik gydomosiomis žolytėmis, bet ir magija, burtais, kurie yra neatsiejama liaudies medicinos dalis.

„iš pirmo žvigsnio ne vienam atrodo, kad rinkti užkalbėjimus ar burtus iš žmonių labai paprasta – atėjai, paklausei ir užrašei, – aiškina Rita. – Tačiau žmonės ne visuomet nori kalbėti, saugo tik jiems patikėtą „paslaptį“, o kartais, jeigu ir pasako, prašo neskelbti.“

R. Balkutė  visuomet atsižvelgia į tokius prašymus, išklausinėja žmonių apie  jų bėdas ir džiaugsmus, todėl pas savo aplankytus užkalbėtojus visada gali grįžti, o jų tebėra visuose Lietuvos regionuose.

„Per tą paprastą, niekam nežinomą kaimo žmogų ateinančios žinios ne tik įdomios, bet ir vertingos tradicinės kultūros tyrinėtojams“, – pastebi pašnekovė.

Bus tęsinys

Paruošta pagal Nr.25 TV savaitę

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.