0

Kaip japonė Lietuvoje ieškojo raganų

liepos 3, 2012 Įžymūs žmonės, Liaudies medicina

YUKITO KIHARA//

Gimiau mažame Japonijos miestelyje. Ten gyvenau su tėvais ir dviem jaunesniais broliais. Tėvų jaunystės metai prabėgo vadinamuoju Japonijos pokario ekonomikos stebuklo laikotarpiu (praėjusio amžiaus 6–8 dešimtmetyje buvo rekordinis ekonomikos augimas po Antrojo pasaulinio karo), kai daug japonų pradėjo perimti vakarietišką kultūrą, maistą, madas, muziką ir šeimos gyvenimo įpročius. Seneliai gyveno kitame mieste, todėl mano šeima buvo labiau paveikta vakarietiškos kultūros nei tradicinio japonų gyvenimo būdo. Tokiomis aplinkybėmis mano vaikystė prabėgo skaitant daugybę Europos pasakų (pavyzdžiui, brolių Grimmų, Hanso Christiano Anderseno). Įsivaizdavau, kaip tose pasakose atrodo kaimo namai, žmonės, ir visada svajojau apie tą kitą pasaulį.

Genovaitė Kairienė-Naktinytė (g. 1930), gyvenanti Skrebiškių k., Papilio apyl., Biržų r. 2006. Yukito Kiharos nuotrauka

Išvykimas į Europą

Pradėjau fotografuoti studijuodama verslo vadybą universitete Japonijoje. Kai baigiau universitetą, išvykau studijuoti fotografijos į Londoną.

Kodėl išvykau į Europą, užuot likusi Japonijoje? Aš dar daug ko nežinau apie Japoniją, bet noriu pamatyti ir fotografuoti kasdienį gyvenimą skirtingose šalyse, tokius dalykus, kurių negali aptikti turistų lankomose vietose ir kelionių vadovuose. Dėl to turėjau išmokti geriau fotografuoti ir kalbėti angliškai. Aš visada domėjausi Europa, bet neturėjau progos labiau pasigilinti, kai buvau studentė. Nusprendžiau studijuoti Anglijoje, nes iš ten lengva pasiekti visą Europą.

Apie raganų projektą

Baigusi fotografijos kursus, nusprendžiau pasilikti Londone. Nors pasirinkau dokumentinę fotografiją, vis dar nežinojau, ką daryti. Labai nekantravau ir norėjau atsikratyti to jausmo, darydama ką nors kita. Štai taip pradėjau rašyti dienoraštį apie kiekvienos dienos įvykius, įdomius ieškojimus, naujas idėjas, rašiau viską, kad pasijusčiau geriau, bet tai, atrodo, iš tikrųjų man padėjo. Knygutėje buvau užrašiusi: „Raganos galėtų būti įdomu.“ Negaliu prisiminti, kodėl taip parašiau, bet būtent nuo to prasidėjo šis projektas.

Svarsčiau, ar dabar kaip tose pasakose yra raganų. Jei būtų, norėčiau pamatyti jas ir nufotografuoti.

Bet kai sužinojau tikrų istorijų apie raganų medžioklę Europoje XVII–XVIII amžiuje, pasidarė aišku, kad tai, kaip mes suvokiame raganas – didele nosimi, piktas, valgančias vaikus, raitas ant šluotkočio ir juodai apsirengusias, – iš esmės buvo Katalikų bažnyčios priemonė mėginti nuslopinti gyvą ir labai brangią (ypač kaimo vietovėse) pagonišką tradiciją.

Taigi pasidarė aišku, kad jei noriu sužinoti daugiau, turiu pasižvalgyti po senuosius Europos regionus, kad išsiaiškinčiau, ar kuri nors iš raganų tradicijų dar išliko XXI amžiuje.

Savo ieškojimus pradėjau tame regione, kuris paskutinis pasidavė krikščionybės įtakai, – Baltijos šalyje Lietuvoje. Jos žmonės priėmė krikščionybę tik XIV amžiuje ir, pateisindami paskutinių Europos pagonių vardą net tada, kai krikščionybė tapo oficialia religija, dar kelis amžius kaimuose išsaugojo senąsias tradicijas ir, kaip greitai patyriau, išlaikė jų iki šiol.

Buvau girdėjusi Lietuvos vardą, bet apie šią šalį nežinojau nieko. Vienintelis dalykas, kuriuo galėjau pasikliauti, buvo intuicija, kad Lietuvoje turi būti tikra ragana.

Raganos Japonijoje

Japonijoje tokių raganų, kaip jos apibūdinamos Europoje, nėra. Vis dėlto kai kuriuose regionuose kaip kaimiška tradicija yra išlikusių šamanų. Regionuose šamanai skiriasi, bet paprastai jie pripažinimą įgyja per dvasinę patirtį ir specialų mokymą. Jie yra žinomi kaip dvasiniai mediumai, nes gali bendrauti su mirusiais žmonėmis (kartais mirusių žmonių sielos įžengia į šamano kūną), taip pat kai kurie gali nuspėti ateitį. Žmonės kreipiasi į šamanus psichologiniais ir dvasiniais klausimais. Be šamanų, visoje šalyje yra paplitę ateities būrėjai. Jie turi įvairių būdų nuspėti ateitį, o teorines ir praktines žinias yra perėmę ne tik iš Japonijos, bet ir iš viso pasaulio. Daugelis ateities pranašautojų tokių gebėjimų įgyja patys ir naudoja juos kaip verslą.

Iš liaudies medicinos taip pat turime gydymą žolėmis, kerus ir užkeikimus, vietos bendruomenėse jie yra paveldimi iš kartos į kartą. Dabartiniais laikais nedaug žmonių tiki jais, paprastai pasikliauja visuotinai priimtu gydymu. Net kaimiškose visuomenėse vargiai sutiksite gydytoją, kuris specializuojasi tokiais būdais padėti žmonėms.

Iš alternatyvių gydymo būdų Japonijoje labiausiai paplitusi kinų medicina, t. y. gydymas žolėmis, akupunktūra ir termopunktūra. Kinų medicina buvo pradėta taikyti prieš šimtus metų ir išplėtota Japonijoje. Žmonės paprastai perka kinų vaistus ligoninėse ar vaistinėse ir eina pas kvalifikuotus specialistus gydytis akupunktūra ar termopunktūra.

Apie japonų religijas

Labiausiai paplitusi religija Japonijoje yra budizmas. Apskritai šiuolaikinėje japonų visuomenėje žmonės yra tolerantiški kitoms religijoms. Net priešingai – jie nesijaučia priklausantys ir savo pačių religijai. (Manau, taip yra dėl to, kad istoriškai mes neturėjome didelių religinių susidūrimų ar įsiveržimų.)

Kita žymi religija Japonijoje yra vietinė religija, pavadinta shinto (šintoizmas). Jo išpažinėjai tiki, kad yra „Yaorozu no Kami“ (aštuoni milijonai dievų, t. y. begalinis dievų skaičius). Tikima, kad dievų dvasios yra gamtos objektuose, reiškiniuose ir gyvūnuose. Kai kurie dievai yra vietiniai ir kaip dievai garbinami net senovės didvyriai. Šintoizmas yra sena religija, ji apima mitus, legendas, liaudies pasakas. Trumpai tariant, shinto yra bendras visų tų dievų pavadinimas. Šintoizmas neturi šventųjų raštų kaip kitos religijos. Užtat visoje šalyje yra milijonai mažų ir didelių šventyklų ar garbinamų vietų. Kiekviena šventykla skirta atskiram dievui, kuris yra vietos dvasinis globėjas. Šintoizmo šventyklose meldžiamasi, rengiamos šventės, atliekamos apeigos. Kitokios nei vietinės šventyklos yra daugybė žymių dieviškos pagalbos šventyklų, pavyzdžiui, verslo, eismo saugumo, lengvo gimdymo (nėščioms moterims) ir t. t. Žmonės lanko tas šventyklas atsižvelgdami į tai, kokie yra jų tikslai ir norai.

Nors daugybė žmonių išpažįsta budizmą, daugelis jų ir šintoizmą vis dar laiko savo svarbiausia religija. Iš tikrųjų budizmo ir šintoizmo sinkretizmas dažnai pastebimas tradiciniuose papročiuose ir įvykiuose, ir žmonės renkasi, kur eiti – į budizmo šventovę ar šintoizmo šventyklą. Vis dėlto šiais laikais tokie tradiciniai papročiai kaip vestuvės, laidotuvės, Naujieji metai ir šventės daugeliui žmonių yra suvokiamos labiau kaip nusistovėjusios tvarkos dalis nei religinė ištikimybė.

Susitikimas su Rita

2003 metų lapkritį atvykusi į Vilnių nusprendžiau apsistoti dailės studentų bendrabutyje. Klausiau sutiktų studentų, ar jie ką nors žino apie raganas. Deja, iš jų negalėjau gauti daug informacijos, bet jie patarė nueiti į Vilniaus universitetą.

Pasikalbėjau su viena universiteto dėstytoja ir papasakojau jai apie savo projektą. Neatrodė, kad ji būtų supratusi, ką noriu sužinoti, bet kai paaiškinau daugiau, ji davė man adresą, kur, jos manymu, galėtų man padėti.

Nuėjau į Lietuvos liaudies kultūros centrą. Ten buvau supažindinta su Rita Balkute – ji tyrinėja liaudies mediciną Lietuvoje, trumpai tariant, raganų darbą. Kai pirmą kartą ją pamačiau, jaudinausi, bet turėjau išdėstyti priežastį, kodėl apsilankiau pas ją. Ji pasakė: „Nėra tokių raganų, kokių tikitės.“ Tai, ką ji pasakė, buvo gryna tiesa, bet atkeliavau tokį kelią į Lietuvą, kad pamatyčiau raganas. Ji man užrašė vardą ir adresą bei parodė žemėlapyje, kur ta vieta yra, bet neturėjau jokio supratimo, kaip ten nusigauti.

Kitą dieną nuėjau į Japonijos ambasadą pasiklausti, kaip nusigauti į nurodytą vietą. Man pasakė, kad ji toli nuo Vilniaus ir nėra jokio transporto, važiuojančio ten, todėl bus labai sunku pačiai nusigauti. Vienintelis būdas – paprašyti vietinių žmonių nuvežti arba pasisamdyti vairuotoją. Supratau, kad įgyvendinti tokį planą neleidžia mano biudžetas.

Žinojau, kad per anksti pasiduoti. Nusprendžiau vėl pasimatyti su Rita. Susitikusi su ja pasakiau, ką galvoju ir kad ketinu baigti šį reikalą. Rita pasakė, kad galėtų mane nuvežti pas raganą, jei palaukčiau dešimt dienų.

Turėjau dešimt dienų, kol susitiksiu su Rita, todėl keliavau po Lietuvą autobusais ir traukiniais. Visoje šalyje yra šventųjų statulų ir kryžių, pro langą mačiau miškus ir kaimelius ir galvojau apie Lietuvos žmonių stiprybę ir šilumą, sunkius jų istorijos išmėginimus, bet jų tikėjimas ir miškai saugojo juos. Miestai ir žmonės kartais yra šilti, kartais šalti. Atkeliavau į Lietuvą, nepažinodama žmonių, kuriuos norėjau sutikti. Taigi buvau laiminga, kad mano svajonė tampa tikrove, tačiau kartu nerimavau ir jaudinausi, kad nežinau, ko tikėtis.

Po dešimties dienų susitikau su Rita. Pakeliui paklausiau jos, ar čia yra tokių raganų kaip pasakose. Rita tyrinėja liaudies mediciną, užkeikimus, ateities spėjimą, gydymą žolėmis – priemones, taikytas geriems tikslams. Bet ji pasakė, kad taip pat yra ir blogų raganų. Mane sujaudino Ritos istorijos, bet kartu nerimavau, nes negalėjau įsivaizduoti, kas laukia manęs ir kokie žmonės yra tos raganos.

Stebuklingas vanduo – Klavdija Gavrilova

Atėjo laikas susitikti su pirmąja ragana. Klavdija gyveno betoniniame daugiabutyje Šalčininkų mieste. Ji atrodė truputį nustebusi, kai pirmą kartą pamatė mane, bet nors mudvi ir negalėjome susikalbėti, ji buvo man labai draugiška. Ji buvo sentikė (religinė šaka, atskilusi nuo rusų stačiatikių). Jos tėvas buvo šventikas, ir ji turėjo labai storą ir seną maldaknygę, paveldėtą iš jo, atvertė ją parodyti mums. Rita padavė plastikinį vandens butelį, kurį nusipirkome prekybos centre, ir pasakė: „Ji ketina parodyti mums vandens užkalbėjimą.“ Šis užkalbėjimas yra ligai ir blogoms dvasioms iš kūno ir sielos išvaryti. Užrašiau popieriaus lape savo ir mamos vardus ir padaviau jai. Prieš pradėdama ji pasimeldė. Tada prikišusi lūpas prie butelio ėmėsi vandens užkalbėjimo. Ji kalbėjo labai greitai, bet galėjau išgirsti kartais ją aiškiai tariant mano ir mamos vardus: „Yukito, Toyoko.“ Retkarčiais ji pasukiodavo galvą į šonus ir iškvėpdavo virš butelio, tada vėl imdavosi užkalbėjimo. Ji tą patį veiksmą pakartojo kelis kartus. Tai truko apie valandą. Užkalbėdama vandenį ji neskaitė jokios knygos. Pasak Ritos, ji užkalba iš širdies. Kai baigė, padavė man butelį ir pasakė: „Parsivežk jį ir gerk.“ Vandens butelis, kaip ir bet koks kitas iš prekybos centro, staiga virto stebuklingu vandeniu! Vėliau ji parodė kitus burtus, apsaugančius nuo nuomario. Virvele išmatavo Ritos kaklą ir riešą. Tai buvo taip paslaptinga ir stebuklinga. Pagalvojau: „Ji tikra ragana!“

Nuo tada…

Kai parvykau iš Lietuvos, buvo sunku patikėti tuo, ką ten pamačiau, nors turėjau net nuotraukų. Negalėjau pamiršti tos patirties, todėl pradėjau domėtis Ritos darbu. Palaikiau su ja ryšį ir mudvi buvome kitose ekspedicijose.

Per tas ekspedicijas iš Ritos ir žmonių, kuriuos sutikau kaimuose, išmokau daugybės dalykų. Ir ne tik apie Lietuvos liaudies mediciną ar kultūrą, labiau pati susiformavau kaip asmenybė, atradau savo požiūrį į darbą ir etiką. Rita visada sako: „Turi mėgti savo darbą ir mylėti žmones, su kuriais kalbi. Neturėtum kalbėti tik apie tai, ką nori sužinoti. Negalime dirbti šio darbo vien iš smalsumo.“

Svarbiausias ekspedicijų tikslas yra rinkti medžiagą archyvams, bet susitikti ir kalbėtis su gyvais žmonėmis nėra tik tarnyba. Jie turi savo gyvenimą. Ir aš mačiau Ritą pagarbiai kalbančią su žmonėmis ne tik apie darbo reikalus. Manau, todėl žmonės ir pasakoja jai savo paslaptis. Taigi visada stengiuosi prisiminti jos žodžius, kai fotografuoju žmones, ir man ekspedicijos su Rita taip pat yra galimybė sužinoti ir prisiminti, kaip aš turėčiau elgtis ir ką turėčiau daryti.

Pirminė mano projekto idėja buvo fotografuoti istorinius dalykus, objektus tarp meno ir dokumentikos. Man menas yra vaizdus, kuriuos turiu galvoje, kurti dirbtinėmis priemonėmis. Bet kai sutinku žmones, kurie gyvena tikrą gyvenimą, suvokiu, kokia esu ribota, ir pirmiausia esu paveikta jų gyvybingumo ir išminties. Norėčiau sužinoti daugiau tikrų dalykų ir dokumentuoti juos tokius, kokie yra. Norėčiau, kad daugiau žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse sužinotų apie šią stebuklų kultūrą.

Dainų ir šokių šventė

2007 metų vasarą buvau nustebinta, kai pamačiau apie 30 tūkstančių visokio amžiaus vyrų ir moterų, iš visos šalies atvykusių į šią šventę.

Nuostabios buvo saulėtekio apeigos Folkloro dieną. Balsai, skambėję atviroje erdvėje ant Stalo kalno, vos nepravirkdė manęs! Galvojau, kad ten būta keistų dvasių, kažkas labai nepažįstama ir stipru. Sunku aprašyti, bet kai pamačiau paukščius, skraidančius aplink danguje, pajutau, kad žmonės, muzika ir gamta yra vieni su kitais susiję. Tai buvo viena iš nepamirštamų mano gyvenimo patirčių.

Per šventę turėjau kelias progas pakalbėti su lietuviais, atvykusiais iš Amerikos. Kai kurie iš jų paliko Lietuvą dėl politinių priežasčių per sovietų okupaciją. Jie atkeliavo tokį kelią iš Amerikos į šią šventę tam, kad kartu su kitais lietuviais iškilmingai paminėtų Lietuvos nepriklausomybę. Žiūrėjau į juos, kai pasitempę stovėjo giedodami valstybės himną, ir klausiau savęs, ar kada nors grįšiu į Japoniją dėl tokių priežasčių. Kai ilgiau gyveni užsienio šalyje, pradedi nerimauti, kad vieną dieną gali nebebūti kur grįžti. (Nežinau, ar taip yra kiekvienam, bet bent jau man.) Taigi kai kalbėjau su Amerikos lietuviais šventėje, galvojau, kad ši šventė gali būti jiems kaip apeigos sugrįžti ir nepamiršti savo tapatybės. Manau, tai svarbu kiekvienam.

Parengė Juozas Šorys

Šiaurės Atėnai. 2008-02-08 nr. 880

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.