Baltų žinyčios vartai

0

Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija (2)

viršaitis vasario 1, 2011 Istorija

(pradžia 20110131 )

Jonas Kareniauskas, Antanas Ivinskis*

II. Medininkų lokalizacija

Perskaitykime tekstą pažodžiui, išgaudami maksimalų informacijos kiekį, bandykime atsekti žygio maršrutą žemėlapyje (1 pav.):

1. Data „Tais pačiais metais, šeštadienį per Reminiscere…“. Metai – 1370-ji. Reminiscere – kovo 9d. negali būti nurodyta pagal Grigalijaus kalendorių, nes tai penktadienis. 1370 kovo 9 d. – šeštadienis – yra pagal Julijaus kalendorių. Pagal mūsų dienų kalendorių, žygis vyko 1370 kovo 17 d., šeštadienį. Kovo viduriui būdingi permainingi orai, kada gali staiga atleisti įšalą, patvinti upės, pažliugti pelkės. Laikotarpis nėra palankus žygiams, kas rodytų, kad žygis buvo skubotas, gal net neplanuotas iš anksto.

2. „…Goldingen komtūras su žmonėmis…“ – rodo, kad žygį įvykdė vienos Goldingos (Kuldingos) komtūrijos pajėgos. Tiesus atstumas nuo Kuldingos iki Pluotinės – 126 km, tačiau realiai kelias ilgesnis. Tai mažiausiai trys dienos žygio arkliais iki antpuolio išeities pozicijų. Viduramžiais vidutinis vienos dienos kariuomenės žygio atstumas ~ 40 km. Pagrindinė smogiamoji jėga – raiteliai – negalėjo nuvaryti arklių, rizikuoti žygio sėkme ir savo gyvybėmis. Dėl šios priežasties po Medininkų antpuolio teko nakvoti Versevene. Antpuolyje sutelktos vienos komtūrijos pajėgos – per mažos tokiam sudėtingam žygiui. Bet, gali būti, Goldingos komtūras rėmėsi neįvardinta informacija apie palankų momentą užpulti Medininkus.

3. „…iš Kuršo įsiveržė į Lietuvių žemę, kurią nuniokojo, o būtent Pluten…“. 1370 metais Ceklio žemės vietoves, pro kurias Goldingos komtūro kariuomenė turėjo žygiuoti, kronikos autorius laikė kuršiškomis ir šis žygio etapas buvo saugus, įprastas ir jo nereikėjo įvardinti. Tuo tarpu Pluten jau buvo „Lietuvių žemė“, į kur reikėjo įsiveržti.

4. Antrame žygio etape kronikinkas nurodė „…Pluten, Malowe, Warnen…“. Pluten – (gyventojų šnekamojoje kalboje – Plutins) – tai plokštikalnis (194,9 m virš jūros lygio) su Pluotinės kaimu ir apačioje tyvuliuojančiu Plutinalio (Pluotinalio) ežeru. 1923 m. šis kaimas buvo vadinamas Plutyne.³⁰ Tai puiki vieta įkurdinti kariuomenės stovyklą, susiorientuoti vietovėje – kaip ant delno matosi visas Biržulio – Stervo ežerų slėnis ir jį supantys piliakalnai. Dėl sekančio geografinio objekto Malowe įvairiems autoriams yra kilę nemažai painiavos.³¹ Malowe – išnykęs vietovardis, turėjęs būti pakeliui iš Pluotinės į Varnius. Šią mintį patvirtina lenkų istorikas Grzegosz Błaszczyk, ištyręs, jog istorinė Malowe – tai mažyčio upelio Maiva vardu vedinęsis jau išnykęs kaimas Maiviai (gal Maviai), driekęsis palei šio upelio atšaką į Šiaurę nuo Sideklio ežero.³² Dabar šis mažytis upelis vadinamas Mava, teka iš Sideklio ežero pro kaimą Pamavys ir prie Pluotinės įteka į Ilgio ežerą. Šalia Mavos upelio galėjo būti iš jo vardą paėmusi istorinė Malowe. Tad galbūt ši užmiršta vietovė ir buvo minima Vartbergės aprašyme, o t. p. ir vėliau, kartu su kaimyniniais Baltininkais ir Viržuvėnais, 1421 m. LDK Vytauto donacijoje Žemaičių vyskupui.³³ Žygis Biržulio – Stervo ežerų slėniu, atliktas pavasarinio polaidžio laikotarpiu, yra sudėtingas ir vėliau ordino karių nebuvo pakartotas. Aiškėja komtūro taktinis tikslas – mažomis, mobiliomis pajėgomis pulti, nuslėpiant žygio tikslą. Tik netikėtumas garantavo antpuolio sėkmę.³⁴

5. Sekantis įrašas „…Warnen ir Medeniken kryptimi iki vadinamojo Pludden ežero apylinkių…“ parodo svarbiausią žygio tikslą – Medininkus. Geniai teisingai identifikuoja Pludeno ežerą – Gludą (Blūdą),³⁵ bet, atitrūkę nuo teksto, ėmė ieškoti Sprogio paminėto XVI a. Medininkų dvaro šalia Medingėnų… Sekant žygio maršrutą žemėlapyje, tokią klaidą padaryti būtų sunku. Iš Varnių žvelgiant Gludo ežero kryptimi šiandien yra Pavandenė, už kurios ta pačia kryptimi ir tyvuliuoja Gludo ežeras. Šalia – Moteraičio piliakalnis,³⁶ kitoje Pavandenės pusėje – Sprūdės piliakalnis.³⁷ Pavandenė įsikūrusi aukštumoje (1,0×0,6 km) su nuolydžiais į visas puses. Šiaurinė Pavandenės dalis vadinama Miestaliu. Ryškios ribos nėra, ją žino tik vyresni vietos gyventojai. Archeologas A. Butrimas, aprašydamas šių vietų istoriją, pastebėjo: „Visų pirma Pavandenės bažnyčia pastatyta ant Miestalio kaimo kapinaičių. XIV-XVa. radiniai – geležiniai įmoviniai ietigaliai – aptikti A. Lotužio sodyboje, dar anksčiau netoliese čia buvęs rastas Telšių kraštotyros muziejuje saugomas pentininis plačiaašmenis kirvis. Matyt, tai anksti dviejų didžiųjų pilių papėdėje įsikūrusiam kaimui priklausę radiniai“.³⁸ Taigi Pavandenė/Miestalis ir du stambūs piliakalniai yra Gludo ežero apylinkėse – visiškai tiksliai pagal tekstą! Tuo būdu trečiasis žygio etapas buvo: Varniai – Ožtakiai – Gaudkalnis – Pavandenė/Miestalis.

6. Reikia pastebėti, kad ežero pavadinimas „Gludas“, matyt, įsivyravo XX a. viduryje. XX a. pr. rusų topografiniuose žemėlapiuose šis ežeras vadinamas „Oz. Povondene“, I Pasaulinio karo vokiečių žemėlapiuose – „Jez. Bluda“. Senieji gyventojai ežerą vadino ir „Glūdu“, ir „Blūdu“ su „ū“. Iš ežero išteka upelis Gludas – Ventos kairysis intakas. Norminant vietovardžių ir hidronimų vardyną, ežero vardas užrašytas – „Gludas“ su „u“³⁹ ir kaimų vardai palei upelį: Pagludžiai, Užgludis, Gludai. Tikėtina, kad senasis ežero pavadinimas galėjo būti „Bludas“, o kronikos tekste (ar jo rankraštiniuose nuorašuose) tik įvelta klaida – vietoj „B“ užrašyta „P“ – „Pludden“.

7. Teksto pabaigoje sužinome, kad žygis buvo sėkmingas, kautynių nebuvo, pilių neužimta: „…Versevene nakvodamas, išsivarė 320 žmonių, abiejų lyčių, taip pat 430 galvų stambiųjų galvijų ir arklių, neskaitant daugelio, kuriuos užmušė. Su saviškiais jis grįžo nenukentėjęs.“ Versevene tapatiname su Viržuvėnais (dab. Janapole), esančia pakeliui iš Pavandenės link tuometinio Kuršo. Nakvynė Janapolėje – dėsninga, nes maršrutas Pluotinė – Varniai – Pavandenė – Janapolė sudaro per 40 km. Goldingos komtūras leido saviškiams sustoti nakvynei kiek galima toliau nuo antpuolio vietos. Grobis, matyt, išvardintas apytiksliai, o nuostolių užpuolikai, tikėtina, nepatyrė.

Tuo būdu Medininkai lokalizuotini Pavandenės/Mestalio teritorijoje šalia Gludo ežero. Šioje vietovėje į Pietus nuo Moteraičio piliakalnio sutinkami giminingi vietovardžiai: kaimas Mediškiai ir ežeras Medainis yra tarsi to patvirtinimas. Tačiau norint Medininkų pilies vietą patikslinti, svarbu būtų sulaukti archeologų pagalbos bei išvadų.

Kas tad lėmė karo žygio sėkmę? Antpuolis atliktas slaptu taktiniu manevru, apeinant Medininkus sudėtingo praeinamumo vietove iš užnugario ir išsaugant netikėtumo faktorių. Tad žygio maršrutas turėjo būti išžvalgytas iš anksto. Greičiausiai Medininkuose rimtai nebuvo pasipriešinta. Didelis grobis liudytų, kad Medininkų gynėjai arba pasitraukė į piliakalnius ir pasyviai stebėjo, kaip mažos užpuolikų pajėgos nelaisvėn išsiveda 320 artimųjų ir nebandė persekioti, arba Medininkuose tiesiog nebuvo kam gintis.

Vartbergės tekstas apie 1370 metų Medininkų užpuolimą seka po Rudavos (pilis šalia Karaliaučiaus) mūšio aprašymo.⁴⁰ Todėl yra pakankamas pagrindas šiuos faktus sugretinti. Rudavos mūšis įvyko vasario 17 d., sekmadienį (pagal Julijaus kalendorių) arba sutinkamai vasario 25 d. sekmadienį pagal Grigaliaus kalendorių. Tad laiko tarpas tarp Rudavos mūšio ir Medininkų antpuolio – tik 20 dienų, galėjo būti per mažas, kad kovotojai sugrįžtų ir susiorganizuotų gynybai. Nereikėtų abejoti, kad Medininkų kariai dalyvavo Rudavos mūšyje – Algirdas jungtiniam su Kęstučiu žygiui į Prūsiją ilgai telkė kariuomenę Žemaitijoje.⁴¹ Rudavos mūšis tarsi paaiškina, kad susirėmimo Medininkuose nebūta – visi, nedalyvavę jungtinės kariuomenės puolime Prūsijoje, subėgo į piliakalnius ir pasiruošė gintis. Iš kitos pusės, Goldingos komtūras nerizikavo savo kariais ir, nieko nelaukdamas, skubėjo grįžti arčiau saugesnės Kuršo teritorijos.

Įdomu pastebėti, jog į išskirtinę Pavandenės apylinkių reikšmę etninių darinių Lietuvoje formavimuisi dėmesį atkreipė A. Butrimas, konstatavęs, kad „…Pavandenės apylinkės, kaip ir visas Biržulio baseinas – bene stipriausias baltų susidarymo centras vakarų Lietuvoje, kurį būtų galima lyginti nebent su Kuršių Nerija.“⁴² Ši vietovė, savo reikšmę įgijusi dar keli tūkstantmečiai prieš Kristų, suvaidino savo deramą vaidmenį ir Lietuvos viduramžiais. Pavandenės apylinkėse lokalizavus senuosius Medininkus, teks permąstyti ir naujai įvertinti Biržulio – Lūksto slėnio gyventojų įtaką Lietuvos valstybės ir Žemaičių kunigaikštystės formavimuisi, ar Medininkų reikšmę telkiant aplinkinius regionus poros šimtų metų kariniam konfliktui su vokiečių Ordinu. Tyrimo laukia ir vyskupijos centro Žemaitijoje parinkimo motyvai bei Pietų Kuršo žemių įsiliejimas į Lietuvos valstybę XV -XVI a.

³⁰Lietuvos apgyvendintos vietos. Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Finansų ministerija, centrinis statistikos biuras. Kaunas, A.Bako spaustuvė.
³¹Lietuvos istoriografijoje yra įsitvirtinusi nuomonė, kad Malowe – tai Maluvėnai prie Šatrijos. Pavyzdžiui Z. ir J.Geniai: „Maluvė gali būti tapatinama su Malavėnais prie Laukuvos ar Maluvėnais netoli Šatrijos…“ [Geniai Z. ir J. Dėl Varnių-Medininkų istorijos…-1993, p. 64-65]. A.Butrimas ir K.Misius: „Vietovė Malowe – tai netoli Šatrijos, 2 km. į pietryčius nuo Gaulėnų esantys Maluvėnai.“[Butrimas A., Misius K. Viešvė…, 2003.-P. 25]. Vietovės ieškojimas pagal vietovardžio atitikmenį, neatsižvelgiant į sekantį maršruto objektą – (Varnius) – klaida. Jeigu Gondingos komtūras būtų vykęs iš Pluotinės į Varnius pro Maluvėnus, esančius netoli Šatrijos, žygio maršrutas būtų: Pluotinė – tiesiu atstumu 19 km. į rytus – Maluvėnai – 19 km į pietvakarius – Varniai. Įskaitant vietovės reljefą (ir pakeliui pasitaikančias pelkes bei ežerus), susidaro virš 40 km. Kariams būtų tekę nakvoti Varnių apylinkėse – priešo teritorijos gilumoje (ne Versevene – Viržuvėnuose), dėl ko būtų prarastas netikėtumo faktorius ir susidurta su grėsme kariuomenei. Tokių klaidų ordino komtūrai paprastai nedarė. Dar keistesnis taktinis manevras būtų, aplenkiant Varnius, žygiuoti į Laukuvos apylinkes ir grįžti į Varnius.
³²Błaszczyk G. Diecezja żmudska od XV wieku do początku XVII wieku. Ustrój.-Poznań, 1993. Seria Historia Nr. 180.-P. 21.
³³Codex Mednicensis seu Samogitiæ Dioecesis I. Fontes Historiæ Lituanæ, Vol. III. -Academia Lituana Catolica Scientiarum, Roma, 1984.-P. 66.
³⁴Žygio maršrutas vedė Biržulio – Stervo – Lūksto ežerų slėniu.. Anuomet gruntinių vandenų lygis buvo gal porą metrų aukštesnis negu dabar – aplink tyvuliavo klampios pelkės. Rešketa buvo ne melioracinis griovys, o vandeningas pelkių ir miškų upelis, kuriame reikėjo iš anksto žinoti brastą į Varnius. Žygio maršrutas turėjo eiti, aplenkiant pelkes ir miškų masyvus: Pluotinė – Kegai – Tarvydai – Medinkalnis – Rotkalnis – forsuota Rešketa – Miežeiniai – Varniai (nurodomi dabartiniai vietovardžiai). Pusiaukelėje, netoli Rešketos, už 6,5 km nuo Pluotinės ir 7 km iki Varnių esantis Roto kalnas (166,8 m., 11 m. aukščio virš aplinkos) yra puikus geografinis orientyras vietovėje. Nuo kalno puikiai kitapus Biržulio ežero matomas Sprūdės (Šaukštelio) piliakalnis, Janapolė, Žąsūgala. Iš kitos pusės, jeigu Malowe buvo ant Mavos upelio kranto, tai komtūras su saviškiais iš Pluotinės žygiavo 3-5 km palei Mavą į Rytus, o toliau, aplenkdamas pelkes, suko į Pietus ir palei Virvytės upę judėjo link Varnių.
³⁵Geniai Z. ir J. Dėl Varnių-Medininkų istorijos…-1993, p. 64-65.
³⁶Didžiųjų Burbiškių piliakalnis, vadinamas Moteraičiu, aukštis (h)=218,2 m. Kultūros paveldo centro sudarytame Nekilnojamų kultūros vertybių registre identifikuotas A1377 šifru.
³⁷Šaukštelio piliakalnis, vadinamas Sprūdės kalnu, A1396, h=216,2 m.
³⁸Butrimas A. Apylinkių istorija.-In: Pavandenė. Žemaičių praeitis.-T. 6.-Vilnius, Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1996.-P. 15.
³⁹Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas.-Vilnius, 1963.-P. 50.
⁴⁰Latvis H., Vartbergė H.-1991, p. 195.
⁴¹Ivinskis Z. Rinktiniai raštai, T. III.- Roma, Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1989.-P. 321.
⁴²Butrimas A. Apylinkių istorija.-In: Pavandenė. Žemaičių praeitis.-V, Vilniaus dailės akademijos l-kla, 1996.-T. 6.-P. 10.

Pagal Varnių muziejaus duomenis ir aprašus

Tęsinys 20110202

© 2011, viršaitis. All rights reserved.