…šaltiniai pradeda garuoti, o iš ekečių išsilieja vanduo
Libertas Klimka//
Sausio 17-oji mediniuose kalendoriuose, išraižytuose runų rašmenimis, kurie buvo naudojami bene visuose Baltijos jūrą supančiuose kraštuose, pažymėta tokia pavingiuotos linijos atkarpėle. Ir sakoma, kad tai diena, kai šaltiniai pradeda garuoti, o iš ekečių išsilieja vanduo.
Sausio vidurys – jau pats metas šaltukui spustelti… Tada gerokai sustorėtų ledinis ežerų šarvas. Nuo savo svorio įlinktų, juk ledas yra plastiškas; aplink eketę sutamsuotų išsiliejęs vanduo.
Labai įdomios yra fizinės vandens savybės. Ką ten įdomios, jos gyvybiškai svarbios mūsų platumų gamtai! Vanduo labai skiriasi nuo kitų skysčių, jam nebūdingi daugelis bendrųjų fizinių dėsningumų, nusakančių savybes. Pavyzdžiui, lydomos medžiagos paprastai plečiasi, jų tūris didėja 5–15 procentų, o tirpstantis ledas beveik 10 proc. susitraukia. Ir vandens tankis didžiausias, kai jo temperatūra yra 4 laipsniai Celsijaus. Ledas plūduriuoja vandens paviršiuje.
Tokias išskirtines vandens savybes lemia vandens molekulės H2O sąveikos jėgų simetrija. Ji atsirandanti dėl vandenilinių jungčių. Štai kodėl vandens telkiniai neužšąla iki dugno, ežeruose išlieka gyva augalija, žuvys ir varliagyviai. Vanduo – gyvybės lopšys, todėl jo augalija ir gyvūnija labai įvairi.
Žemė yra vandens planeta – 97 proc. jos rutulio išteklių yra vandenynuose. Žemynų vandens trys ketvirčiai yra sušalę į ledą – tai milžiniški ašigalių skydai ir ledynai kalnuose. Jeigu ledo storis didelis, dėl slėgio jėgos apačia pratirpsta, ten susidaro vandens sluoksnelis. Tada ledo masė pajuda net esant labai mažam nuolydžiui.
Žemė ne kartą yra patyrusi katastrofiškus apledėjimus, labai pakeitusius jos „veidą“. Net per pastaruosius 2 mln. metų ledynai nuo ašigalių slinko ir traukėsi 5 kartus, paskutinį kartą – prieš maždaug 12 tūkst. metų. Pirmieji žmonės, apsigyvenę Lietuvos teritorijoje, galėjo matyti tirpstančio ledo kalnus. Kas žino, gal pasakos apie stiklo kalną, į kurį taip sunku įkopti, ir yra atgarsis to ledynų įspūdžio.
Kodėl Žemėje kartas nuo karto kildavo ledynmečiai – labai įdomus klausimas. Mokslininkai yra sukūrę ar ne 70 aiškinančių hipotezių. Būtinai reikia paminėti vieną iš naujausiųjų, nes ją kiek keičia ir mūsų mokslininkų atliekami darbai. Tai kosminė priežastis: Saulė su savo planetų sistema skrieja apie mūsų galaktikos – Paukščių Tako centrą.
Galaktikos struktūra yra spiralinė, vijomis išsibarsčiusios ir kosminės dulkės. Pakliuvus į jų sritį, mažėja atmosferos skaidrumas, mažiau Saulės spindulių pasiekia Žemės paviršių. Ši teorija teigia, kad ledynmečiai turėtų kartotis kas 250 mln. metų. Tad malkomis apsirūpinti turime ganėtinai laiko… Viena iš Lietuvos astronomų darbo sričių – galaktikos struktūros tyrimai, jos sudėtingos sandaros tikslinimas.
Lietuvos teritorijos reljefas suformuotas ledynmečių veiklos: joje žymūs pastarųjų dviejų slinkčių pėdsakai: moreninės – sustumto žvyro ir nuosėdų kalvos, prieledyninių kopų gūbriai, ryniniai ir patvenktiniai ežerai, ledynų tirpsmo krioklių ir upių išvagotos raguvos ir suformuotos terasos. Žymiausias šių sudėtingų reljefo darinių tyrinėtojas mūsų krašte buvo šviesios atminties geografijos profesorius Česlovas Kudaba, taip pat labai daug nuveikęs palaikant mūsų tautinę dvasią, istorinę atmintį. Jis išmokė skaityti ir Lietuvos praeities geologinę knygą. Štai Vilniaus apylinkės: jose sustojo paskutiniojo ledynmečio liežuviai, atstūmę riedulių net iš Skandinavijos ar Baltijos jūros dugno.
Vilnius – tikras vandenų dvaras. Ledynmečio kalnų šlaitus išgraužė Vilnia ir kiti upeliai, iš po kalvų sruveno daugybė šaltinėlių. Iki šiol Vilnius – vienintelė sostinė Europoje, naudojanti tik požeminių vandenų išteklius. Ir net gatves vasarą plaunanti tyriausiu Vingrių šaltinių vandeniu. Gali būti, kad toji gamtinė įvairovė ir pagrindžia Vilniaus miesto žavesio fenomeną…
Miestas ėmė augti dabartinio senamiesčio terene nuo XIV a. pabaigos, prisitaikydamas prie gamtos suformuoto reljefo. Upelių pakrantėmis praminti takai takeliai palaipsniui tapo gatvėmis, sausos kalvos tiko namams statyti, vėliau tapo iškilių bažnyčių pagrindu. Gatvelių susiformavimas pagal upelius galėjo turėti įtakos ir pastatų aukštingumui. Tam, kuris išreiškiamas labai „žmogišku“ masteliu – dviejų, na trijų aukštų. Didesnio pastato sąnašinis gruntas tiesiog neišlaikytų. Matome, kaip skeldėja sienos pastatų, išaugusių palei buvusių upelių, pavyzdžiui, Kačergos vagą Liejyklos gatvėje.
Tipiški Vilniaus senamiesčio pastatai neuždaro erdvės, neslegia žmogaus savo mase ir aukščiu. Gaila, kad šios dienos urbanistika mažai tepaiso senojo Vilniaus tradicijų. Reikėtų jautriau planuoti miesto plėtrą, neužgožiant ir nedarkant jį supančio gamtos grožio, pasidžiaugiant Vilnios ir Neries vandenų atspindžiais.
Orų paminėjimu pradėtas pašnekesys tegu jais ir užsibaigia. Jeigu aplink mėnulį atsirastų didelis šviesus ratas, vadinamas drigniu, reiškia, kad oras keisis po trijų dienų. Mažas ratas – jau rytojaus dieną. Vakare žarijos židinyje ar krosnyje pačios įsiplieskia, ima žėruoti kaip vilko akys – prieš šaltį. Langinės be vėjo kažkaip keistai sugirgžda – prieš šaltį. O ir katinėlis meiliau glaustosi, ieško šiltesnio kampo – tai rytoj papūs šiaurys…
Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją. lrt.lt
© 2012, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
