Prancūzų neurologas, Kretėjuje esančio „Intercommunal Hospitalier“ centro mokslininkas Patrickas Verstichelis pasakoja turėjęs pacientę ponią J., netekusią laiko intervalų ir chronologijos pojūčio. Moteris prarado laiko orientaciją – negebėjo susivokti, nei kokia data, nei savaitės diena, nei apytikrė valanda. Be to, ji neteko gebėjimo apytiksliai nustatyti įvykių trukmės.
Galiausiai kompiuterinė smegenų tomografija atskleidė priežastį: ponios J. smegenų gumburas buvo paralyžiuotas. Per šią sritį juslinė informacija pasiekia aukščiau esančius centrus smegenų žievėje. Priklausomai nuo to, kaip aktyviai tam tikros smegenų dalys komunikuoja viena su kita, mes skirtingai jaučiame laiką, o pažeidus vieną iš dalių, laiko pojūtis sutrinka.
1. Gumburas dešiniajame smegenų pusrutulyje perduoda juslinius įspūdžius aukštesniems centrams didžiųjų smegenų žievėje.
2. Priešakinė smegenų žievė palaiko nuolatinį ryšį su gumburu.
3. Dryžuotasis kūnas, svarbus mūsų raumenų funkcijai, registruoja pavienių pojūčių trukmę – veikiausiai „skaičiuodamas“ impulsus, kuriais keičiasi gumburas su priešakine smegenų žieve.
4. Parietalinė smegenų žievė surikiuoja pojūčius chronologiškai.
Rengdamas savo eksperimentą Hiustono Bayloro medicinos koledžo psichologas Davidas Eaglemanas svarstė, kaip galėtų sukelti paniką tyrimo dalyviams. „Linksmieji kalneliai“ šiam tikslui netiko, nes juose patiriami pojūčiai pernelyg silpni. Eaglemanas pasirinko naują pramogą – šuolį iš 30 metrų aukščio, kai aštrių pojūčių mėgėjai krinta daugiau nei 100 km/val. greičiu ir saugiai nusileidžia į tinklą.
Atlikti šį nepaprastą eksperimentą paskatino faktas, kad asmenys, patyrę didžiulį išgąstį, pvz., įvykus nelaimingam atsitikimui, vėliau pasakoja, kad laikas jiems slinko kaip sulėtintame filme. Mokslininkai iki šiol nežinojo, ar tai realus reiškinys, ar viso labo atminties krečiamas pokštas. Atitraukus žmonių dėmesį išgąsčio akimirką, smegenys turėtų būti pajėgios priimti daugiau informacijos nei paprastai. Siekdama nustatyti, ar taip iš tiesų yra, Eaglemano komanda sukūrė vadinamąjį pojūčių chronometrą. Jis buvo užsegamas kiekvienam bandymo dalyviui ant riešo. Ekrane skaičiai keitėsi tokiu greičiu, kad paprastai žmonės nespėtų jų sekti.
Eksperimento dalyviai rėkdami iš siaubo – taip jie apibūdino savo įspūdį bandymui pasibaigus – lėkė žemyn ir krisdami turėjo specialaus laikrodžio ekrane sekti skaičių kaitą. Kaip ir buvo tikėtasi, šuolininkams atrodė, kad laikas eina dvigubai lėčiau. Stebėdami kito bandymo dalyvio šuolį, jo trukmę besiilsintys šuolininkai įvertindavo gerokai tiksliau. Nei vieni, nei kiti nespėjo sekti ekrane besikeičiančių skaičių.
Eaglemanas daro išvadą, kad pojūtis, jog laiko tėkmė sulėtėja, yra ne suvokimo, o atminties reiškinys. Eaglemano bandymu remiasi jauna mokslinė disciplina, tyrinėjanti smegenų mechanizmus laiko pojūčio aspektu. Tokie tyrimai itin sudėtingi, nes, kitaip nei rega ir klausa, už laiko pojūtį nėra atsakingas joks organas.
„Laikas yra viena iš daugelio iliuzijų, kurias sukuria mūsų smegenys“, – sako Kalifornijos universiteto neurologas Deanas Buonomano.
Tačiau kas iš tikrųjų vyksta smegenyse, kol kas niekam nepavyko išsiaiškinti. Vis dėlto, priešingai nei buvo manyta iki šiol, smegenyse yra ne vienas centrinis laikmatis, o daug mažų neuroninių laiko mechanizmų, kurie vertina trukmę nuo sekundžių iki minučių. Tai vadinamasis intervalinis skaičiavimas. Pavieniai mechanizmai veikia nepriklausomai vienas nuo kito, bet galiausiai vis tiek sudaro vieną – dažnai tikslią, nors kai kada ir itin subjektyvią bei iškreiptą, – visumą.
„Decentralizuoto laikrodžio atradimas labai nustebino. Kitoms laiko kontroliavimo formoms, pvz., paros ritmui, smegenys turi centrinius laikrodžius ir smegenų sritis“, – sako mokslininkas, JAV Duke’o universiteto neurologas Warrenas Meckas.
Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad intervaliniam skaičiavimui smegenys naudoja lankstų skirtingų smegenų zonų tinklą. Be visa ko, gumburą – vartus į mūsų pojūčius, smegenų žievės sritis kaktos ir smilkinio plote, taip pat dryžuotojo kūno pagrindiniuose nerviniuose mazguose, svarbiuose raumenų funkcijai. Mūsų laiko pojūtis keičiasi priklausomai nuo šių dalių aktyvumo ir jų tarpusavio ryšio intensyvumo. Tyrinėtojas Meckas mano, kad dryžuotojo kūno nervų ląstelės įsimena smegenų žievės taktų bei dažnių modelius ir susieja su jais laiko intervalą.
Pavyzdžiui, kuo dažniau stovime prie to paties šviesoforo, tuo tiksliau galime numatyti, kada užsidegs žalia šviesa. Tyrimai su gyvūnais patvirtina Mecko modelį. Žiurkėms, kurios buvo įpratintos gauti ėsti kas 40 sekundžių, praėjus šiam laiko intervalui, dryžuotojo kūno neuronai siunčia signalų ir tada, kai ėsti jos negauna.
Huntingtono liga sergančių žmonių smegenyse degeneruoja būtent tos dryžuotojo kūno nervų ląstelės, kurios, pasak Warreno Mecko, registruoja laiko pavyzdžius. Naujasis modelis taip pat paaiškina, kodėl maži vaikai dažnai visiškai neturi laiko pojūčio – jų smegenys būna dar nepakankamai treniruotos.
Atrodo, kad tai, kas netikėta, tęsiasi ilgiau
Latvijas Dievturu Sadraudze
