Baltų žinyčios vartai

0

Vėlių kelias

viršaitis lapkričio 3, 2022 Baltų pasaulėžiūra, Eilės, kapinynai

Arūnas Žiemelis

Toli, toli…

Žvaigždėtas Jūsų kelias.

Aukštai, aukštai sidabro dulkėm nusėti takai.

Aš atėjau pabūt kartu tenai, kur pilkapiai supilti.

Tenai kur šnara aukštos pušys, kur išlakūs ąžuolai.

Aš atėjau per amžinybės brastą,

Koplytstulpis man rodė kelią link Būties varčios,

Po kojomis geltonas lapų auksas tvieskė,

Baltos drobulės juostos švietė užrištos koplytstulpio kampuos.

Aš atėjau pas Jus,

Senolių Vėlės…

Pasikalbėt, pabūt šį vėsų vakarą miške drauge.

Prie pilkapio, prie amžinybės Rato.

• 

Išgert tamsaus alaus, kartu ragauti suneštas vaišes.

Toli, toli…

Tačiau čia pat,

Aiškiais ženklais ant drobės atraižos prakalbo paslaptingos runos,

Tai mano protėvių lyg medžio rankos giminės šaka.

Aš savo kojomis lyg ąžuolas šaknim įaugau.

Į vaiskų rudeninį dangų ištiesiau rankas.

Mes susitikome,

Tikrai,

Senolių Vėlės,

Laužų šviesoj, aš savo prabočius kviečiau,

Ne jiems, o sau žvakelių mišką,

Papėdėj pilkapio ir ant šlaitų žiebiau.

Mes susitikome,

Per žvakių liepsną…

Geltonas lapų auksas krito nuo lanksčių šakų,

Pakilę retkarčiais švelnaus vakario vėjo gūsiai,

Man laužo dūmais glostė skruostus ir akis.

Aš taip džiaugiaus,

Senolių Vėlės,

Kad radote žvaigždynų sidabrinį taką iš toli, toli…

Kad tamsų su puta miežinį alų gėrėt,

Ruginės duonos kriaukšlę su manim skanavote drauge.

Toli, toli…

Kur tolumėlė…

Praminti mano prabočių Vėlių keliai,

Džiaugiuos, kad vėl prisiminiau iš kur jie veda,

Kad sieloj nebėra tamsos, o tik šviesa…

A.Ž. 2022.10.31.

Vėlinės karmazinuos. Romos Vaitmonienės foto

© 2022, viršaitis. All rights reserved.