KURONO AKADEMIJOS vasaros stovykla 1 d.
DOVILĖ PLETIENĖ
4 elementų patirtis
Įvadas,
1 dalis UGNIS
Jau kelios dienos iki pačios stovyklos, prasidėjo patyrimas per pasiruošimą ir tiesioginę pagalbą mokytojui. Šį kartą mokytojas labai daug idėjų ir energijos skyrė 4 elementų įkūnijimui materijoje ir pajautimui jų per penkis kūno pojūčius. Pradžioje, buvo sunku suvokti, kam tiek daug visko reikia. Tačiau, tik galutinai įkūnijus stovyklą, galėjau pajusti, kaip kiekviena detalė buvo reikalinga ir įsiliejo į bendrą darnų 4 elementų patyrimą.
Pastebėjau, kad mokytojui reikėjo labai daug visko atlikti vienam per tokį trumpą laiko tarpą. Čia pasireiškė mano savybės atjauti ir paslaugi. Pradžioje, pasisiūliau pasiūti gobimo apsiaustus. Po to, sekė visi kiti kūrybiniai ir dovanėlių darymo darbai. Kai galiu padėti, jaučiu tame prasmę. Tada širdis džiaugiasi.
Dabar, viską apmąsčius, jaučiu, kad galėjau būti ryžtingesnė ir iš karto apsiimti pasiūti vėliavas, kurios buvo vienas iš svarbiausių šventvietės įkūnijimo elementų. Mačiau, kaip tai buvo svarbu mokytojui. Tačiau, stiprus bailumo savybės pasireiškimas neleido to padaryti. Suvokiau, kaip vis dar bijau prisiimti atsakomybę už atliekamą darbą, nes nepasitikiu savimi, ar tikrai sugebėsiu. Yra baimė nuvilti. Tą labai ryškiai pastebėjau savyje viso pasiruošimo metu. Ruošos darbai buvo intensyvūs, todėl teko atsisakyti prieš stovyklą planuotos pažintinės kelionės pagal Nemuno upę ir Vydūno kapo aplankymo. Jaučiau tame nusivylimą, bet suvokiau, kad esmė ir visa ko pamatas yra stovykla ir jos išpildymas. Taip pat, buvo neramu, ar pačiai pavyks tinkamai pasiruošti stovyklai. Tačiau vidinis jausmas, kad viskas vyksta pačiu geriausiu būdu ir, kad viskuo bus pasirūpinta, ramino. Suvokiau, kaip svarbu yra tikėjimas tuo, ką darai ir paskirstymas darbų pagal svarbą. Jaučiau, kaip mano mąstymas žaidžia vidinius abejonių žaidimus, kaip ginklą, pasitelkdamas mano baimes. Buvo įdomu ir naudinga pastebėti save ir savo savybių pasireiškimą tokiomis aplinkybėmis. Ačiū mokytojui, už galimybę tai patirti. Po visko jaučiu dar didesnį dėkingumą ir pagarbą mokytojui, nes iš arti teko pamatyti jo stiprų atsidavimą mokymui ir pačiai idėjai, paneigiant net savo esminius poreikius, kaip: poilsis, miegas, valgis, ir pan.
Sekmadienį į stovyklos vietą su mokytoju atvykome vėlai, jausdami nuovargį po ilgos kelionės ir ruošos darbų. Pakeliui stebėjome nuostabų saulėlydį po praūžusios audros. Pirmą kartą mačiau tokį reiškinį. Visur buvo apsiniaukę, bet saulės tai neužgožė. Suvokiau, kad ir kiek būtų gyvenime emocinių audrų, dvasios šviesa visada prasimuša ir rodo kelią, suramina širdies skausmus.
1 Pav. Saulėlydis. Mokytojo L. nuotrauka
Atvykus, pradžiugino tai, jog buvome visų laukiami ir šiltai pasitikti. Buvo gera vėl visus pamatyti gyvai. O ypač, mūsų naują narį A., kuris, po Saulėgrįžos šventės, pasiryžo sudalyvauti mūsų stovykloje. Naujas narys visiems duoda naują patirtį buvimo kartu ir patyrimo savęs, sudarant naują ryšį. O poeto gyslelė leidžia dar giliau įprasminti jausminę visa ko patirtį. Tai didžiulė Dievo dovana.
Pirma diena – Ugnies elemento diena
Atsikėliau pailsėjusi ir pasiruošusi naujiems potyriams. Tačiau sapnas, kurį susapnavau prieš pat atsibundant, mane giliai sukrėtė. Suvokiau savo baimes, savo jausmus, savo menkumą. Sapno gale pradėjau verkti. Rauda buvo tokia stipri, kad prabudusi negalėjau jos suvaldyti. Ašaros, kaip pupos, riedėjo mano veidu. Antklode prisidengiau burną, kad niekas negirdėtų mano kūkčiojimų. Bet vėliau, mokytoja La., pasiteiravo, kas man ryte nutiko. Nors norėjau tai nuslėpti, bet buvau jai dėkinga už globėjišką atliepimą. Suvokiau, kad šioje stovykloje eisiu per savo baimes, per jautrias meilės temas, per savo savivertės klausimą.
To pasekoje, gimė tokios eilės:
Ugnies gaisai padangėj, sužibo jau seniai,
Sieloje tyra šviesa, pasikliausiu vien tik ja.
Skausmas degina krūtinę, svilina ugnis mane,
Paleisiu ją į dangų, lai džiugina Tave.
Jaučiu kaip viska virpa, Dieviška jėga esu gyva,
Ramybės žiburys rusena, kryptis palaiko Rodoje.
Raudoniu skruostai išmušti, aistra gyventi pakurta,
Visi skausmai jau paleisti, Q ir Ra vėl apjungta.
Tik atsikėlę, puolėme įrenginėti kupolą ir pačią šventvietę. Daug visko reikėjo padaryti, siekiant įkūnyti keturis elementus ir paruošti kupolą būsimiems patyrimams. Moterys ėmėsi kupolo, vyrai – šventvietės. Buvo smagus pasiruošimo bruzdesys, kuris visus apvienijo.
Rezultatas džiugino. Sulaukę paskutinių stovyklos dalyvių, kai saulė pakilo į aukščiausią tašką, visi kartu įnešėme baltą vėliavą su auksiniu gaidžiu – viską apjungiančio eterio simbolį. Prieš tai gimė nauja giesmė, su kuria apėję saulės ratą aplink šventvietę, pastatėme vėliavą jai skirtoje vietoje prie aukuro. Čia ir dabar įvyko stovyklos atidarymo apeiga. Tai, kas nesuplanuota, eina iš širdies, todėl tai yra tai, kas TIK-RA.
Po stovyklos atidarymo susirinkome kupole ir gavome mokytojo mums skirtas priemones ir dovanas. Svarbiausias buvo laikmatis, kuris turėjo tinkamai rėdyti mūsų stovyklą ir paskirstyti laiką, kad jo užtektų viskam. Tai buvo iššūkis tiek mums, tiek mokytojui L.. Džiaugiausi visomis dovanomis: savo asmenine apeigine taure, patogiu stikliniu buteliuku gėrimams nešiotis ir kt. O labiausiai džiaugiausi skambančiais dubenėliais, kuriais galėjome per rymojimą užskambinti laiką, kartu su mokytoju. Šios dovanos visus apvienijo ir pakylėjo. Sodybos šeimininkai taip pat nebuvo pamiršti. Nuoširdus ačiū žvakonims ir sodybos šeimininkams Arijui ir Rasai už šiltą ir jaukų priėmimą. Jaučiausi kaip namie su didele ir gražia savo dvasine šeimyna. Gera, kai yra kur sugrįžti. Suvokiu, kad tai mano gimtųjų namų ilgesys.
Vėliau, visi bendrai gaminome pietus. Ugnies dienos skonis buvo aštrus. Bendramokslis ir mūsų nuostabusis maisto guru S. išvirė labai skanią ir aštrią tailandietišką sriubą. Mėgavausi ja. Jaučiau kaip visas kūnas kaista, o sąmonė tarsi pakyla ir pakimba kažkur virš kūno. Su jokiu kitu skoniu nebuvo tokio stipraus potyrio. Suvokiau, kad man, kaip ugnies elementui, kuriame yra nemažai stiprių neigiamų vandens elemento savybių, tai leidžia suaktyvinti vedantįjį elementą ir taip išlaikyti kryptį. Pastebėjau, jog kai mano elementas buvo užspaustas, man aštrus maistas nepatiko. Norėjosi tik to, kas saldu ir švelnu. Dabar su mokymusi, keičiasi ne tik mano elgesys, bet ir visi kiti potyriai, skoniai ir norai. Keista ir kartu įdomu tai savyje stebėti. Pokyčiai džiugina visame kame.
Vakare buvo šviesos terapija. Kupolas nušvito įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Patyriau, koks yra jausmas, būnant tam tikro spektro šviesoje. Keistas pojūtis, tarsi pabuvau vis kitame pasaulyje. Lengviausia ir maloniausia iš visų buvo būti violetinėje ir žalioje šviesoje.
Jos tarsi viena kitą papildė. Kai pabuvome violetinėje šviesoje, pastebėjome, kad išėjus į lauką, dangus tapo žalias. Ir priešingai, kai pabuvome žalioje, dangus tapo violetinis. Raudono spektro šviesa pasijuto kaip Welino pasaulis, kur viešpatauja aistra, pyktis ir troškimai. Negaliu pasakyti, kad man šioje šviesoje buvo labai nesmagu.
Buvo keista matyti visų besikeičiančius veidus, kurie kiekvienoje šviesoje atrodė vis kitokie. Viską priėmiau kaip tam tikrą įdomų kitų galimų pasaulių patyrimą. Kaip mokytojas ir minėjo, – nėra nei gero, nei blogo, yra tik vystymosi ir kilimo etapai su savomis patirtimis ir pamokomis.
Po visko, kaip maloni miego terapija, buvo daktaro Džo Dispenzos fraktalų stebėjimas su tam tikro dažnio muzika. Buvau labai pavargusi po dienos įspūdžių. Tiesiog mėgavausi vaizdais. Jaučiau, kaip jie maloniai įtraukia į dar kitą spalvų ir formų pasaulį, to pasekoje panirau į sapnų pasaulį.
© 2023, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
