Baltų žinyčios vartai

©io9.com

Tačiau reikia pripažinti, kad tragiška žmonijos baigtis nėra vienintelis variantas. Jei sugebėsime rasti būdą, kaip tvarkytis su aukštos rizikos faktoriais ir išvengti distopinės pasaulio pabaigos, tai mūsų ateitis mūsų ateitis gali būti išties šviesi. Šiame sąraše aptarsime septynis teigiamiausius scenarijus. Prieš pradedant reikia paminėti, kad šie scenarijai nėra nesuderinami.

Jei viskas eisis gerai, tai civilizacija išsivystys į kelis skirtingus variantus.

1. Niekas nepasikeis

Nors tokia baigtis ir nėra pati įdomiausia, tai vis tiek yra galimas variantas. Prisimenant baisius sero Martino Ryso (Sir Martin Reese), Niko Bostromo (Nick Bostrom) ar Styveno Hokingo (Stephen Hawking) spėjimus galima pamanyti, kad kito šimtmečio žmonija jau nesulauks. Jei pasaulis visgi išliks lygiai toks pats, koks yra šiandien, tai skųstis tikrai nereikėtų, juk tokia baigtis būtų geresnė, nei visiškas žmonijos išnykimas. Reikia nepamiršti ir gausybės kitų protingų žmonių, teigiančių, kad žmonija jau pasiekė savo išsivystymo viršūnę.

1992 metais politikos mokslų daktaras, amerikietis Fransis Fukujama (Francis Fukuyama) parašė knygą „Istorijos ir paskutinio žmogaus pabaiga“ („The End of History and the Last Man“), kurioje teigė, kad tuo metu vyravusi politinė, technologinė ir econominė pasaulio būklė buvo paskutinė žmonijos vystymosi stotelė. Žinoma, jis klydo. Fukujamos knyga dabar laikoma saldžiausiu neokonservatyvių žmonių sapnu, mat ji buvo parašyta iškart po Sovietų Sąjungos griuvimo ir vadinamojo „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ apsireiškimo. Nežinantiems priminsime, kad tai yra politinė valdymo forma, kurioje visą pasaulį valdo viena totalitarinė vyriausybė.

Logiškesnį pokyčių vengimą 2004 metais savo seminare aprašė Sun Microsystems įkūrėjas Bilas Džojus (Bill Joy). Šiame straipsnyje jis žmoniją įspėjo apie galimus katastrofiškus padarinius, kuriuos gali sukelti XXI-ojo amžiaus technologijos, tokios kaip robotai,

genetinė inžinerija ir nanotechnologijos. Jis siekė pasaulinio technologijų atsisakymo, turėsiančio padėti mums išvengti visiško žmonijos išnykimo. Pasak jo, išmintingiausias dalykas būtų suktis su tomis technologijomis, kurias turime dabar, nes tik toks kelias gali mus nuvesti į ilgą ir vaisingą ateitį.2. Vešli ir žalia Žemė

Tolimos ateities vizijos yra linkusios mūsų planetą vaizduoti visiškai padengtą milžiniškais plieniniais pastatais, be jokių natūralios gamtos žymių. Tokia ateitis yra baisiausias aplinkosaugininkų ir jiems prijaučiančių košmaras.

Ir visgi ateitis neturi būti tokia. Mūsų mylimiausios planetos ateitis gali būti švari ir žalia. Vis tobulėjančios futuristinės technologijų šakos gali padėti mums išvalyti dabar Žemėje esančią betvarkę ir sukurti ekologiškus ir aplinkai nekenkiančius energijos šaltinius. Galbūt jie netgi padės iš esmės pakeisti planetos veidą.

Pilnas šių idėjų įgyvendinimas galėtų mus nuvesti į šviesią ateitį planetoje, kuri būtų kur kas žalesnė ir vešlesnė, o gyvūnų ir augalų įvairialypiškumas būtų kur kas didesnis, nei kada nors anksčiau. Žmonės galėtų būti sukurti gyventi harmoningą gyvenimą su savo aplinka. Misi mūsų energijos poreikiai būtų nesunkiai patenkinami. Naudodami itin modernias Žemės ekosistemos ir orų kompiuterines simuliacijas mes netgi galėtume pakeisti planetos klimatą, nutraukti asteroidų smūgius, žemės drebėjimus ir ugnikalnių išsiveržimus. Kas gi nenorėtų gyventi tokiame pasaulyje?

3. Stebimi mylinčių mašinų

Reikia liūdnai pripažinti, kad vientisumas tarp žmonių ir robotų gali baigtis mūsų išnykimu. Itin tobulų ir pažengusių mašinų sukilimas gali būti tiesiog nesuvokiamas mūsų protams ir nepavaldus mūsų norams. Taip atsitikti gali tiek tyčia, tiek netyčia, nes visgi žmonių yra visokių. Sukilimas gali būti ir tiesiog netinkamo valdymo bei plėtojimo pasekmė.

Tačiau įmanoma ir visiškai priešinga šio įvykio versija. Jei ateities Dirbtinio Intelekto (DI) kūrėjai sugebės vesti ir formuoti šias pažengusias technologijas tinkama kryptimi ir į tinkamą tikslą, tai rezultatas gali būti labai panašus į Izaoko Asimovo (Isaac Asimov) aprašytą skaitmeninę sąmonę, nesugebančią jokiu būdu pakenkti žmonėms. To pasekoje mes gautume itin galingą ir protingą globėją ir saugotoją.

4. Drąsiai žengsim ten, kur dar niekas nežengė

Mums reikia kuo greičiau pakilti nuo šios uolos ir pradėti kitų planetų apgyvendinimą, tuo neabejoja niekas. Nuo to priklauso ne tik mūsų išgyvenimas (dabar esame „visi kiaušiniai vienam krepšyje“ situacijoje). Plitimas ir judėjimas yra tiesiog mūsų prigimtyje. Tie keli žingsniai, kuriuos jau sugebėjome žengti už šios planetos ribų peržengdami biologines ir psichologines kliūtis, išsirutuliojo į milžiniškus pasiekimus technologijų, socialinėje, ekonominėje ir kitose srityse. Kelionės į kosmosą žmonijai padovanojo daugybę puikių ir naudingų dalykų, tokių, kaip palydovinės technologijos ir žymiai geresnis mokslinių teorijų supratimas, o taip pat ir neapsakomas jaudulys pirmą kartą pamatant didelės raiškos nuotraukas nuo Marso paviršiaus.

Jei mūsų civilizacija kada nors pasieks tarpžvaigždinės kolonizacijos lygį, tai mes žengsime dar vieną itin svarbų žingsnį. Skirtumas tik toks, kad šis žingsnis bus svarbus visai mūsų Paukščių Tako galaktikoje esančiai gyvybei. Šiuo metu atrodo, kad Paukščių Take jokių tarpžvaigždinėmis kelionėmis besimėgaujančių gyvybės formų nėra. Jei mes visgi tą žingsnį žengsime, tai galbūt paaiškės, kad mes ir esame tie pirmieji tarpžvaigždiniai gyventojai?

Šiai ateities versijai daug dėmesio skirti turime ne vien dėl to, kad nuo to gali priklausyti mūsų galaktikos likimas. Daug dėmesio skirti turime ir todėl, kad toks sprendimas padėtų mūsų pačių rūšiai sužydėti ir išplisti.

5. Vidinė erdvė, o ne kosmosas

Vienas alternatyvus variantas, kurį reikia apmąstyti galvojant apie idealią ateitį yra mūsų pačių minčių įkėlimas į milžinišką kompiuterį. Tokia mintis iš tiesų yra logiška. Jei sugebėsime sukurti tokį superkompiuterį, apie kokį rašė Robertas Bradburis (Robert Bradbury), kuriame bus simuliuojama visa Žemėje esanti materija, tai naują, virtualią visatą galėsime išgyventi kur kas įdomiau, nei tikrąją.

Pasak Roberto Bradburio, toks viensluoksnis kompiuteris galėtų vykdyti maždaug 1042 skaičiavimų per sekundę. Toks greitis būtų šimtus kartų didesnis, nei pačių greičiausių ir galingiausių šiuo metų veikiančių kompiuterių.

Tuo tarpu Setas Loidas (Seth Lloyd) paskelbė teoriją apie kvantinį kompiuterį, galėsiantį atlikti net 5×1050 skaičiavimų per sekundę. Nuo tokio kompiuterio atsijungusiam žmogui tikroji, kasdieninė visata atrodytų skausmingai lėta, primityvi ir nuobodi.