Baltų žinyčios vartai

0

Druidai ir jų tikėjimas (2)

viršaitis spalio 4, 2013 Pagonybė, PASAULĖŽIŪRA, tradicijos ir papročiai

Tęsinys/ Pradžia 20131004 //

Pagal psichologinio vystymosi taškus, mūsų vaikystės amžius yra iki maždaug 14-os metų, ,,Imbolc” šventė nusako mūsų ankstyvąją jaunystę, maždaug iki septynerių metų.

Mes atsiduriame savo gyvenimo pavasaryje- sėklos, pasėtos vaikystėje ,,Imbolc” (Imbolc, Imolkas) ir ,,Alban Eilir” laiku, kurios pradės žydėti nuo ,,Beltane” (keltų vasaros pradžios šventė; balandžio 30-osios -gegužės 1-sios dienomis) – paauglystės meto kaip galimybės ir galios, kurios gyvenime padės įgyti patirties, įgūdžių ir pasiekimų.

,,Beltane” (Beltane, Bealtaine, Belteinas, Bjaltenė), gegužės 1-oji diena žymi mūsų paauglystę ir peržengimą į vyriškumą/moteriškumą.  Pavasarį viskas žydi, tuo metu uždegami du laužai, pro kuriuos pravedami gyvuliai ir šokinėja žmonės, tikėdamiesi susilaukti vaikų, ar didelės sėkmės.

Per ,,Gegužines“ randame ,,Beltane” šventės pėdsakų, kuomet žmonės  šoka aplink gegužės medį, švenčia žemės vaisingumą ir daro kažką panašaus į ritualinius šokius, atliekamus  visoje šalyje akmenimis išdėstytuose ratuose.

Pasiekėme vasaros saulėgrįžą, ,,Alban Hefin”- „Pakrantės šviesa“, birželio 21-22-ąją (kiekvienais metais data skiriasi, kadangi tai – astronominė, o ne kalendorinė šventė). Tai ilgiausios dienos laikas, kuomet šviesa pasiekia maksimumą. Šios šventės metu Druidai praveda pačią sudėtingiausią apeigą. Vasaros saulėgrįžos išvakarėse, vidurnaktį, Druidai susėda ratu aplink saulėgrįžai sukurtą laužą ir budi visą naktį. Naktis trunka porą valandų, kai pradeda švisti, daroma aušros apeiga, kuri pažymi saulės kilimą pačiai šviesiausiai dienai metuose. Vidurdienį pravedama dar viena apeiga.

Po šešių savaičių, rugpjūčio 1-ąją, žymime derliaus nuėmimo šventę ,,Lughnasadh” (Lughnasadh, Lunasadas). Renkamas šienas, pjaunami kviečiai ir miežiai. Tai laikas, kai visi susirinkdavo žaisti, rungtis ir tuoktis. Santuokos, įvykusios šiuo metų laiku galėjo būti nutrauktos tik tą pačią dieną sekančiais metais- taip poros turėdavo ,,bandomajį periodą”. Kai kuriose vietovėse šios šventės metu, nuo kalno buvo ridenamas degantis ratas, kuris simbolizavo metų nuokrytį žiemą; Druidai apeigos metu paleidžia degantį ratą ratu, tai simbolizuoja metų kaitą. Krikščioniška šios šventės versija vadinama ,,Lammas” (kai kuriose angliškai kalbančiose šalyse, bažnyčiose švenčiama ši šventė, kuri irgi laikoma derliaus šventę, kai į bažnyčią atnešamas šviežių grūdų duonos kepalas), kai kuriose bažnyčiose bandoma atgaivinti tokį paprotį. Žodis ,,lammas” kilo iš ,,hlafmasse” – ,,kepalo masė”, kadangi į bažnyčią buvo nešama duona, iškepta iš šių metų derliaus grūdų.

Rudens lygiadienis, rugsėjo 21-ąją, Druidų vadinamas ,,Alban Elfed”- „Vandens šviesa“. Tai antra derliaus šventė, žyminti derliaus nuėmimo pabaigą. Vėlgi, diena ir naktis trunka tiek pat, bet greitai dienos taps trumpesnėmis už naktis ir mus lydės žiema. Apeigos metu dėkojame už žemės vaisius deivei motinai.

Taip metų ratas pasibaigia, vėl priartėjame prie ,,Samhuinn” (Samhain, Sauinas) šventės- mirties ir atgimimo laiko.

Ką reiškia švęsti šias šventes?

Ar mes tiesiog bandome atgaivinti papročius, kurie priklauso kitai erai ir yra pamiršti? Tie, kurie seka Druidų tikėjimu supranta, kad viskas ne dėl to. Kalėdos ir Naujieji Metai sveika žmonių psichikai, nes leidžia pajusti laiko tėkmę, švęsdami visas šventes vystysime ramybės jausmą ir įnešime jos daugiau į pasaulį ir mūsų gyvenimus.

Pažvelkime į šventes iš psichologinės pusės:

Jas švęsdami pagerbiame laikus, kurie buvo laikomi šventais tūkstančius metų. Keturios ugnies šventės siejamos su pagrindiniais gyvenimo tarpsniais ir patirtimis, reikalingomis kiekvienam iš jų: ,,Imbolc” sužadina švelnumą ir motiniškumą, kurio mums reikia pirmaisiais metais šioje žemėje. Mums reikia ,,Imbolc” ramybės, žvakių plūduriavimo ant vandens, deivės Brighid (Brigitos), kuri kiekvieną vakarą dainuoja mums užmiegant. Kai tampame jauni, suaugę žmonės, mums reikia ,,Beltane” iniciatyvos- pavasario; kai seksualumas teka mūsų krauju ir reikia šeimos patarimų ir pasakojimų, o ne jų neigimo, ar nepadorumo.

Kai tampame jauni, suaugę, mūsų gyvenimuose ,,Lughnasadh”- tai metas, kai pradedame kurti šeimą, taisyklės keičiasi: jaunatviškas veržlumas įstatomas į atsakomybės rėmus, mes į viską turime žvelgti plačiau- nereikia ryžtingai imtis pareigų, širdyje nešiojantis pasipriešinimo sėklas.

Senstant, mes artėjame prie vartų į kitą pasaulį. Jei sektume tokiu keliu kaip Druidizmas, tai taptų pasiruošimo Didžiajai kelionei laiku – laikas, kada susipažįstame su draugais ir vedliais iš kitų pasaulių, kurie mums parodo, kad mirtis yra kito lygio – platesnio akiračio- gimimas.

Jei padirbėtume su šia schema, turėtume galimybę sužadinti kiekvieną gyvenimo fazę kasmet, tarsi kiekvieni metai būtų mūsų gyvenimo mikrokosmosas. Ankstyvą pavasarį atsiveriame vaikui, kuris gyvena kiekviename iš mūsų- mes jį gerbiame, pripažįstame ir branginame, leidžiame poezijos deivei dainuoti jam švelniu, gydančiu balsu.

,,Beltane” šventės metu mes atsiveriame jaunystės dievui ir deivėms. Nesvarbu kiek metų mums bebūtų, pavasarį visada jaučiamės jauni, per ,,Beltane” šventę šokinėjame per gyvybingumo ir jaunystės laužus, leidžiame, kad energija tekėtų kūnu ir gydytų. Esant jauniems, tokiu metu, galime susiderinti su jausmingumu ir tą panaudoti teigiamai ir išradingai. Esant vyresniems, antraja puse, kurios ieškome, gali tapti vyriškoji, ar moteriškoji gamtos dalis. Vyriškų ir moteriškų aspektų suderinimas savyje yra svarbiausias dvasinis ir psichoterapinis darbas; ,,Beltane” simbolizuoja laiką, kada galime visiškai atsiduoti šiam darbui- leisti gamtos poliams susijungti ir mums padėti darbe, kuris yra visiškai alcheminis.

Nuo sąsajos su vaisiais, pereikime prie sąsajos su šventiniu laikotarpiu ,,Lughnasadh”- tai kūrybingų idėjų ir vaikų ,,derlius”. Tai- metas pasidžiaugti savo pasiekimais- nesvarbu, ar tai reikštų žvelgti į savo vaiko akis, ar būtų malonus pasitenkinimo jausmas, kad pasiekėme kažką svarbaus.

,,Lughnasadh” šventė skirta tam, kad pažadintume laimėjimų galią ir suprastume, kad kiekvienas šiame pasaulyje turi kažką pasiekti. Jei jaučiame, kad jau kažką pasiekėme, galime tiesiog tuo mėgautis. Taip dažnai gyvenime skubame, kad neturime laiko pasidžiaugti tais, kurie šalia, pavyzdžiui namais, šeima. Visgi jei manome, kad dar nieko nepasiekėme, tuomet laikas atverti savo galimybes ir siekti. Elgtis ,,kas jeigu?” yra galingas būdas formuoti ateitį. Jei mes stengsimės įsivaizduoti šeimą, ar pasiekimą, net jei jų neturime, tai padėtų to pasiekti ateityje.

Galiausiai, per ,,Samhuinn” šventę galime atsiverti kitų pasaulių realybei: draugų ir tų, kurie ,,išėjo ankščiau už mus” esant kitame pasaulyje. Jei kiekvienais metais sąmoningai susijungsime su šia plotme, kai ateis mūsų eilė persikelti, ji pasirodys labiau pažįstama, tačiau vis tiek bus sunku ją tyrinėti. Vaikai, auginami pagal šiuos papročius, jausis ramesni, nebijos nežinomybės kaip iškreipta krikščionybė, kuri gasdina vaizduodama pragarą.

Taigi, mes aptarėme kaip keturios ugnies šventės siejasi su mūsų gyvenimo ciklu Žemėje. Keturios saulės šventės, psichologiniu požiūriu, simbolizuoja keturis dalykus: įkvėpimą, priėmimą, išraišką ir atsigodėjimą.

Žiemos saulėgrįža, ,,Alban Arthan” simbolizuoja metą, kada galime atsiverti įkvėpimui ir sumanymams. Visur tamsa. Vienintelis mūsų vedlys Arthuras, Didysis Lokys, Šiaurinė Žvaigždė (arba Pietinis Kryžius Pietiniame pusrutulyje). Nakties ramybėja gimsta intuicija. Tiek šventė, tiek apeigos vyksta Šiaurėje- nakties ir žiemos vidurio karalystėje. Žiemos saulėgrįžos metu, dalelė šviesos- kurią simbolizuoja aukštai uždegta šviesa ir baltos amalo uogos, dalinamos per apeigą- atkeliauja iš įkvėpimo karalystės ir apvaisina, arba įsikūnija į nakties ir Žemės Motinos gimdą. Ši šventė- galimybė priimti vaisingumo galią iš Mūzos ar Didžiojo Šaltinio, kad galėtume kurti.

Pavasario lygiadienis, ,,Alban Eilir”, esantis Rytuose, simbolizuoja priėmimo laiką- išminties priėmimą kaip pasitinkame pirmuosius saulės spindulius pirmąjį pavasario rytą.  Rytai visuomet siejami su išmintimi ir nušvitimu, nes saulė kyla Rytuose ir pavasario lygiadienį saulė kyla iš Rytų. Tokiu metu atsiverkime išminčiai ir galioms, kurios suteiks suvokimą.

Vasaros saulėgrįža, ,,Alban Hefin”, Pietuose, metas saviraiškai- pradedame įgyvendinti sumanymus ir svajones, dirbame išorinio pasaulio arenoje. Vasara visuomet turime daugiausiai jėgų pabaigti darbus; atsižvelgiant į tai, galime bendradarbiauti su šia energija. Dažniausiai tokiu metu išvykstame aktyviai paatostogauti, geriausias metas ramiai ir tyliai pailsėti, visgi, yra ruduo, maždaug ,,Alban Elfed” (esančios Vakaruose) šventės laikotarpiu, kai energija pasiruošusi atsigodėti- ramiai peržvelgti viską, ką nuveikėte vasarą.

Dirbti maždaug kas šešias savaites su psichologiniais procesais, pareigomis, ar gyvenimo tarpsniais yra malonus patyrimas.

Apeiginio rato centre yra vieta susijungimui. Čia visos varomosios jėgos randa savo poilsį, tai vieta, kur susijungia kūrybiškumas – rato širdis, kuris taip pat yra kiekvieno širdyje. Daugybėje apeigų Druidas pavaizduoja šią tikrovę perkeldamas šventus daiktus iš rato pakraščio į centrą, tokiu būdu parodomas susijungimas fiziniame lygyje ir dvasinių, bei psichologinių dėsnių suderinimas su kūnu.

Rato centras simbolizuoja Dievą/Deivę ir patį; Saulę ir mūsų Sielą; viso ko versmę. Todėl tai vieta, kur visi ateina pailsėti ir prašyti norų išsipildymo.

Per daug Druidų praktikos metų pastebime, kaip susidaro ratas, magiška vieta, kurios kraštai reiškia mūsų kasdienišką, kasmetinę gyvenimo kelionę, glaudžiai susijusią su žemės ratu; aštuonios kompaso kryptys su savo dvasinėmis ir psichologinėmis reikšmėmis. Pačiame centre yra pastovus taškas, reiškiantis gyvavimą ir nieką.

Visa rato erdvė tampa mūsų vidinio darbo sfera- ji šventa vieta, kurioje galime keliauti į kitas esybės būsenas tarsi ant stebuklingo kilimo. Ji tampa vartais kaip šie vartai, sudėti iš akmenų luitų; jie gali mus perkelti į kadaise paslėptas karalystes ir sąmonės būsenas.

Vertė baltai.lt svetainei iš ,,Druidų paslaptys“, Julija Šoliūnaitė

© 2013, viršaitis. All rights reserved.