Baltų žinyčios vartai

Net rašyti šią pastraipą neramu. Tolerancija tampa per didele vertybe, kad išdrįstum kritikuoti. Bet aplinkybės verčia. Tos pačios aplinkybės mane neseniai suvedė su vienu studentu iš Rusijos.

Atidėjusi visus stereotipus į šalį – juk žinau daug nuostabių rusų, tokių, kuriems gėda dėl Rusijos dabartinių veiksmų, tokių, kurių tėvai pabėgo iš Rusijos – iškėliau diskusiją apie istorijos traktavimą mokyklose. Buvo įdomu išgirsti faktus iš realaus žmogaus, o ne populistinių antraščių ir skandalų besivaikančios spaudos. Ypač iš jauno ruso, gimusio po Sovietų Sąjungos griūties ir jau penkerius metus studijuojančio Vakarų šalyje.

Tikėjausi tolerantiško melo. Nes visi prie jo priprantame. Niekada nesi tikras, ar pasakyti žodžiai iš tiesų atspindi tikruosius jausmus, ar tiesiog yra įvilkti į gražų apvalkalą.

Vietoj to išgirdau teiginį, kad Lietuva, kartu su Baltijos šalimis, Ukraina ir Baltarusija turėtų būti Rusijos dalimi. Tas sakinys mano galvoje sukosi mėnesį, vis nerimdamas, kol suvokiau, kad tai didžiausias įžeidimas, kokį kada esu girdėjusi. Šiuo sakiniu pašnekovas bandė iš manęs atimti didžiausią turimą vertybę – laisvę. Erdvę, kurioje užaugau, šalies vardą, kurį myliu, žemę, už kurią kovojo mano tėvai ir seneliai, ir visas tas gyvybes, kurios žuvo, gindamos Lietuvos teisę gyvuoti.
Bandė atimti, ir ne kartą. Dar paaiškino, kad ir 1940-aisiais metais Rusija neaneksavo Lietuvos – ši jau ir taip priklausė Sovietų Sąjungai pagal Ribentropo-Molotovo paktą. Nes „taip veikia istorija, ją rašo didžiosios šalys“. Kai bandžiau nuginčyti Rusijos veiksmus Ukrainoje, pašnekovas didžiuodamasis pridūrė, kad neseniai buvo įsivėlęs į tokį patį ginčą su amerikiečiu. Šis ginčo pradžioje irgi rėmė Ukrainą, bet buvo įtikintas, kad Rusija elgiasi teisingai. Jie gina piliečius, kurie patys prašė pagalbos. Amerikietis greičiausiai neturėjo, kur trauktis – rusas argumentavo karštai ir su tokiu įsitikinimu, kad tik dar tvirtesnis įsitikinimas galėjo jį atlaikyti. O tolerancija įsitikinimų neturi. Ji toleruoja.

Liūdniausia, kad vakariečiai neretai net nesidomi tuo, kas vyksta rytuose. Todėl negali atsilaikyti prieš propagandą. Užtenka vieno tokio pašnekovo ir jie patikės, kad Rusija elgiasi teisingai.
Gimiau jau Nepriklausomoje Lietuvoje. Kitokia Lietuva man ir neegzistuoja, tik Nepriklausoma. Daugybę metų savęs klausiau, kokia yra mano Nepriklausomos kartos užduotis? Kai turi Nepriklausomybę, ką turi daryti toliau? Ir šiandien radau savo atsakymą. Kad ir kaip keista, tenka už jį padėkoti tam vienam rusui.Kai Nepriklausomybę priimi kaip duotybę, gali pamiršti, kaip sėkmingai mums susiklostė kai kurios istorijos detalės. Nes reikiamu laiku pasinaudojome galimybe – juk niekas nepranašavo tokios greitos Sovietų griūties. Nes palyginus su kitomis šalimis turime nedidelę rusų mažumą. Nes laiku patraukėme sovietines skulptūras ir neteko patirti estų bronzinio kario istorijos. Tokių „nes“ yra daug. Ir juos reikia vertinti.

Nepriklausomybė nėra duotybė, tai procesas, su kuriuo reikia nuolatos dirbti, norint jį palaikyti. Užtenka pažvelgti į Krymą, prieš keletą metų – į Gruziją, ir suvoki, kad karai negyvena istorijos vadovėliuose. Tai, kas buvo iškovota prieš 24 metus, yra tik dalinė nepriklausomybė. Ji pripažįstama popieriuje, bet ne žmonių galvose. Ypač ne tų kaimyninių, kurios priima sprendimus. Ir nors popierius šiame amžiuje svarbus, ateitis priklauso nuo to, kad yra žmonių galvose. Joks Rusijos prezidentas vis dar neįkėlė kojos į Lietuvos žemę – nes jų žemėlapyje mes vis dar neegzistuojam. Jie toleruoja, bet tik tiek. Kaip ir tas rusas, paskatinęs mane parašyti šį straipsnį.
Mes susikuriam priešus šalies viduje. Trispalvėmis pasipuošęs jaunimas kasmet spaudoje virsta baimę keliančiais naciais, nusikaltėliais, kuriais būtų tapę ir Sovietų Sąjungoje. Tik tada patys lietuviai tokią eiseną būtų įtraukę į istoriją, šalia Kalantos. Bet nuolaidžiaujam kitiems, norintiems atimti tremtinių pensijas ir nedrįstantiems rusams sausio 13-ąją papasakoti mūsų istorijos. Mes nuolaidžiaujame. Kaip ir Vakarai. Kai kita pusė nuolaidų nedaro.

Šiandien, keldami Lietuvos vėliavą, turėtume ne tik džiaugtis tuo, kad esame nepriklausomi, bet ir paklausti savęs, kokia yra toji mūsų Nepriklausomybė? Prisiminti jos trapumą ir šalia iškelti Ukrainos vėliavą. Nes kai atgauni savo Nepriklausomybę, saugai ir kitų.