0

Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje(4)

sausio 3, 2011 Baltų gentys, KARYBA

Tęsinys (tęsinysNr3. )
BALTAI.LT straipsnį rekomenduoja baltų karybos rekonstrukcija užsiimantiems karybos klubams*
Dr. Manvydas VITKŪNAS (VPU)


KARINIŲ KONFLIKTŲ PĖDSAKAI

Rytų slavai į Okos aukštupio baseiną masiškai skverbtis pradėjo VIII–X  a. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šis procesas ne visada buvo taikus. Tiriant Suprutų piliakalnį pastebėta, kad šis Moščino kultūros žmonių (rytų galindų) piliakalnis užimtas po kovos, o įtvirtinimai sudeginti, netrukus čia atsirado viatičių pilis, tapusi svarbiu tolesnės slavų ekspansijos į rytų galindų žemes atsparos punktu. Įdomu, kad ir slavų pilis, įkurta rytų galindų pilies vietoje, X a. pabaigoje buvo sunaikinta karinio antpuolio metu. Šis antpuolis siejamas su klajoklių chazarų įsiveržimu į Okos aukštupio baseiną arba su vienu iš Kijevo kunigaikščio Sviatoslavo žygių prieš viatičius X a. Piliakalnio aikštelėje rasta gaisro pėdsakų, keli pilies gynėjų greitosiomis paslėpti lobiai ir paskubomis užkasti žuvusiųjų (daugiausia moterų ir vaikų) kūnai(61). A. Zorinas Suprutų piliakalnyje rastus daugiau nei šimto žuvusių žmonių palaikus laiko Kijevo kariaunos žygio aukomis(62). A. Voroncovas Suprutų piliakalnį sieja su Moščino kultūra ir objektą datuoja III–VIII a.(63)

http://img1.liveinternet.ru/images/attach/b/0/21739/21739596_russkienaemnikigwardijawarangowxxiww.jpg

Viatičiai

Taigi, gali būti, kad Suprutų piliakalnyje rasti ne viatičių, o galindų palaikai. Rytų galindai veikiausiai tapdavo ir slavų, ir klajoklių chazarų antpuolių aukomis. Galbūt būta rytų galindų susidūrimų ir su šiauriau gyvenusiomis ugro-suomių gentimis.
Galindai ir viatičiai išgyveno įvairias fazes – pradedant ginkluotais susidūrimais slavų skverbimosi į rytų galindų žemes pradžioje ir baigiant laipsniška  asimiliacija, taikiu sambūviu. Tokių santykių liudininkai – pilkapynai, kuriuose randama ir slavams, ir baltams būdingų, tačiau iš esmės gana panašių kapų.
Labai tikėtina, kad rytų galindai ir viatičiai netgi suvienydavo jėgas, gindamiesi nuo bendrų išorės priešų. Vieni iš tokių priešų buvo klajokliai (visų pirma chazarai, kuriems viatičiai, o gal ir rytų galindai mokėjo duoklę). Chazarų kaganatas klestėjo VII–XI a. Jis driekėsi stepėse į šiaurę nuo Juodosios jūros, Volgos žemupyje ir Šiaurės Kaukaze.
Kita grėsmė rytų galindams, o iš dalies ir viatičiams, buvo centralizacijos keliu einanti Kijevo Rusia. Žinomi du Kijevo kunigaikščio Sviatoslavo žygiai prieš viatičius (964 ir 966 m.). Po šių žygių viatičiai nustojo mokėti duoklę  chazarams ir pradėjo ją duoti Kijevui. Sviatoslavo sūnus Vladimiras 981 m.
vėl surengė žygį prieš viatičius (veikiausiai dėl duoklės nemokėjimo). Viatičiai sukilo, ir 982 m. prieš juos vėl buvo surengta baudžiamoji ekspedicija.
Žygiai prieš viatičius tęsėsi iki XI a. pabaigos, kai jie galutinai buvo prijungti prie Kijevo Rusios. Neabejotina, kad viatičių bei kitos rytų slavų genties –  krivičių – apsuptyje atsidūrę rytų galindai taip pat negalėjo išvengti savo gyvenamame regione vykusių karinių konfliktų ir politinių procesų padarinių.
Apie tiesioginius rytų galindų ir slavų karinius konfliktus duomenų pateikia ir rašytiniai šaltiniai. Hipatijaus metraštyje rašoma, kad 1058 m. kunigaikštis Iziaslavas nugalėjo galindus. Tačiau tai nebuvo galutinė pergalė, mat beveik po šimto metų, 1147 m., Suzdalės kunigaikščio Jurijaus Dolgorukio įsakymu Sviatoslavas Olegovičius vėl surengė žygį prieš galindus prie Protvos upės ir paėmė juos savo valdžion. Beje, tais pačiais 1147 m. pirmą kartą paminėta ir Maskva, įkurta rytų galindų žemių pakraštyje(64).

Vaizdas:Протва зимой (Верея).JPG
5 pav. Protvos upė, prie kurios gyveno paskutiniai rytų galindai
http://slavynofel.narod.ru/ris/slav/22.jpg

slavų viatičiai

Dalis rytų galindų apsigynė nuo slavų kolonizacijos ir liko nepriklausomi  nuo viatičių. Yra žinoma, kad viatičiai dalyvavo Sviatoslavo Olegovičiaus žygyje prieš galindus(65).
V. Sedovas su galindais sieja ir karinį susidūrimą prie Protvos upės 1248  m., kai Vladimiro didysis kunigaikštis ir pirmasis Maskvos kunigaikštis Michailas Jaroslavovičius Chorobritas žuvo kovoje, anot metraščių, „su Lietuva prie Protvos“ („И Михайло Ярославичь московский убьень бысть  от Литвы на Поротве“). Anot V. Sedovo, XIII a. „Lietuva prie Protvos“ galėjo  būti  tik  rytų  galindai66.  Taigi,  tikėtina,  kad  rytų  galindai,  kaip  sala slavų apsuptyje, išsilaikė bent iki XIII a., nors ši V. Sedovo hipotezė nėra iki galo pagrįsta. Mat sunku paneigti ir tiesioginį metraščio liudijimo, kad kunigaikštis žuvo kovose „su Lietuva“, aiškinimą – mūšis įvyko su slavų žemių plėšti atjojusiais lietuviais. XIII a. pirmojoje pusėje plėšikiški lietuvių žygiai ne tik į baltų žemes, bet ir tolimus kraštus buvo įprastas reiškinys(67).

Įdomu, kad 1191 m. lietuviai surengė žygį net į tolimąją Korelą (Kareliją)(68). Taigi ir lietuvių žygis į Maskvos apylinkes XIII a. buvo visiškai įmanomas.
Klausimas, nuo kieno rankos žuvo Maskvos kunigaikštis Michailas Jaroslavovičius  Chorobritas  –  į  žygį  išsirengusių  lietuvių  ar  vietos  autochtonų galindų – lieka atviras.

Išnašos

61 Отчет по результатам историко-краеведческой экспедиции академии фундаментальных наук в Тульской области (районы алексин и Ясногорский), cоставлен 06. 06.
2006 г., направлен губернатору Тульской области В. Д. Дудке 07. 06. 2006 г., http://www.dazzle.ru/spec/oprikeafn.shtml (Tikrinta 2008 12 01.)
62 Зорин А. Русы и северяне: из истории военного противостояния, http://www.xlegio.ru/armies/zorin/russ_war.htm (Tikrinta 2008 12 05.)
63 Воронцов А. Исследование памятников Мощинской культуры на територии  Тульской области в 1996 г., Материалы Историко-археологических чтений памяти Н. И.
Троицкого, Тула, 1997 г., http://www.veneva.ru/lib/moshin.html (Tikrinta 2008 12 05.)
64 Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987, p. 147.
65 Зайцев А. Черниговское княжество, Древнерусские княжества Х–Xiii вв., Москва, 1975, c. 98–102.
66 Седов В. Голядь, iš baltų kultūros istorijos, Vilnius, 2000, p. 75.
67 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų, Vilnius, 1995, p.  58–59.
68 Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000, p. 169–170.

Laukite tęsinio (5)

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.