0

PAGONIŠKIEJI LIETUVIŲ IR PRŪSŲ AUKOJIMAI(2)

rugsėjo 2, 2015 Pagonybė, PASAULĖŽIŪRA, TAUTOSAKA

Rimantas Balsys\\Pradžia čia

tęsinys

2. ŽMONIŲ AUKOJIMAS
Žmonių aukojimas – ritualinis žmogaus nužudymo veiksmas, aktas religiniais motyvais. Žmogaus gyvybė atiduodama kaip didžiausia dovana dievybei. Žmonių aukojimas kilo iš kraujo, kaip gyvasties simbolio, sureikšminimo. Išliejamas kraujas simbolizuodavo derlingumą laukams, jis simboliškai palaistydavo pasėlius, todėl žmonių aukojimo ritualai būdavo kur kas labiau paplitę žemdirbių tautose, o ne klajoklių ar medžiotojų.

Kai ieškoma neginčijamų žmonių aukojimo dievams pavyzdžių, paprastai pasitelkiama actekų religija, kuri dėl žmonių aukojimo ir laikoma itin savitu religijų istorijos reiškiniu. Čia žmonių aukojimas, anot G. Beresnevičiaus, buvo paverstas pačiu religijos branduoliu, pasaulėžiūros ir kosmologijos ašimi(27).

Rašytiniuose šaltiniuose randama įrodymų ne tik apie apieactekų, bet ir inkų, majų, keltų, kai kurių Afrikos tautų praktikuotas žmonių aukas. Užuominų arba refleksijų apie žmonių aukojimą randama ir germanų, keltų, graikų, romėnų, druidų, slavų religijų istorijoje (28).

Žmonių aukojimą ilgainiui keitė gyvūnų aukos, o pastarąsias – nekruvinos (augalinės kilmės ir kitokios) aukos. Šis procesas atsispindi tiek Senajame testamente (29), tiek daugelio tautų mituose.
Pavyzdžiui, viename keltų mite kalbama apie aukojimą, kuris skirtas nelaimėms, užgriuvusioms po nederamo karaliaus poelgio, atitaisyti. Pagal druidų nurodytą ritualą reikėjo paaukoti nenusidėjusios poros sūnų, ir toks buvo surastas. Kai jis jau buvo atvestas ir paruoštas paaukoti, pasirodė antgamtinė moteriškė, vedina karve, ir pasiūlė ją paaukoti vietoj jaunikaičio (30).
Aprašytajam artimas ir graikų mitas, pasak kurio, prie Aulidės kranto dievams turėjo būti paaukota Agamemnono ir Klitemnestros duktė Ifigenija, tačiau deivė Artemidė pagrobė Ifigeniją, o vietoj jos mirtinu peilio smūgiu buvo pakirsta elnė (31). Toks pat arba panašus siužetas randamas ir kitų tautų mituose, o tai liudija apie bendrą paveldą, kuriuo pateisinamas žmogaus aukos pakeitimas gyvulio auka. Savo prasme artimas siužetas žinomas ir lietuviams.
Lietuvių legendose apie Vilniaus miestą taip pat minimas aukojimo ritualas – į būsimos Gedimino pilies pamatus turėjo būti paaukota jauna mergina, tačiau įstumtas akmuo tik išplėšė gėles iš jos rankų (32).

Gedimino pilies statyba

Gedimino pilies statyba

Ar praktikavo žmonių aukojimą baltų gentys? Į šį klausimą gali padėti atsakyti rašytinių šaltinių ir folklorinių tekstų analizė. Iš anksto galima pasakyti, kad ir lietuviams bei prūsams priskiriamoje raštijoje, ir lietuvių folklore yra tokių ritualų egzistavimą liudijančių pavyzdžių, tačiau ar šie ritualai iš tikrųjų buvo vykdomi realiai, nesutariama. Nesutarimo priežastis paprasta – tiesiog stinga duomenų. T. Gamkrelidzė, V. Ivanovas teigia, kad nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog indoeuropiečiai (tarp jų ir baltai) iš viso būtų savo dievams aukoję žmones (33). Panašios nuomonės tam tikromis išlygomis laikosi ir N.Vėlius (34). Kiek kitaip žmonių aukojimą baltų kraštuose vertina E.
Usačiovaitė, teigdama, kad tokias aukas praktikavo lietuviai, prūsai, kuršiai, jotvingiai (35).

E. Usačiovaitę ne be pagrindo gana griežtai supeikė J. Vaiškūnas, akcentuodamas itin nekritišką straipsnio autorės požiūrį į rašytinius šaltinius ir klaidingą tų pačių šaltinių interpretaciją, kai akivaizdžiai neskiriamas priešo nužudymas (sunaikinimas) ir ritualinis veiksmas – aukojimas (36).

J. Jurginis, viena vertus, pripažįsta aukojimo paliudijimo raštijoje faktą, tačiau, kita vertus, yra linkęs manyti, kad belaisvių aukojimas dievams, minimas priešiškai baltams nusiteikusių krikščionybės platintojų, gali būti ir sąmoningas jų siekis parodyti krikščioniškajai Europai, kokie žiaurūs, barbariški baltų kraštuose išlikę ritualai (37).

Duomenys lietuviams ir prūsams priskiriamuose rašytiniuose šaltiniuose iš tikrųjų leidžia kelti klausimą ir diskutuoti ne tik apie karo belaisvių aukojimą po sėkmingo mūšio, sėkmingo karo žygio, bet ir apie teisę bet kuriam bendruomenės nariui pačiam pasiaukoti dievams (iškeliauti pas dievus). Atskirai dar būtų galima kalbėti ir apie statybų aukas.

2. 1. PASIAUKOJIMAS

Pasiaukojimo dievams būdas, kai kurių tyrinėtojų manymu, reglamentuojamas S. Grunau kronikoje, kur Brutenio lūpomis paskelbiama dievų valia, kaip jie turi kartu gyventi. Net dviejuose iš trylikos prisakymų numatyta tokia galimybė: Jei žmogus yra apsunkintas sergančiomis moterimis, vaikais, broliais, seserimis, giminėmis, ar jei jis sirgtų tai yra jo valioje ir mes jam leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis. Jeigu kas nors norėtų susideginti pats mūsų šventiesiems dievams arba sudeginti savo vaikus, tai mes jam leidžiame, sakydami, kad jie per ugnį pasidarys šventi, kad galėtų su mūsų dievais juokauti (38).
Toks pasiaukojimo būdas, G. Beresnevičiaus manymu, turi ne tik religinį, bet ir socialinį aspektą. Našta tapusiam bendruomenės nariui atveriamas kelias į dievų pasaulį, kuriame visa ko yra pilna, kur jis galės ne dejuoti, o juoktis (39).
Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį dar bent į du S. Grunau kronikoje perteiktos informacijos apsektus. Pirma, S. Grunau kronika iš esmės yra vienintelis dokumentas, kuriame legalizuojamas toks iškeliavimo pas maloninguosius dievus būdas. Antra, šiame teisyne nepasakyta, kad susideginimas ar savo vaikų sudeginimas yra laikomas auka dievams. Taip tik nurodomas kelias į dievų pasaulį, būdas, kaip ten patekti. Juk būtent šitaip į Dausas iškeliauja Sovijus, Šventaragis, prūsų legendiniai herojai Brutenis ir Videvutis, tokia pat galimybė, sekant S. Grunau kronikoje perteiktu teisynu, suteikiama ir kiekvienam bendruomenės nariui (dar žr. sk. Tulissones, lygaschones).
Lygiai taip pat interpretuotini ir kiti rašytiniuose šaltiniuose minimi lietuvių ir prūsų išėjimo pas dievus atvejai kritiniais momentais (pvz., 1336 m. Pilėnų gynėjų apsisprendimas nepasiduoti į priešų rankas gyviems). Labai tikėtina, kad pralaimėto mūšio metu mirties, o ne vergijos pasirinkimas galėjo būti prilyginamas žūčiai mūšio, kovos metu. Į tai dėmesį dar XV a. atkreipė Jonas Dlugošas, sakydamas, kad jotvingių karingumas jiems buvo pražūtingas, nes beveik visa tauta žuvo pralaimėjusi karo lauke, nė vienam nepasitraukus iš nelygios kovos ir nesistengus pabėgti iš pradėto mūšio (40). Analogiškų pavyzdžių galima rasti ir tautosakoje.
Antai padavime apie Vorpilį sakoma, kad, priešams pasirodžius, pilis vieno žynio buvo prakeikta ir su visais gyventojais bei turtais nugrimzdo požemin, idant jie nepatektų į kryžiokų nagus (41). Bet kuriuo atveju šaltiniuose pakanka duomenų, rodančių, kad po mirties kiekvieno bendruomenės nario poelgiai ir darbai turėjo būti vertinami (pasveriami). Tiems, kurie buvo lojalūs savo dievams, rodė pagarbą ir paklusnumą, dievai po šio gyvenimo duos gražių moterų, daug vaikų, saldžių gėrimų, gerų valgių, vasarą baltų drabužių, žiemą – šiltų apsiaustų…, o iš nepaklusniųjų, t. y. gyvenusių ne pagal dievų paskelbtą tvarką, jie pasiims viską, ką jie turi, ir ten labai kankins (42). Tokia nuostata išliko ir XIX–XXa. tautosakoje. Sakmėse gerus ir blogus darbus vertina ir už juos baudžia arba apdovanoja po žemę vaikštantis seneliu pasivertęs dievas. Beje, tose pačiose sakmėse savižudybė vertinama itin nepalankiai – jie už savo griekus turi pakūtavoti ant svieto; vaidenasi iki tol, kol jam ateina tikroji mirties valanda (43). Savižudžiai ir laidoti kitaip – jiems neruoštos šermenys, laidoti paslapčiomis atskirame kapinių kampe, už kapinių tvoros ar net šalikelėje (44).

Bus daugiau apie karo belaisvių aukojimą

NUORODOS

27 Prieiga per internetą – http://www.spauda.lt/mitai/america/sacrife.htm. Žiūrėta 2014 11 02.
28 Green M. A. Dying for the Gods: Human Sacrifice in Iron Age and Roman Europe, Trafalgar Square, 2001; Carrasco D. City of Sacrifice: The Aztec Empire and the Role of Violence in Civilization, Beacon Press, 1999; Hughes D. D.
Human Sacrifice in Ancient Greece, Routledge, 1991; Beresnevičius G. Lietuvių mitologija ir religija. Sisteminė studija,
Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 54, 56, 57. Dar žr.: prieigos per internetą – http://www.factroom.ru/facts/54925; http://www.indiansworld.org/ritualzhertv.html#.VH7BBcnf8qU. Žiūrėta 2014 11 03.
29 Žr.: Išėjimo knyga 34: 20. „Žydai ir kanaaniečiai turėjo labai seną paprotį aukoti pirmagimius (t. y. geriausius), pirmuosius vaisius dievams, kad jie laiduotų vaisingumą. Teologai pastebi: kaip Abraomas nesvyruodamas sutiko paaukoti savo vienintelį sūnų, taip Dievas vėliau atidavė žemiškai kančiai savąjį“ (Šventasis Raštas. Senasis testamentas. Iš lotynų kalbos vertė arkivyskupas Skvireckas J. J., Vilnius: Vaga, 1990, p. 122, 568).
30 Powell T. G. E. Keltai. Vertė Trečiokaitė A., Vilnius: Alma litera, 2002, p. 180.
31 Švabas G. Gražiausios antikos sakmės. T. III, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 30–31.
32 Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. T. III, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 361; Žemės atmintis. Lietuvių liaudies padavimai. Parengė Kerbelytė B, 1999, p. 16. Tiesa, ši legenda laikoma literatūrinės kilmės. Ilgainiui iš knygų ši legenda paplito, ir po kurio laiko jau buvo užrašyta kaip folklorinis kūrinys (žr.: Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai, Vilnius: Vaga, 1970, p. 134).
33 Гамкрелидзе Т. В., Иванов Вч. Вс. Индоевропейский язык и индоевропейцы: реконструкция и историко-типологический анализ проязыка и протокультуры. T. I–II, Тбилисси: Universita, 1984, p. 482–483.

34 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I…, p. 48.

35 Usačiovaitė E. Baltiškas aukojimas, Nuo kulto iki simbolio. Senovės baltų kultūra. T. VI, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2002, p. 60–68.

36 Vaiškūnas J. Aukojimas ir pasiaukojimas arba kaip apjuodinti baltus, Liaudies kultūra. Nr. 4 (20), Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2003, p. 78–81.
37 Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, Vilnius: Mintis, 1976, p. 19–32.

38 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II…, p. 93.
39 G. Beresnevičius. Lietuvių mitologija ir religija…, p. 109.
40 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. I…, p. 568.
41 Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. T. VII. Parengė Aleksynas K., Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, p. 292.
42 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. II…, p. 93.
43 Žr. Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. T. III…, p. 115–116; Basanavičius J. Iš gyvenimo vėlių bei velnių…, p. 231; Balys J. Mirtis ir laidotuvės. Lietuvių liaudies tradicijos. Lietuvių tautosakos lobynas.
T. IX, Silver Spring: Lietuvių tautosakos leidykla, 1981, p. 101, 117. Beresnevičius G.Lietuvių mitologija ir religija…, p. 111.
44 Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukšytė R. Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius: Mintis, 1995, p. 456; Racėnaitė R. Žmogaus likimo ir mirties samprata lietuvių folklore, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 257–258.

Klaipėdos universitetas, MOKSLO DARBAI/ ETNOLOGIJA
Bus daugiau

© 2015, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.