Baltų žinyčios vartai

0

Nulaužtas medis išleido naują gyvybingą šaką – tai mano dvasinis kelias

viršaitis gruodžio 4, 2020 Baltų mokyklos, Baltų pasaulėžiūra, KURONO akademija

Mane vadina Roma Vesta. Šiandien savo vardą suvokiu kitaip nei 20 metų atgal. Maniau vardas yra tai, kaip pavadino mane vos gimusią mano mama ir tėtis. Vėliau supratau, kad vardas yra kur kas daugiau, kad jame slypi visos gyvasties kelio esmė, tam žmogui, kuriam tas vardas duotas.

Pradžia buvo tuomet, kai atvykau į Vilnių iš mažo Žemaitijos miestelio, ieškodama darbo. Vilnius nuo vaikystės buvo mano svajonių miestas. Tik atvykau čia ne svajonių vedama. Tuomet buvo labai sunkus mano gyvenimo tarpsnis. Nesupratau kas vyksta su mano gyvenimu, atrodė viskas aplink griūva, jaučiausi išmušta iš pusiausvyros ir sutrikusi. Kartą sau pasakiau, kad mano gyvenimas, tai medis nulaužtas. Tačiau, kad ir kaip buvo sunku, norėjau suvokti, kodėl taip vyksta su manimi, jaučiau, kad privalau rasti atsvaros tašką. Žinote, kai ieškai visuomet randi. Dabar esu dėkinga Likimui, kuris tada suteikė man šansą pakilti.

Kai prieš rašydama apie save, skaičiau kitų bendramokslių atsiliepimus, priežastis, kurios atvedė juos mokytis į Kurono dvasinę akademiją, pamaniau, o vargeli, mane mokytis paskatino kur kas žemiškesni dalykai. Tuomet, kai tais senais laikais įstojau mokytis į Darnos mokyklą, Kurono akademijos pirmtakę, nesitikėjau nieko. Nes nieko iš vis nežinojau – kas apskritai yra tie dvasiniai mokslai, kas ta baltų pasaulėžiūra, kas tie kitokie dievai…

Man tai buvo visiškai nauji atradimai, nauji patyrimai. Dvasinio kelio pradžia nebuvo tokia labai paprasta – reikėjo suprasti daug svarbių dalykų: kas aš esu, kodėl aš tokia esu ir ką aš galiu padaryti, kad būčiau geresnė mano versija. O tam reikėjo labai daug kur perlipti per save. Tačiau jau tada aplankė pirmieji džiaugsmingi išgyvenimai – čia turbūt pirmą kartą gyvenime pajutau, kad esu ypatinga. Tai buvo nepamirštamas jausmas, kuris lydi ir ligi šiol.

Po to atsirado baltųjų žynių Kurono akademija. Pati tuomet stovėjau jos kūrimo ištakose. Daug kas jau buvo pasikeitę – kitomis akimis žvelgiau į šį pasaulį, kuris skleidėsi aplink mane savo paslaptingiausiomis spalvomis. Prisimenu labai daug nuostabių dalykų: talkas prie Karmazinų piliakalnio, tvarkant aplinką, bei Jorės apeigas – budėjimą prie aukuro, saugant ugnį ir ėjimą Saulės pasveikinti ryte, vos jai patekėjus. „Eina Saulelė aplinkui dangų, aplinkui dangų Mėnulio kelti, daulėlio lėlio…“

Giesmės posmas sugrąžinantis mane į pakylėtą būseną, kuri aplankydavo apeigų metu, ir po jų. Ta būsena siedavosi su giliu tikėjimu, kad viskas šioje Žemėje vyksta ne veltui, kad mes kiekvienas esame tokie ypatingi, nes giedame Žodį, kuris atskleidžia visos Visatos paslaptį. Žodžių hermetinė maina DIEVAS-VEIDAS yra tikėjimo Žmogumi, kaip Dievo atspindžiu paslaptis. Kad mes esame tauta, kuri dar ir dabar jaučiasi tokia maža, kažkur žemės pakrašty, kurią bandė palaužti ne vienas priešas ir nepalaužė, kuri atstovėjo ne vieną istorijos kryžkelę ir vis dar tebestovi. Tik didžiausias priešas glūdi dabar pačiuose mumyse, besibraunantis gilyn sąmonę – tai gimtosios kalbos darkymas.

Skauda širdį, kai girdžiu ir matau, kaip išstumiamas lietuviškas žodis iš kasdienio gyvenimo, nes tai verčia nusigręžti nuo savo motinų, kurios įdėjo mums tą Žodį į lūpas, verčia išsižadėti savo protėvių, pamiršti savo ištakas. Galiu taip pasakyti, nes besimokydama Kurono akademijoje suvokiau, kokie išminties klodai užslėpti lietuviškam žodyje. Kokia didi tautos galia slypi tame Žodyje, kuriuo atrakinamos galimai seniausios tautos ištakos, kur žinios nusidriektų net iki Egipto.

Baisu, kad nesuvokiame, kad išduodami kalbą, išduodame save pačius ir pasmerkiame save myriop kaip tautą. O juk mes turime seniausią kalbą, kuri yra mūsų prigimtinė, tereikia tik ja kalbėti, tereikia tik į ją įsigilinti, ir atsivers raktai į pasaulio paslaptis. Todėl norisi tikėti, kad visgi yra pas mus šviesuolių (gal gi ir mes vieni iš jų) kurie pasės Žodį ir leis sudygti jo sėklai, prikels jį naujam gyvenimui. Ir norisi paskatinti – domėkitės, gilinkitės, jūs turite tokią dovaną, tereikia tik ją mylėti ir ja džiaugtis.

Besimokydama Kurono akademijoje suvokiau kad mes, visi tie, kurie čia mokėsi ir jau nebesimoko arba kurie vis dar tebesimoko ir dar tie, kurie čia mokysis yra Šviesos kariai. Suvokę savo prigimtį, eidami savo sielos išgryninimo ir sąmoningumo keliu mes nešame ir atsakomybę – ne tik už savo darbus, savo gyvenimus, bet ir už tai, ką sugebėsime perduoti savo augančiai kartai. Suprantu, kad ne viskas sekasi taip sklandžiai ir ne viskas paklūsta mūsų norams (ir ypač mano pačios norams), bet jau esu pasiryžusi už tai nebeteisti nei savęs nei kitų, ką esu seniau ne sykį dariusi. Ir tai irgi yra susitaikymo su savimi kelio išdava, o jis yra vienas iš to dvasinio kelio gijų.

Daug gilių išgyvenimų paliko gyvi patyrimai Nidoje, gamtojautos Vilniuje, Marijampolėje. Jų buvo tiek daug, kad dabar žvelgiant iš savo nueito kelio taško, galiu tik pasakyti – tie patyrimai formavo mane, grynino jausmus ir kaskart vis labiau leido pakilti ir atsitiesti mano Sielai. Nei vienas patyrimas nepraėjo be vidinio virsmo, kuris atnešdavo naują suvokimą. Tai sykiu ir praktikos, kurias buvo galima vėliau taikyti savo gyvenime, kai prireikdavo pastangų išbristi iš gyvenimiškų krizių.

Atskirai dar norisi paliesti Vėlinių apeigas. Ten, iš kur atvykau, tai būdavo diena, kuri keldavo man gilų netekties liūdesį. Niekada nesitikėjau, kad pavadinsiu šią dieną švente. Ėjimas dvasiniu keliu leido pažvelgti į gyvenimą ir mirtį kitu kampu, atnešė suvokimą, kad mirtis tai nėra visa ko pabaiga, kad tai taip pat yra virsmas. Kartu Vėlinių išgyvenimai leido kitaip pažvelgti į savo protėvius, suvokti kas jie, kur jų šaknys, kur jie išeina ir kur jie yra dabar.

Tačiau gal labiausiai įstrigęs mokymas, kuris tapo kasdiene mano gyvenimo dalimi – tai suvokimas apie elementus, kurie sudaro Žmogų. Jis buvo raktas, kuris atrišo mano sąmonę. Po to pasikeitė mano santykiai su draugais, bendradarbiais, kitais pažįstamais žmonėmis – man pasidarė lengviau su jais bendrauti. Sakyčiau ėmiau labiau suprasti kitą žmogų, tapau pakantesnė, lengviau galėjau priimti kartais sunkiai man suvokiamą jo kitoniškumą, kuris jau nebeatrodė nei toks nepriimtinas, nei tuo labiau smerktinas. Man tapo suprantamas kito žmogaus poelgis, galėjau nuspėti, ko galima iš jo daugiau ar mažiau tikėtis ir todėl vis rečiau tekdavo skaudžiai nusivilti dėl nepateisintų lūkesčių.

Tapo lengviau, kai nustojau kaltinti kitus dėl savo nelaimių ar problemų. Suvokusi kas ir iš ko kyla, galėjau visa tai paprasčiausiai išspręsti. Kartais pati savo jėgomis, kartais pasitelkusi savo bendramokslių ar Mokytojo pagalbą. Gyvenimas atsivertė tarsi knyga, sakydamas: imk mane ir skaityk. Tai reiškė stebėti: save, žmones, aplinką, reiškinius. Viską. Nes viskas ėmė nešti žinutę. Taip, ne visuomet sėkmingai mokėjau ja pasinaudoti. Tačiau juk aš vis dar mokausi…

Ilgai ėjau dvasiniu keliu ir vis dar juo tebeinu. Buvo laikotarpiai kai aš pasitraukdavau, norėdavau pabėgti, norėdavau kažko naujo. Bet ir vėl grįždavau, kaip dukra paklydėlė į namus, kuriuose tebedega ugnis, kurią tebesaugo griežtas Tėvas, vėl iš naujo priimdamas savo vaikus. Per daugelį metų suvokiau: neįmanoma išeiti iš dvasinio kelio, neįmanoma jo palikti, nes dvasinis kelias yra gyvenimas, o gyvenimas yra kelias. Nuo to pirmojo žingsnio kai jį žengi, nesvarbu kokių priežasčių paskatintas, supranti, kad kitaip jau nebegalėsi. Nes ėjimas tuo keliu neša didžiulius pokyčius ne tik mąstyme, suvokime, bet ir vidiniame jausminiame gyvenime. Supranti, kad jau niekada nebebūsi toks, koks buvai. Taip, dvasinis kelias yra didžiulių suvokimų ir didžiulių virsmų kelias.

Nesakau, kad tie virsmai bus kaip cukriniai gaideliai – lyžteli ir širdis iš laimės apsąla. Man dvasinis kelias – tai kelias atgal į save, į pasaulio suvokimą per save. Tai atsakymo į klausimą – kas aš esu – ieškojimas. Gyvenimas be dvasinio kelio, tai klaidžiojimas jausmų labirinte, be šviesos, nežinant, kaip rasti išėjimą. Dvasinis kelias – galingas švyturys tame labirinte, vedantis į tikrąjį žinojimą, tą kurį su džiaugsmu atranda pati širdis. Ir tas kelias ties čia neužsibaigia – pažinus save, atradus iš naujo tą stebuklingą pasaulį, laukia daugybė darbų – skleisti šviesą tiems, kuriems jos reikia. Ir tikriausiai tai yra dar didesnis iššūkis, nes aiškiai žinai, kad tas kuris tampa tavo mokiniu, visų pirma tampa mokytoju tau. Ir tuomet ateina nauji išbandymai, ir taip be pabaigos. Nes pabaigos nėra, yra tik nauja pradžia.

Taigi – mano vardas Roma Vesta, o tai reiškia kad eidama savo gyvenimo keliu nuraminu savo vidinius jausmus ir tuomet iš savo patirties, iš gauto mokymo randu galimybę dalintis ir vesti kitus šviesos keliu. Nulaužtas medis išleido naują gyvybingą šaką – tai mano dvasinis kelias. Dėkoju visiems savo Mokytojams, kurie nepaliko manęs, ėjo su manim ir vis dar eina kartu. Tai ne šeip mandagūs žodžiai, tas nuolankus, nuoširdus ačiū už padovanotą naują gyvenimą. Šviesos JUMS visiems.

LAUKIAMA BALTIŠKŲ ŠAKNŲ PALIKUONIŲ DARNOS MOKYKLOJE, Į KURIĄ GALIMA STOTI KIEKVIENĄ RUDENĮ. SVETAINĖJE BALTAI.LT VISADA PASKELBIAMA ŠIOS ŠVENTĖS DIENA, KAI DVASINIO KELIO VARTAI VERIASI PASIBELDŽIUSIAM.

© 2020, viršaitis. All rights reserved.