Baltų žinyčios vartai

0

Kaip atėjo stiprėjančios vidinės AŠIES, RODOS pojūtis pabaigus “Darnos” mokyklą

viršaitis rugsėjo 6, 2021 Baltų mokyklos, Baltų pasaulėžiūra, DARNA, KŪNOVARA, KURONO akademija

SAULIUS Šeštavickas//

Tikriausiai daugelis žmonių dažnai nemato ar nevertina to kas jiems yra po nosimi. Mūsų kultūros paveldas, giesmės, papročiai, audiniai man dvelkė seniena ir atrodė nesutampantys su dabartiniu laikmečiu. Buvo neaišku apie ką yra mūsų papročiai ir šventės, kurias švęsdavau paviršutiniškai, nes visi jas švenčiam, o gilesnio jausmo ir suvokimo apie jas nebuvo. Mano aplinkoje nebuvo kas perduotų gilesnį suvokimą, kodėl mes tai darome ir kam jos reikalingos.

Taip mano dėmesys, dvasinio kelio paieškos, nukrypo į kitų kultūrų tradicijas, mokymus, giesmes, žavėjo jų audinių raštai ir ženklai. Giedant kitų kraštų giesmes, rodės jos užpildo mano vidinę tuštumą. Tik kuo toliau tuo labiau suvokiau, kad jos neužpildo manęs viso, atsirado ilgesys ir poreikis kažko savo, tai kas man iš ties yra artima. Trūko gimtosios savasties. Giedant giesmes, išverstas į gimtąją kalbą, pajutau, kad lietuviškas žodis pradeda pildyti iki tol nepasiektas širdies platybes.

Esu dėkingas kitų tautų kultūroms, kurios buvo mano vedliu, kad jų dėka galėjau pradėti pažintį su savo gimtąja kultūra. Ne vienam iš mūsų yra tekę nukeliauti kažkur toli, kad galėtume grįžti namo. Taip ir man teko apsukti ratą ir galiausiai sugrįžti prie savo šaknų. Lyg praregėjęs, nauju žvilgsniu, pamačiau, kokį palikimą mes turime, mūsų papročius, giesmes, audinius.

Vieną dieną paklausiau motinos ar yra išlikusių močiutės audinių. Ir mano nuostabai, iš spintos ištraukė kalną divonų ir abrusų. Kūnu net šiurpai nubėgo, pamačius kokie lobiai ilgus metus tūnojo spintoje, man po nosimi. Žvelgiant į divonų raštus, manyje kažkas suvirpėjo, jie žadino kažką seniai pamiršto. Audinių gijos lyg kvietė mane, norėjosi atverti jų raštų slėpinius. Pagalvojau, kad nepraėjo nei 100 metų, o mūsų  aplinka pasikeitė neatpažįstamai.

Kadaise kasdien mus supę raštai ir ženklai išnyko, juos pakeitė kiti, šio laikmečio ženklai, simboliai, logotipai, etiketės. Keitėsi jie, keitėsi ir mūsų sąmonė, pasaulėžiūra, pasaulėjauta. Kiekvienas ženklas ar simbolis veikia, įtakoja mūsų sąmonę, kuria mus tokius kokie mes esame. Suvokiau, kad iš mūsų kasdienybės išėmėme ne tik senus daiktus, bet ir tų daiktų nešamas žinutes iš praeities. Močiutės audiniai pažadino manyje jausmą ištraukti į dienos šviesą mūsų protėvių palikimą, kad jis atgytų vėl rastų vietą mūsų kasdienoje.

Kuo labiau gilinaus, bandžiau suvokti, suprasti mūsų juostų ir audinių raštus, ženklus, simbolius, tuo daugiau klausimų kildavo. Atėjo suvokimas, kad norint atrakinti, suvokti bent vieną jų, reikalingas platus, įvairiausių dalykų, suvokimas. Taip mano kelias atvedė į „Darnos“ mokyklą, į kurią ėjau be išankstinių lūkesčių ar nuostatų, ėjau su priėmimu to kas manęs ten laukia.

Atrodė, kad mūsų tautoje nėra išlikę dvasinių mokymų, nes nėra išlikusių tai bylojančių raštų. Mokykloje atsivėrę žinių lobynai tikrai nustebino, nieko panašaus nerastum niekur kitur. Čia radau daugiau nei galėjau tikėtis, radau Švento Žodžio kelią.

Mokytojas kažkada pasakė, kad kalbu pats nesuprasdamas ką sakau. Ir iš ties, pradėjus mokytis suvokiau, kad visą gyvenimą kartojau išmoktus žodžius nesuvokdamas jų gilesnės prasmės. Pažindamas kalbos gelmes pradėjau pažinti ir save patį. Atėjo suvokimas, kad mūsų, lietuvių kalboje slypi ne tik mūsų protėvių pasaulėžiūra, pasaulėjauta bet ir mokymas, kurį atrakinti galima turint raktą. Kol bus gyva kalba, tol gyvuos ir mokymas. Svarbu palaikyti ją švarią, neužterštą svetimžodžiais.

Vis atsimenu palyginimą su medžiu. Iš šaknies išsišakoja daugybė žodžių, išauga žodžių medis. Žodžiai turi tarpusavio ryšius, besidriekiančius nuo šakų link šaknų. Jei tokiame, lietuviškų žodžių medyje vieną žodį pakeičiame svetimžodžiu, jis nebetenka ryšio su visu medžiu, tai lyg nupjautume gyvam medžiui šaką ir vietoj jos įstatytume plastikinę. Ištarus tokį plastikinį žodį (svetimžodį) tarsi pakimbame, nebetenkame plataus reiškinio suvokimo, kurį neša visas medis, būdamas vientisas, turintis ryšį su visomis savo šakomis ir šaknimis.

Šis pavyzdys su žodžiais ir medžiu tapačiai veikia jei mes pasirenkame svetimų kultūrų tradicijas, kurios neveda prie mūsų šaknų.
Atėjo visai naujas suvokimas apie mūsų kalbos hermetiškumą, daug žodžių, kaip atspindžiai yra skaitomi iš dviejų pusių VEID’AS – DIEV’AS, ROD’A – DOR’A, GIM’TI – MIG’TI ir daug kitų. Tai visame kame esantis DORO reiškinys, kurį atspindi mūsų gimtoji kalba.

Neapsakomas jausmas apima, atėjus suvokimui, kad esu vienos seniausių pasaulyje, lietuvių kalbos nešėjas, kurioje slypintys mokymai mena tolimus laikus. Joks primityvus žmogus negalėjo jos sugalvoti, sudaryti ją taip kad joje atsispindėtų pasaulio dėsniai ir reiškiniai. Tad kyla klausimas, kas perdavė šią kalbą mūsų protėviams.

Gilinantis į kalbą, vėrėsi platesnis suvokimas ką byloja vienas ar kitas žodis, kokią pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą turėjo mūsų protėviai, pradėjau giliau suvokti reiškinius vykstančius manyje ir aplink mane. Taip ir neprigijusias, sunkiai suvokiamas  sąmonėje čakras pakeitė verdenės, kur lietuviškas žodis leido ateiti gilesniam jų suvokimui.

Įgytas žinias apjungus su patyrimais, gamtojauta, kūnovara, žvakių liejimu, rymojimu, apeigomis, bei kitais užsiėmimais atsiRAdo vientisumo jausmas.

Savistaba vis labiau įaugo mano sąmonėje, kuri padeda matyti priežastingumą, kas manyje sukelia vienas ar kitas emocijas, jausmus. Gamtojautos patyrimai, kaip veidrodis, padėjo pamatyti, įžvelgti tai ko paprastai nesugebu pamatyti be veidrodžio. Patyrimai gamtoje leido pajusti ir suvokti kaip aplinka, upė, jūra, medžiai, akmenys ar beribė erdvė veikia mane, o užmezgus ryšį, su šiuo gamtos kompiuteriu, galiu gauti atsakymus į man rūpimus klausimus.

Kūnovaros užsiėmimai, tai ne tik mankšta leidžianti palaikyti gerą kūno būseną, bet apjungus su gautomis žiniomis, atėjo suvokimas kaip ir ką aš jaučiu, kaip sąveikauju su išoriniu, nematomu pasauliu.

Šventės pradėjo įgauti gilesnę prasmę, kad kiekviena jų yra vidinio virsmo metas RĖDOS RA’TE, atliekamas kartu su gamtoje vykstančiais reiškiniais. Suvokiau kad mano gyvenimas yra vientisa virsmų grandinė, kurioje laiku neatliktas virsmas tolygus, užtvenktai upei, kai vanduo nebegali laisvai tekėti sava vaga.

Sudalyvavus Kupolės ir Gobimo apeigose, skirtingai nuo kitų etnokultūrinių apeigų,  jose nebuvo bereikalingų pagražinimų ar prigalvotų dalykų, pajutau tai kas yra TIK’RA, nesumeluota. Kai visa savo esybe galėjau pajusti, išgyventi tą akimirką, būti čia ir dabar. Kai vidinė šviesa užlieja visa savo esatimi, nelieka abejonių dėl pasirinkto kelio, vidinis TIKĖJIMAS sustiprina žingsnius einant Švento Žodžio keliu.

Šie metai „Darnos“ mokykloje davė labai daug. Lyg atbukusio peilio ašmenys, buvo visus metus galandamos, tapo aštrios, sužibo saulės šviesoje, sąmonė paaštrėjo, atėjo stiprėjančios vidinės AŠIES, RODOS pojūtis. Pradėjau aiškiau suvokti patį save, mane supantį pasaulį ir pasirinktą gyvenimo kryptį.

Savo kepta duona, kuria dalinuosi su Jumis. S.Š. FOTO

Ačiū visiems ėjusiems kartu. Žemai lenkiuosi ir dėkoju visiems mokytojams, Liutaurui Baltajam, Laimai, Romai Vestai,  Rasai ir Arijui, lydėjusiems mane šiuos metus, besidalinusiems dvasine duona, vedusiems šviesos keliu. Ypatinga padėka mokytojui Liutaurui Baltajam, už jūsų pasišventimą Švento Žodžio keliui, už nenuilstančią šviesą, kurią nešate savo širdy, dalinatės, nušviečiat kelią kitiems. Te sėjamos sėklos jūsų, randa širdis, kur sužydės gražiausiais žiedais.

© 2021, viršaitis. All rights reserved.