0

Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse)(3)

kovo 29, 2011 Gamta, PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110322

Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse), kaimo vietovėse ir lietuvių liaudies dainose (III dalis)

E g i d i j u s    M A Ž I N T A S.
Lietuvos žemės ūkio universitetas.

Mikytu mitologinis akmuo. Foto vikipedija

Tęsinys (2)

Drauge su dainavimu  gydoma praeitis. Praeitis moko, kaip elgtis dabartinėje situacijoje, taip tęsiamas paveldas. Nereikia išradinėti dviračio. Daina padeda surasti atsakymą į gyvenimo iškeliamus klausimus. Ir tie atsakymai vyksta meniniu pavidalu – per žodį, muziką, vaizdą. Tokias gydymo metodikas Libijos stepėse naudojo gydymo garsų klinikos, vadovaujamos pagoniškojo Egipto žynių. Pagrindinis protėvių intuityvaus dainavimo tikslas – išsklaidyti kasdien besikaupiantį skausmą ir įtampas tam, kad pripildytume protą ir kūną naujos gyvybinės energijos. Paleidus senus energijos įspaudus ir atkūrus natūralią energijos tėkmę organizme, kaip to pasekmė: a) ima nykti ligų požymiai; b) harmonizuojasi santykiai su vaikais, artimaisiais; c) atsiveria įgimti gabumai,  žmogus lengviau randa vietą visuomenėje, galimybę realizuoti savo įgimtus unikalius gebėjimus, rasti mainus su pasauliu;
d) išlengvėja būtis, ji tampa labiau pakylėta, ramesnė ir takesnė, žmogaus ketinimai įgyja didesnę jėgą, lengviau realizuojasi; e) dažnai žmogus patiria labai aiškų savo šio gyvenimo tikslo išgyvenimą, jo gyvenime atsiranda daugiau prasmės ir meilės praeičiai, TĖVYNEI. Krinta į akis dažnas kai kurių motyvų kartojimasis Buškaitienės dainoje prasideda tekstas su akmenėliu:

1. – Atminki, mergele,
Atminki, jaunoji,
Kas sunkesnis
Yr už akmenėlį? [2 kartus]

2. – Ne mergelė būčiau,
Kad aš nežinočiau,
Kas sunkesnis
Yr už akmenėlį.

3. Prisėdo bernelis
Prie mano šalelės, –
Tai sunkesnis
Yr už akmenėlį [7].

Tarsi vyktų dialoginis monologas, kai vienas vis tyli, o antrasis išsako viską ir už save, ir už tylintįjį. Dainuojančiojo jausmai, mintys plūste plūsta, tad akmens paveikslas dainoje, ko gera, ryškesnis nei svyruojančio savo pasirinkimuose žmogelio. Kiekvienas mūsų protėvių poelgis, mintys, jausmai įsirašo dainų amžinybės įrašuose, išlieka didžiojoje visumoje – daugybę kartų  tenka tuo įsitikinti. Mes negalime nieko paslėpti: anksčiau ar vėliau, atėjus laikui, teks susitikti veidas į veidą su savo veiksmų padariniais bei suvokti, kas vyko, jau visai iš kito taško. Tuomet išryškėja pasirinkimas: dar kartą kartoti klaidą, dar stipriau įklimpti dramon ar, ją suvokus, ieškoti kitų išeičių, bandyti atkurti sugriautą pusiausvyrą, darną… Akmuo kaip stiprintojas pakelia herojų į kitą lygmenį, pakopą. Meninis liaudies dainų pasaulis su akmenėliu yra savitas, unikalus. „Lietuviškose dainose“, užrašytose Antano Juškos, yra nemažai tekstų su akmens simboliu.

Antai Rimkytės įdainuotoje dainoje:
1. – Tėtuši mano,
Senasis mano,
Katrą duosi man žirgelį
Pas mergelę joti?
2. – Sūnaiti mano
Didis artojau,
Širvą žirgą, tymo  balną
Pas mergelę joti.
3. Per lauką jojau,
Vejelė žaliavo,
Kur užmyniau akmenėlį,
Ugnelė blizgėjo [8].

Akmuo liaudies dainose yra kintantis. Galintis įskelti ugnį. Sugeriantis informaciją, tačiau ir atiduodantis energiją, jei jam skiriama tam tikra funkcija kaimo bendruomenėje. O akmuo šios bendruomenės veikloje skiriamas ne vien materialinėms, bet ir dvasinėms reikmėms. Kaip apvalantis, sustiprinantis žmogų kosmoso ir žemės valdose. Akmuo kaip dvasinio gyvenimo laikytuvas [9].
Akmuo tarp ryšio su Pasaulio Motina atkūrimo centre. Akmuo simbolizuoja amžinojo Tėvo ir Motinos energijų savyje sujungimą, gryninimą, balansavimą.
Kalbant populiariai IN-JAN energijų balanso atkūrimui per akmenį vyksta ryšio su Šviesos Hierachijomis atkūrimas. Kelionė į Pirmapradę Dvasios Jėgos vietą kartu
su šviesėjančiu vidiniu savo dvasiniu „aš“ pasauliu. Arba dainuojamose patarlėse:

Jis man su bouže bupt, aš anam
su kailinių rankove plomt.
Asz taj anam su duonas kiapalu,
O jis man su akmeniu apvalu.
Su piktu ne pradiejus kalbietė.
Iszpul rankos akmeni turietė.

Nuog visun jis atskirtas,
Kaip isz akmens iszspirtas.

Ne be prižasties ant lauka svieres,
Dievas ira tarp javun sutvieres [10].

Dalyvauja šeimoje ir gyvena kaip vienas iš narių, ne kaip vaikas, bet kaip mokytojas, dvasios tėvas, vyresnis ir galingesnis palydovas. Lietuvių liaudies dainų lyrika intymi, trapi, švelni. Tai lemia  deminutyvai – akmens vardas tariamas mažybine ar malonine forma. Dainoje „Seniai buvau“ kalbama:

Seniai buvau, seniai buvau
Pas brolelį kiemi
Jau užaugo tie takeliai
Pilkais akmenėliais
Aš tuos pilkus akmenėlius
Su rankelėm rinksiu
Tai aš dėl ta pas brolelį
Kelaliu nuveisiu
Seniai buvau, seniai buvau
Pas sesutį kiemi.

Stebina ir kitkas – nepaprastas epitetų tirštumas. Jie vaizduojamąjį pasaulį daro kupiną spalvų, garsų, konkrečių vaizdų, reikšmių prisotintą. Tokie dažni žodžiai – ne kasdieniškam pašnekesiui, tai apeigoms linkęs giedojimas. Štai būdingi tokių epitetų išmarginti žodžių junginiai: šventas ąžuolėlis, šventa girelė, žalias jovarėlis, baltas berželis, žila galvelė, aukštas kalnelis, šilta vasarėlė, šaltas vandenėlis, ankstus rytelis, mylima motutė, brangus sūnelis, tėvelio galvelė ir t. t. Panašiai dažnai vartojami priedėliniai junginiai: seselė rūtelė, motutė širdelė, broleliai sakalėliai, sūneliai dobilėliai ir pan. Taip pat  dūzgiančios bitelės,  sakalo vaikeliai, brolelių pulkelis, jaunieji broleliai,  skambančios kanklelės,  dūzgiančios bitelės, mielas  tėvelis,  slaunasai žolynas, rugelis ir pan. Akmuo simbolizuoja susitikimus su Angeliškomis, Archangeliškomis Esmėmis, energijomis, pasauliu, ryšio su praeitimi atkūrimą ir naujų bendravimo formų formavimą. Taip pat ryšio su Dvasiniu Mokytoju (Žyniu, Šventaisiais žmonėmis, vaidilomis, motinomis) atkūrimą, sutvirtinimą naujų visaverčių santykių. Vyriškos lyties asmenims sutvirtina ir įprasmina dvasios Jėgos Simbolio įteikimo didybę. Gražios dainos vaizdinių  įspūdį stiprina tautologiniai junginiai: jaunam jaunimėly, aušri aušrelė, vargelio varguoti. Gotautienės dainuojamoje dainoje:

O kaip sunku akmenėliui
Per jūreles plaukti.
Taip mums yr, jauniems broliams,
Į nevalią eiti.
Rudenėlį nė gegutė
Girioj nekukavo,
Mus, bernelius, iš nevalios,
Niekas nevadavo [11].
Tam tikrais giedojimo ritualais buvo siekiama paveikti derlingumą, dosnumą, gerumą, gobšumą,  atbaidyti piktąsias jėgas. Iš dalies tai turbūt galima paaiškinti tuo, kad dauguma lietuvių išliko pagonimis iki XIV a. pabaigos (žemaičiai buvo pakrikštyti dar vėliau – XV a. pradžioje), ir apie jų tikėjimą išliko daugiau rašytinių žinių. XIV a. istorijos šaltiniai mini „šventus namus“ (domos sacros) ir „šventus miestus“ (villas sacras), galinčius reikšti šventyklas ir dideles bei svarbias šventąsias vietas, kur taip pat buvo giedama ir dainuojama.

Laukite tęsinio

IŠNAŠOS
7.
Ibid., 191
8.
Ibid., 79.
9. Sakoma, kad prieš žūtį atlantai įprogramavo savo išmintį į tam tikrus kristalus ir vėl juos materializavo Žemėje. Manoma, kad per akmenis žinios buvo perduotos į Egiptą, Graikiją, Romą. Šventvietės paprastai apibūdinamos kukliais ir šykščiais  rašytiniais šaltiniais, o plati jų įvairovė kaip bendruomenių kultūros ir apeigų centrai iš viso neanalizuojami. Taigi, akmenys nusėdę  šventvietėse, kaimuose, liaudies dainose yra viena nuostabiausių priešistorinės Lietuvos realijų. Akmenų kaip kultūros centro simboliui kaip ir šventviečių problematikai  tenka svarbus vaidmuo, nes juose dvasinės kultūros realijas įprasta analizuoti atsietai nuo akmenų bei šventviečių.
10. Leidinyje Kalendorius arba metu skaitlus ukiszkas ant metu nuog užgimima Vieszpaties 1831, metu paprastunju… Lauryno Ivinskio paskelbtos patarlės ir priežodžiai, kuriuos iš šio leidinio 1911 m. sausio 12 d. išrašė Ignas Končius. Pateikiama dalis teksto, kalba netaisyta.
11. Ibid., 223.

Paruošta pagal Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 6 (2008). 90−107. ISSN 1822-7309

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.