Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse(4)
kovo 31, 2011 Gamta, PASAULĖŽIŪRA
Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse), kaimo vietovėse ir lietuvių liaudies dainose (IV dalis)
E g i d i j u s M A Ž I N T A S.
Lietuvos žemės ūkio universitetas.
Velnio akmuo (Joniškio r.). Upių ištakos ir aukštupiai daugelyje kraštų nuo seno laikomi šventomis vietomis. Ne išimtis ir baltų gentys. Prie didžiųjų upių ištakų būta alkakalnių, apeiginių akmenų, šventais laikomų šaltinių. Šis akmuo yra Mūšos tyrelio sengirėje, šalia tos vietos, kur prasideda Mūšos upė. Aplink Velnio akmenį yra dar kelios dešimtys mažesnių akmenų. Manoma, kad čia būta žiemgalių šventvietės. Foto musicalia.lt
Akmens transformacija aplinkoje
Šventoves [12] buvus liudija ir kalbos paminklai. Jau XIX a. Latvijoje pastebėta, kad bažnyčios kalnas (baznicas kalns) ir alkakalnis (elka kalns) yra netoli svarbių
piliakalnių. Dažnas stabų ir stabmeldybės minėjimas liudija buvus dievų akmeninių skulptūrų[13]. Ryšį tarp bendruomenių ir jų šventviečių taip pat vaizdžiai liudija šventviečių ir kaimų, turinčių sakralius pavadinimus, kaimynystė (Švendubrės, Saulėkalnio, Maldzytakalnio kaimai). Apytikrį vaizdą apie bendruomenėje garbinamus dievus ir rengiamas apeigas leidžia susidaryti daugiausia išlikę vietinių žmonių pasakojimai. Kaip antai Švendubrės kaimo (Druskininkų apylinkėse) pakraštyje šalia Nemunykščio upelio ir Nemuno santakos esantis Velnio akmuo ir dabar traukia daugelio aplinkinių kaimų gyventojus, poilsiautojus, mistinėmis sveikatinimo ir buvusių maginių apeigų realijomis. Apie tokius akmenis anksčiau ir burdavosi žmonių bendruomenės, vėliau tapusiais kaimais. Jų nesuskaičiuojama gausybė dar laukia tyrinėtojų. Apeigas šventyklose ir namuose atlikinėjo žyniai, vaidilos, kurių svarbumą rodo rašytiniai šaltiniai. Svarbiausias „šventų moterų“ ir „šventų vyrų“ uždavinys buvo žinoti, kaip elgtis per kiekvieną šventę, bet kuriuo metų laiku, ir tarpininkauti tarp dievų ir žmonių, kad laimingai klostytųsi bendruomenės ar atskirų žmonių gyvenimai. Pagrindinės funkcijos – aukojimas ir pranašavimas.
Taigi archeologiniai kasinėjimai rodo, kad priešistoriniais laikais, kaip ir istorinių laikų pradžioje, būta „šventų miestų“ – svarbių religinių centrų, į kuriuos apeigoms rinkdavosi žmonės iš plačių apylinkių. Kalvose, prie akmenų, ąžuolų įsikūrusios šventvietės[14] turėdavusios savo vardus, iki šiol apgaubtos padavimų bei legendų.
Gamtadievystės erdvėje gyvenę protėviai tikėjo, kad šios ypatingos teritorijos yra sakrališkos, teikiančios saugumą, ramybę, laimę, taiką ir gelbstinčios nuo ligų, sveikatinančios. Jų įvairovę reprezentuoja ne žmogaus veiklos pobūdis, o gamtinės ar mitinės-religinės realijos. Todėl šventviečių ir alkakalnių[15] grupės išsiskiria tik
analizuojant jų geografinę padėtį, pavadinimus ir pasakojamąją bei dainuojamąją tautosaką. Jos įamžina gamtos ir kultūros sąlytį, dievų ir žmonių istoriją. Gyvybės
įvaldymas dainose – tai dvasios, kūno ir sielos sveikatos raktas. Jogoje kvėpavimo įvaldymas yra vadinamas Mahajoga – aukščiausiuoju gyvenimo mokslu. Mūsų
protėviai suprato, kad protas ir dainavimas su taisyklingu kvėpavimu – žmogaus pasąmonės valdovai.
Dainavimas, giedojimas, raudojimas, verkavimas – gydančioji jėga, o tą jėgą valdo intuicija ir protas. Rebefingas[16]– tai amerikietiška pranajogos forma. Jis dar vadinamas „moksliniu ritmingu kvėpavimu“, „dvasiniu kvėpavimu“ arba „intuityviu kvėpavimu“. Galima drąsiai tvirtinti, kad rebefingas buvo naudojamas mūsų teritorijoje prieš kelis tūkstančius metų. Lietuvių liaudies daina – tai Amžinosios Būties tiesioginis patyrimas savo kūnu ir siela, kai dainuojama po vieną arba su grupe bendruomenės narių, atsipalaidavus, intuityviai pasirenkant dainos ritmą, sujungiant įkvėpimą ir iškvėpimą. Dainavimas greitai atveria tiesioginį ir gilų Dievo pažinimą. Gyvybės kvėpavimas visada buvo vienas iš pačių paprasčiausių, aiškiausių ir efektingiausių Rytų dvasinio valymosi metodų. Norvilienės įdainuotoje dainoje:
Vargai vargojo
Vargai lapojo,
Vargai vartus kilnojo.
Akmuo be kraujo,
Vanduo be sparnų,
Papartis be žiedelio. (J uška 1954, 721)
Mitologinė tautosaka teigia, kad akmenys atsirado jais pavertus žmones (užkeikus bobas, mergas, didvyrius[17]). Akmenys – mokai moko žmones išminties, duoda
protingų patarimų. Akmenis statydavo ant mirusiųjų kapų (SSSL 1996, 350). Kai dainuodamas, raudodamas, verkaudamas žmogus stipriai priartėja prie aukštesnėse
vibracijose esančių dvasios lygmenų, prisiliečia prie jų savo sąmone, neretai jį pribloškia, sukrečia ši didybė, spindesys, neaprėpiamumas, tyrumas, besąlyginės
meilės, beribio grožio, palaimos išgyvenimas. Pats šis patyrimas yra puikus, jame nėra nieko blogo: juk vienas iš dvasinio darbo tikslų – priartinti sąmonę prie amžinų mirusių protėvių dvasios lygmenų išgyvenimo, išskleisti ją čia, įtvirtinti jos buvimą dvasioje (būti arčiau Viešpaties). O akmens uždavinys siekti būdų sujungti šią patirtį su grubesniąja realybe – mentaline, arba minties, karmine, tai yra likimo audiniu, astraline, arba energijų, emocijų kūnu bei pasauliu, ir materija, tai yra materialiu kūnu, daiktų pasauliu. Tai yra ilgas, daugiaplanis, sudėtingas procesas. Dvasinių patirčių integravimas dainos tekstuose, harmoningas jų įpynimas į visą likusį etninį gyvenimo audinį – viena iš didžiausių pasiekimų, keliamų asmenybės tobulėjimo uždavinių dvasinio augimo kelyje. Kas nežino populiarios lietuvių liaudies dainos, harmonizuotos kompozitoriaus Vytauto Jurgučio:
Stok ant akmenėlio,
Sėski ant žirgelio,
Josim mudu į ganyklą
Ganyti žirgelių
Žirgelius girdysim
Ugnelę kūrensim
Žalių rūtų vainikėlį
Ugny sukūrensim.
Akmuo guli ant pasaulio ribos. Akmuo – pasaulio centras, vieta, kurioje pereinama į kitą pasaulį[18]. Tačiau kaip girdime, dainos lyrinio herojaus emocijos veržiasi patirti kažką žymiai gilesnio, stipresnio, ką šiandienoje asmenybė dažniausiai gali įsivaizduoti ir susieti tik su drama. Pavojumi. Atsargumu[19]. Mūsų protėviai žinojo, kad akmenys stebuklingu būdu pritraukia kosmoso energijas. Todėl žmonės buvo tuose pačiuose akorduose su kosmoso ir gamtos energijomis. Tam tikrą sakralinį atspalvį turinčios bendruomenės narių tarpusavio bendravimo formos, tokios kaip šventvakariai (vakaronės per šventes, tarpukalėdžiu), sambariai (po sėjos, laukų lankymo ar derliaus nuėmimo daromos sudėtinės vaišės) ar krivūlės, kuopos (sueigos, kuriose svarstomi bendruomenės reikalai) realizavosi gyvenvietėje arba sutartoje vietoje netoli jos, vienu ar kitu būdu išskirtoje erdvėje, pavyzdžiui, specialiai šiems tikslams skirtuose pastatuose. Žynių, vaidilų, atliekančių ir tvarkančių apeigas šventyklose bei namuose, buvimą rodo rašytiniai šaltiniai. Lotyniškuose tekstuose jie vadinami sancti viri, auguri, nigromantici, sacerdotes (šventi vyrai, pranašai, burtininkai, kunigai). 1075 m. Adomas Brėmenietis, rašydamas apie kuršius, sako: „Jų namai pilni pagonių žynių, pranašų, kurie netgi apsirengę vienuolių drabužiais. Pranašysčių čia ieško iš viso pasaulio, ypač ispanai ir graikai.“
Žyniai buvo išmintingi seniai, renkami ir didžiai gerbiami kaip dieviški žmonės, panašiai kaip krikščionių vyskupai. Petras Dusburgietis 1326 m. rašė, jog Nadruvos krašte, Romuva vadinamoje vietoje, buvo žynys, vardu Krivė. Kilmingieji ir paprasti žmonės ji gerbė kaip popiežių. Jo valdžiai per karus su Kryžiuočių ordinu priklausė ne tik Nadruva, bet ir Lietuva, Kuršas bei Žiemgala – beveik visos baltų žemės. Šis aprašymas sugestionuoja hierarchinę žynių sistemą. Kokio ji senumo, deja, negalime pasakyti, bet aišku, kad susikūrusi ne istorinių laikų pradžioje, o daug anksčiau. Vyrai žyniai vadovavo apeigoms ir aukojo vyriškiesiems indoeuropiečių dievams. Šalia „šventų vyrų“ buvo ir „šventų moterų“ – žynių, burtininkių, kurios tvarkė apeigas ir aukojo deivėms, ypač Žemynai ir Laimai. Jos minimos visais istoriniais laikais, jų buvo dar ir XIX a.–XX a. pradžioje.
Laukite tęsinio
IŠNAŠOS
12. Baltų priešistorinė architektūra buvo medinė, dėl to iš archeologinių kasinėjimų sunku tikėtis daug informacijos. Baltai turėjo šventyklas. Tačiau negalima ignoruoti fakto, kad XIV a. istorijos šaltiniai mini „šventus namus“ (domos sacros) ir „šventus miestus“ (villas sacras), galinčius reikšti šventyklas ir dideles bei svarbias šventąsias vietas. Pagaliau ir archeologiniai tyrinėjimai atidengė nemaža medinių šventyklų ir pastatų kompleksų aplink piliakalnio pavidalo kalną. Iš 1955–1957 m. kasinėjimų į pietus nuo Smolensko, t. y. rytų baltų teritorijoje, matyti, jog kai kurie įtvirtinti piliakalniai buvo ne gyvenamosios vietos ar tvirtovės, o šventovės. Piliakalnių šventyklos datuojamos nuo V a. pr. m. e. iki VII m. e. amžiaus. Keliose tokiose vietose rasta daug kultūrinių sluoksnių su apskritomis mažomis šventyklomis ir įvairiais kulto pastatais. Taigi archeologiniai kasinėjimai rodo, kad priešistoriniais laikais, kaip ir istorinių laikų pradžioje, būta „šventų miestų“ – svarbių religinių centrų,į kuriuos apeigoms rinkdavosi žmonės iš plačių apylinkių.
13. Tūkstančių dievukų egzistavimas Lietuvoje iki mūsų dienų kalba apie labai gilią skulptūros tradiciją. Dievukų drožimas, kalimas, dailinimas – šioje teritorijoje gimusi tradicija ir turėjusi trukti penkis ar daugiau tūkstančius metų. Skulptūros temos kito su kiekviena nauja epocha, panašiai kaip kinta pasakojamosios tautosakos temos, bet išliko senoji dvasia. Tokie yra, pvz., Dievo motina – Žemė motina ir Rūpintojėlis – susirūpinęs mirštantis dievas, augalijos dvasia, Vaižganto palikuonis. Daugelis šventviečių senųjų gyvenviečių ir jų vietą žyminčių kapinių aplinkoje atstovauja nedidelių kaimo bendruomenių šventvietėms.
14. Baltų religijos šventos arba kulto vietos buvo vadinamos alkomis arba senosiomis šventvietėmis; kulto statiniai – šventyklomis; didelį plotą užimanti šventvietė (pvz., girios masyvas) arba šventviečių kompleksas, išsidėstęs tam tikroje teritorijoje, – šventa vietove; vienos rūšies (tipo, grupės) šventviečių gyvavimas apibrėžtoje teritorijoje vienu ar skirtingais laikotarpiais vadinamas atitinkamos rūšies šventviečių tradicija.
15. Šventuosius kalnus įprasta vadinti bendriniu alkakalnių pavadinimu. Šie paminklai yra įvairios formos ir dydžio, tačiau retai didesni kaip 50–60 x 100 m. Aikštelė viršuje paprastai neišsiskiria. Dalis šventų kalnų yra aukšti, neretai apylinkėse vyraujančios aukštumos, kiti – nedidelės kalvos.
16. Rebefingas reiškia atgimimą (angl. Rebirth – atgimti). Rebefingui būdingi šie elementai:
1. Sujungtas (vientisas arba cirkuliarinis) kvėpavimas, kai įkvepiama su impulsu, o iškvepiama laisvai, kai įkvėpimo ir iškvėpimo trukmė yra maždaug vienoda.
2. Visiškas atsipalaidavimas.
3. Sąmoningumas (visas dėmesys nu kreipiamas į kvėpavimo procesą, išlaikant buvimo čia ir dabar pojūtį).
17. Akmenimis galėję tapti ir laukiniai gyvūnai. Dievai akmenimis paversdavę žmones, kenčiančius dėl nelaimingos meilės, nugalėtus karius. Tautosakoje akmenys tarsi gyvos būtybės kalbasi, džiaugiasi, liūdi, veda, turi vaikų, keliauja iš vienos vietos į kitą, plaukia vandeniu, padeda žmonėms, saugo paslėptus lobius, daiktus.
18. Akmenys auga iš žemės, akmuo ima iš žemės vaisingumą. Vis dėlto palanki situacija dvasios įdirbiui, energijai per akmenėlį nusileisti į materiją ne visada yra traktuojama kaip patogi asmenybės lygmenyje, ne visada esame pasiruošę šią jėgą priimti savo pasaulietiniame gyvenime. Racionaliu protu mes puikiai žinome, jog gyventi harmoningai, gražiai yra gerai. Rodos, jog racionaliąja savo asmenybės dalimi to siekė ir mūsų protėviai.
19. Mūsų protėviai nešiojo amuletus iš akmenų, iš akmenų buvo formuojami antkapiai, jie nuguldavo ritualinėse apeigose, kur vyko sakralinės pagoniškos genčių meditacijos ir tai liudija apie labai dvasingą ir harmoningą bendruomenę. Žynių kasta buvo puikiai integravusi ir gamtos resursus, kad galėtų ginti savo šalį nuo priešų. Ir šiame gynybiniame bare akmenys buvo labai plačiai pavartojami.
Paruošta pagal Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 6 (2008). 90−107. ISSN 1822-7309
© 2011, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
