0

TARP EMOCIJOS IR RITUALO: BALTŲ KARO PAPROČIŲ PĖDSAKAIS (3)

balandžio 15, 2011 KARYBA, PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110414

DAIVA VAITKEVIČIENĖ *
Tęsinys 2

Liūdesio ritualizavimas
Niekas neabejoja, kad raudos yra apeiga, o raudojimas – apeigos atlikimas. Šios apeigos prasmė lietuvių folkloristikoje ir mitologijoje aiškinama įvairiai. Viena vertus, manoma, kad apeiginis raudojimas organizuoja liūdesio emociją tam tikra kryptimi ir palengvina raudančiojo, gedinčiojo psichologinę būseną (Astrauskas 1994: 17)[8].

Kita vertus, mirusiųjų apraudojimas laikomas labai svarbiu jų pomirtinei būklei, kaip rašo Rimantas Astrauskas, raudojimas „suvokiamas kaip paskutinės palydos, būtinas veiksmas tam, kad patektų į dausas“ (ten pat; t. p. žr. Vaitkevičienė 1998: 28, 2001: 94; Žičkienė 2004b). Gal todėl XIII a. prūsų žyniai (tulissones  ir ligaschones), garbstantys velionį, sako jau matantys jį kylantį ant žirgo į dangų (BRMŠ I 241)? Pasak lietuvių tikėjimų, neapraudoto mirusiojo vėlė neturi ramybės, vaidenasi – „Jei žmogų numirusį neapraudoja, tai jis pasirodo žmonėms“ (Balys 1981: 644; t. p. žr. Vyšniauskaitė 1995: 453). Raudose ir laidotuvių tematikos dainose ašaros suprantamos kaip ypatingas simbolis – tai mitinis raktas, atrakinantis mirusiajam žemę (plg.: „Pramušiau žemełį gailiom ašarėłėm“, LTR 3795/4/), savo ruožtu raudojimas suvokiamas kaip žemės vartų, t. y. mirusiųjų pasaulio vartų, atidarymas (plg.: „Kai niekas neverkia, tai sako: „Ot, neverkia, nėra kam ir žemės atrakinc“, LTR 2631/25/)[9].
Šios dvi raudų interpretavimo kryptys – psichologinė ir mitologinė – nekalba apie patį ritualą; ritualo analizė leidžia dar vieną – religinę raudojimo interpretaciją. Pasak D. Saukos, raudos, žemiškas velionio pagerbimas, kartu reiškė ir „pastangas paveikti nematomą vėlių pasaulį, sutvirtinti su juo ypatingus, magija reguliuojamus
ryšius“ (Sauka 1982: 117). Dėl to labai svarbu pažymėti nepaprastą religinę būseną,kurią išgyvena raudotojas. Lietuvių tautosakos duomenimis, raudojimas yra savotiška transformacija, neatsitiktinai raudotojos traktuojamos kaip gegutės. Lietuvių dainose ir raudose yra daugybė pavyzdžių, kur raudojimas vadinamas kukavimu, o raudotoja – gegute (Trinkūnaitė 2002: 110–115; Vaitkevičienė 1998: 29). Pasak Lilijos Kudirkienės, lietuviams (taip pat ir slavams) žodis „kukuoti“ įgijo pastovią reikšmę „verkti, aimanuoti, skųstis“, kuri matyti lietuvių posakiuose (Kudirkienė 2004: 60). Netgi žodžiai „kukuoti“ ir „kūkčioti“ pernelyg semantiškai artimi, kad būtų nesusiję. Analogija tarp raudojimo ir kukavimo, be abejonės, remiasi garsine išraiška, ritmiška balso moduliacija; atkreiptinas dėmesys, kad tiek kukavimas, tiek raudojimas remiasi krintančia intonacija. Todėl ir raudotoja traktuojama kaip kukuojanti gegutė; gegutės įvaizdį dainuojamojoje tautosakoje tyrusi Žemyna Trinkūnaitė nurodo vestuvių dainą, kurioje apeliuojama į nepaprastą nuotakos būseną jai atliekant vestuvinius virkavimus ir sakoma, kad ją užstatys gegute – ne ant ilgo laiko, tik „ant subatos vakaro, ant nedėlios ryto“ (Trinkūnaitė 2002: 114). Tautosakos naratyvuose matome jau ir „tikrą“ mitinę transformaciją – raudanti mergina arba moteris iš didelio sielvarto virsta gegute; taip etiologizuojama gegutės kilmė: ši paukštė kildinama iš vyro gedinčios našlės ar brolio verkiančios sesers (LTt 4 440). Gegute iš sielvarto virsta ir žalčio žmona pasakoje ATU 425 M „Eglė žalčių karalienė“ (LTt 4 316); šios pasakos variantuose gegutė pasitaiko ne rečiau už eglę (Martinkus 1994: 83). Beje,
liūdesio jausmas yra būdinga metamorfozių situacija, mitinių virsmų priežastis ir antikos mitologijoje labai dažnai yra liūdesys, skausmas, sielvartas.
Taigi raudojimo būsena yra savotiškas mitinis persikūnijimas, kurio metu – galima kelti prielaidą – išgyvenamas ypatingas kontaktas su sakraliu pasauliu. Raudojimas – tai sakrali kalba, leidžianti „atrakinti žemę“, t. y. išprašyti mirusiajam anksčiau mirusių giminių vėlių (ir dievų) pagalbos, kad jie – cituojant brolių Juškų raudas – velionį „pasodintų į vėlių suolelį“, „kad nebūtų vėlių pultas“ ir t. t. Ašaros raudose suprantamos kaip žiniõs, laiško, t. y. tam tikro pranešimo, perdavimo būdas, analogiškas kalbai ar raštui (plg.: „O, mano vyreli, tu ten rasi didelę patiekėlę; pulk po kojelių mano tėveliui, mano motinėlei. Aš tau parašyčiau margą gromatėlę savo graudžiomis ašarėlėmis iki tėvelio, iki motinėlės“, JLD 3 1187). Ašaromis rašyta „gromatėlė“ yra tapusi stereotipiniu žinios įvaizdžiu, kuris dažnai aptinkamas net vėlyvosiose karinėse-istorinėse dainose.
Raudojimas kaip religinio išgyvenimo forma yra gerai žinomas dalykas. Pavyzdžiui, ankstyvaisiais viduramžiais raudojimas buvo būdinga krikščioniškos meditacijos forma. Jis buvo suprantamas dvejopai – raudojimas iš skausmo ir Dievui skirtas raudojimas; pastarasis suvokiamas kaip būsena, leidžianti pasiekti dvasinę transformaciją, o ašaros traktuojamos kaip bendravimo su Dievu ženklas. Toks raudojimas greta meditacijos buvo praktikuojamas vienuolynuose; priešinga emocija – džiaugsmas – atsiranda tik vėlesniais viduramžiais[10].

Kalbant apie baltų religiją, pažymėtinas toks pat milžiniškas skirtumas tarp žmogiško liūdesio (plg. krikščioniškas raudojimas iš skausmo) ir ritualinio, t. y. raudos. Mirusiojo verkimas ne ritualo metu lietuvių suprantamas kaip destruktyvus, kuris kenkia ne tik verkiančiajam, bet ir mirusiojo vėlei, negalinčiai dėl to rasti ramybės („besimaudančiai ašarose“). Tuo tarpu ritualizuotą emociją (apeiginį raudojimą) galime traktuoti kaip ypatingą būseną, leidžiančią raudotojui įeiti į sakralinį santykį su dievų ir vėlių pasauliu ir tokiu būdu pasiekti apeigos tikslą. Taigi emocinė būsena (šiuo atveju liūdesys) yra ritualo pagrindas, ypatingas elementas, leidžiantis apeigos atlikėjui įgyti nepaprastą galią. Ritualizuota emocija transformuojama į galią, leidžiančią pasiekti kontaktą su mirusiaisiais ir – su dievais.

IŠNAŠOS

8. Pasak R. Astrausko, raudų „melodika <…> visada krentančios krypties: prasideda tarsi nuo kulminacijos ir laipsniškai leidžiasi, užsibaigdama žemutine dermės atrama. Toks intonavimas turi aiškiai išreikštą raminantį, įtampą neutralizuojantį pobūdį. Tad galima teigti, kad raudojimas yra individualių ir kolektyvinių emocijų iškrova“ (Astrauskas 2004: 17).
9. Analogišką žemės ir dangaus atvėrimo funkciją lietuvių mitologijoje atlieka griausmo dievas Perkūnas; o žaibas yra mitologizuojamas kaip dangaus šviesa, kuri matyti prasidarius akmeniniam dangaus skliautui (Vaitkevičienė 2001: 91–96). Griausmas ir lietus yra mitinė raudojimo (garsinės išraiškos ir ašarų) analogija, kuri figūratyviai išreiškia vėlių pasaulio pravėrimo apeiginį veiksmą

10. Pagal Piroskos Nagi pranešimą „Religious Weeping: a Gesture of Transformation“ („Religinis raudojimas: transformacijos gestas“), girdėtą 2006 m. Tarptautiniame viduramžių kongrese Lidso universitete. Pranešimo anotaciją galima rasti Lidso universiteto Viduramžių studijų instituto svetainėje <http://imc.leeds.ac.uk/imcapp/SessionDetails.jsp?SessionId=1345&year=2006> [žiūrėta 2007-03-17].

Laukite tęsinio

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.