0

TARP EMOCIJOS IR RITUALO: BALTŲ KARO PAPROČIŲ PĖDSAKAIS (4)

balandžio 17, 2011 KARYBA, PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110414

DAIVA VAITKEVIČIENĖ *
Tęsinys 3

Raudančios deivės

Kai kalbame apie kontaktą su dievais, turime omenyje religinę ritualo prasmę ir jo mitologinį kontekstą. Mitologijoje labai svarbi analogija tarp dievų ir žmonių pasaulio, lemianti ritualo steigtį, – rituale ieškoma jo pirmtakų, steigėjų, nes dieviška steigtis įprasmina ritualą kaip religinį.

Latvių Dievas, Laima ir Mara

Tad įdomu pažvelgti į baltų dievų charakterius ir jų elgesyje paieškoti liūdesio apraiškų ar raudojimo gestų, kurie galėtų suteikti užuominų apie raudojimo ritualo analogijas dievų pasaulyje. Nors baltų panteonas rašytiniuose šaltiniuose pristatytas labai fragmentiškai, folklorinis kontekstas mums leidžia šiuo atžvilgiu truputį plačiau aptarti dvi skirtingas deives – Laimą ir Saulę.

Laima yra palyginti fragmentiškai dokumentuota lietuvių mitologijoje. Tačiau latvių mitologijoje – visiškai priešingai – tai viena išsamiausiai aprašytų dievybių, jos charakteris ir elgesys įvairiais aspektais pristatytas mitologinėse dainose. Dainose aptinkame ir raudančios Laimos įvaizdį. Ji verkia dėl kelių dalykų, dažniausiai dėl kieno nors – mergelės, nuotakos, našlaitės, našlės – nerealizuotos laimės: nesėkmingų vedybų, ankstyvos mirties ar tiesiog dėl sunkaus, nelaimingo gyvenimo, t. y. dėl įvairių su žmogaus likimu susijusių dalykų, pavyzdžiui:

G a u ž i r a u d L a i m e m a n a,
Pie baznicas stāvedama:
Redzej’ mani laulajot
Ar neveikli tēva dēlu.
DS 16041-2

‘G r a u d ž i a i v e r k i a L a i m ė m a n o
Prie bažnyčios stovėdama:
Matė mane sutuokiant
Su nevykėliu tėvo sūnum.’
M ī ļ a L a i m e g a u ž i r a u d,
Kapa virsû stāvedama,
Redzej’ manu augumiņu
Bez laiciņa pievedam.
DS 27524

‘Mi e l a L a i m ė g r a u d ž i a i v e r k i a
Virš kapo stovėdama:
Matė mano kūnelį
Pirma laiko išvežant.’
Ka, sirsniņ, grūti pūti?
Ka, Laimiņ, gauži raudi?
Sirdis pūta – grūts mūžiņš,
R a u d L a i m i ņ a n o l i k u s i.
DS 9198

‘Ko, širdele, sunkiai dūsuoji?
Ko, Laimele, graudžiai raudi?
Širdis dūsauja – sunkus gyvenimas,
R a u d a L a i m e l ė [j į ] n u l ė m u s i.’

Laima latvių dainose elgiasi dvejopai: viena vertus, ji pati lemia (pranašauja) žmogaus likimą (apie lėmimo reikšmes lietuvių mitologijoje žr. Greimas: 1990: 188, 189), o kita vertus, ji tarsi susitapatina su žmogumi, tampa jo palydove, antrininke, asmenine deive (plg.: Laime mana ‘Laimė mano’, DS 9279; mana Laimes māte ‘mano Laimės motė’, DS 9286; meitas Laime ‘merginos Laimė’, DS 27741) ir tada pati patiria ir emociškai išgyvena žmogaus likimą. Nors nuo Laimos lėmimo priklauso žmogaus likimas, ji, likimo pranašautoja, negali jo išvengti ir pati, todėl verkia dėl savo nelaimingo lėmimo (žr. citatą aukščiau[11]) arba verkia ir juokiasi kartu su žmogumi:

Labak lusti lustejos,
Ne kà bēdu bēdajos.
Ja es lusti lustejos,
Ta d L a imi t e p r i e c a j à s;
Ja es bēdu bēdajos,
Ta d L a imi t e g a u ž i r a u d.
DS 9211

‘Geriau linksmai linksminsiuos
Nei varguose dejuosiu.
Jei linksmai linksminsiuos,
Ta i L a ime l ė d ž i a u g s i s,
Jei varguose dejuosiu,
Ta i L a ime l ė g r a u d ž i a i v e r k s.’
Dėl Laimės ir žmogaus susitapatinimo jų veiksmai kartais ne tik sinchronizuo-
jami, bet ir sukeičiami vietomis, plg.:
Vaj es savu grūtu mūžu
Raudadama atraudašu?
L a i r a u d a j a L a ime ma n a,
Kas man tādu nolikuse.
DS 9279

‘Ar aš savo sunkų gyvenimą
Raudodama išraudosiu?
Te g u l r a u d a ma n o L a imė,
Kuri man tokį [gyvenimą] lėmė.’

Raudojimas vs džiūgavimas (ar juokas, plg. lietuvių pasakymą Laimė šypsosi[12]) yra Laimos būsenos, simbolizuojančios likimą, – žmogaus gimimo momentu verkianti Laima jau savaime yra iškalbinga aliuzija, plg.:

Manubēd Dievs ar Laimu
Iet lielâ ienaidâ:
Dievs man lika vieglu mūžu,
L a i m a l i e d z r a u d a d a m a.
DS 9242

Dievs ar Laimi strīdejàs,
Man vietiņu taisidami:
Dieviņš teica maizes vietu,
L a ime g a u d a s a s a r i ņ a s.
DS 0042-3

‘Dėl manęs Dievas su Laima
Dideliai susiginčijo:
Dievas man skyrė gerą gyvenimą,
L a ima u ž g y n ė r a u d o d ama.’
‘Dievas su Laime susiginčijo
Man vietelę taisydami:
Dievas sakė duoningą vietą,
L a imė – g r a u d ž i a s a š a r a s.’

Laimos ašaros, jos verksmas yra figūratyvinė blogos dalios išraiška, nesunkiai iššifruojamas emocinis pranešimas; jis toks pat akivaizdus, kaip, pavyzdžiui, vestimentarinė laimės išraiška lietuvių pasakose, kai Laimos gražūs ar prasti drabužiai žmogaus gimimo metu rodo jo būsimo gyvenimo kokybę, ar alimentarinė išraiška latvių dainose, kur Laimos lėmimą žymi trys skirtingo gėrimo taurės – vienoje vynas, antroje – midus, o trečioje – ašaros (DS 5056)[13]. Beje, ašarų taurė (simbolizuojanti skriaudą ar skausmą) netgi vadinama Laimos taure:

Manas gaudas a s a r i ņ a s,
Zemitê nelīstiet,
L ī s t i e t L a ime s b i ķ e r î,
Lai dzer mani pēlejiņi.
DS 8682

‘Mano graudžios a š a r ė l ė s,
Ant žemės nekriskite,
K r i s k i t e į L a imė s t a u r ę,
Tegul gers mano niekintojai.’

Laimos raudojimas paaiškina ryšį tarp Laimos ir gegutės, kuri kukuodama („raudodama“) buria, pranašauja žmogaus dalią (mirtį, vedybas, turtą), taip pat gerus ar blogus metus ir pan. (apie gegutės kaip pranašautojos vaidmenį žr. Kudirkienė 2004: 56–59; Greimas 1990: 191, 192). Pasak Algirdo Juliaus Greimo, nors pavasarinis gegutės kukavimas „leidžia įsivaizduoti Gegutę (čia ir toliau išskirta autoriaus – D. V.) kaip savarankišką dievaitę, bet kiti jos bruožai ir kitos veiklos sritys turi didelio panašumo su Laimos asmenybe ir jos veikla“ (Greimas 1990: 191, 192). Latvių dainose gegutė vadinama tiesiog Laimos gegute:

Ak, tu L a ime s d z e g u z i t,
Tu taisnibas nedariji:
Citam dodi tu par daudz,
Citam maizes nav ko ēst.
DS 9163

‘Ak tu L a imė s g e g u t ė l e,
Tu nežiūri teisybės:
Vieniems duodi per daug,
O kitiems nėra nei duonos valgyti.’

Nors gegutė yra pavojingas, nelaimę galintis lemti paukštis, tačiau baltai – lietuviai ir latviai – ją vertina daugiau pozityviai nei negatyviai, priešingai negu, sakysime, vokiečiai. Slavai šiuo atžvilgiu užima tarpinę padėtį (Kudirkienė 2004: 63), nors gegutės ritualinė reikšmė jų paliudyta ryškiau, pavyzdžiu gali būti pavasarinis kūmavimosi paprotys švenčiant gegutės krikštynas / gegutės laidotuves (СД 2 672).
Rusijos ir Baltarusijos paribyje į gegutę buvo kreipiamasi netekus artimųjų: moterys eidavusios į mišką ir, išgirdusios kukuojant gegutę, rauda kreipdavosi į ją (СД 3 39). Aleksandras Gura šį paprotį sieja su tikėjimais, kad gegutės pavidalu su artimaisiais bendrauja mirusiojo siela arba gegutė laikoma tarpininke tarp šio ir kito pasaulio (СД 3 39).
Gegutės kaip tarpininkės funkciją rodo ir latvių dainos, pavyzdžiui, sakoma, kad gegutės balsas yra nepaprastas, nes jis eina toli, nuo žemės iki dangaus[14], ją girdi net Dievas:

Kuko augsti, dzeguzite,
Laid balstiņu līdz zemei!
Augšâ tevi Dieviņš dzird,
Zemê mani bāleniši.
DS 2437

‘Kukuok aukštai, gegutėle,
Leisk balsą iki žemės!
Aukštybėse tave Dievužis girdi,
Ant žemės – mano broleliai.’

Gegutės balsas, turintis sakralios kalbos charakteristikas, suteikia jai ypatingą reikšmę, kuri gali būti panaudojama įvairiose apeiginėse situacijose, kai atliekamas raudojimo ritualas, priklausantis rites de passage tipo ritualams, perėjimams iš vienos būsenos į kitą (laidotuvių ir vestuvių raudos atliekamos kaip tik perėjimo
momentais). Ar baltų raudojimo ritualas reiškia raudotojos mitinį persikūnijimą į gegutę ir – implicitiškai – Laimos dalyvavimą apeigoje, yra specialaus svarstymo vertas klausimas.

Tarp kitų raudančių deivių išskirtinę padėtį užima Saulė; Saulės ašaros yra vienas iš geriausiai išlikusių mitinių vaizdinių baltų mitologijoje (Vaitkevičienė 2001: 107–109). Jis labai svarbus latviškame Saulės dukros vestuvių mite, kuriame Saulė verkia dėl Perkūno perskelto ąžuolo. Tačiau šiame straipsnyje mums svarbus Saulės raudojimo ryšys su mirusiųjų pasauliu. Saulės ašaros tapatinamos su našlaičių ašaromis:

Kam s a u l i t e ž ē l i r a u d,
Vakarâi noiedama?
Tàs s ē r d i e ņ u a s a r i ņ a s,
Kas rit žēli vakarâ.
DS 4354

‘Kodėl s a u l y t ė g a i l i a i v e r k i a
Vakare nusileisdama?
Tai n a š l a i č i ų a š a r ė l ė s,
Gailiai riedančios vakare.’
Saulės verksmas, liūdesys ženklina mirties momentus, pavyzdžiui, ji verkia ar gedi nuskendusių brolių:

Š o d i e n s a u l e t u mš a t e k   ‘Š i a n d i e n s a u l ė t ams i t e k a
A i z l i e l àm ž ē l a b àm:   I š d i d e l i o s i e l v a r t o:
Vakar slīka oša laiva   Vakar nuskendo uosio laivas
Ar deviņi bāleliņi[15].   Su devyniais broleliais.’
DS 30849-1

Saulės jausmus išreiškia jos besikeičiančios spalvos (balta, raudona) ar intensyvumo kaita (tamsumas, blyškumas). Pavyzdžiui, gailėdama žuvusių karių, saulė nusidažo raudonai – „Kai saulė leidžiasi raudonai, tai žmonės sako, kai kur yra karas, tai saulė jų kraujo gailisi“ (LMD I 474/966-1/). Karo aplinkybėmis lietuvių
dainose matome Saulės gedulo temą, akivaizdų lietuviško mito fragmentą: gailėdama mūšyje kritusio kario, Saulė prižada padėti jo gedėti:

– Ui ui dievuži, dievuliau mano,
Kas mum padėsi brolio gedėti?
Sauluže tare nusileisdama:
– Aš jum padėsu b r o l i o g e d ė t i:
Taip graudžiai rauda?
Jūroje nuskendo Sidabro laivelis.’
Devynis rytus miglužėj temsu,
O šį dešimtą nei netekėsu.
LLD 3 452

Gedėti, raudoti, laidoti – tai trys Saulės reakciją į žūtį apibūdinantys žodžiai lietuvių karinės-istorinės dainos „Visi bajorai į Rygą jojo“[16](K 320) variantuose:

Saulelė tarė
Nusileisdama:
– Tai aš padėsiu
B r o l į a p r a u d o t:
Devynis rytus
Migluže eisiu,
O šį dešimtą
Neužtekėsiu.
LLD 3 487

Saulałė tarė
Nusilaisdama:
– Aš jum padėsiu
B r o l i o l a i d o t:
Devynias dienas
Migluži aisiu,
O tą dešimtą
Neužtekėsiu.
LTR 4314(28)

Atkreiptinas dėmesys, kad Saulės gedulas dainoje dažniausiai išreiškiamas migla ar rūku; taigi turima omenyje „šlapias“, „drėgnas“ gedulas ar, tiksliau sakant, raudojimas. Ašarų ir miglos mitologinis ryšys ne mažiau paliudytas kaip kad ašarų ir lietaus mitinė analogija; štai latvių dainose sakoma, kad migla kylanti iš našlaičių ašarų:

Bārenišu asariņas
Ik rītiņa miglu met;
Dieviņš visas tàs salasa
Sudrabiņa laiviņâ.
DS 4970

‘Našlaičių ašarėlės
Kiekvieną rytą migla kyla;
Dievužis visas jas surenka
Į sidabro laivelį.’

Lietuvių liaudies tikėjimuose rūkas siejamas su mirtimi, plg.: „Jei per Naujus Metus šerkšnas – bus geri metai. Jei ore dideli rūkai – labai mirs žmonės“ (Balys 1993: 44). Migla (beje, taip pat ir rasa) lietuvių dainose išreiškia liūdesį:

Oi, kodėl Vilniaus laukai migloti,
Laukai migloti, sodai rasoti?
Girdim brolelį kare pagautą,
Kare pagautą, pily apkaltą.
LLD 3 357

Nesileidžiant plačiau į vandeninių substancijų reikšmes, čia užtektų konstatuoti Saulės kaip raudotojos vaidmenį. Ar analogija tarp raudančios Saulės ir seserų, raudančių savo brolio, yra daugiau nei mitopoetinė ir kiek tai galėjo paveikti ritualo prasmės sampratą baltų karių laidotuvių ritualuose, vargu ar įmanoma pasakyti.
Bet Saulės gedulo karinis kontekstas suteikia tokių svarstymų galimybę. Dviejų aptartų raudančių deivių][17]mitiniai vaidmenys atskleidžia du skirtingus raudojimo ir liūdesio sampratos modelius, iš kurių Laimos liūdesys ir ašaros yra ne tokios ritualizuotos, kitaip nei Saulės, atliekančios aiškų gedėtojos ar raudotojos vaidmenį laidotuvių metu. Jei sugretintume šiuos du modelius su dviem liūdesio išraiškomis, emocinį polių reikštų Laimos ašaros, o ritualinį (kontroliuojamą, prognozuojamą) – Saulės raudojimas (Saulės gedulas netgi trunka apibrėžtą laikotarpį, paprastai devynias ir vieną dieną). Kita vertus, Saulės mitologija įveda raudojimo ritualą į ugnies reikšmių lauką ir kelia potencialias asociacijas su mirusiųjų deginimo ritualu (jis, beje, net keletą kartų liudijamas viduramžių kryžiuočių kronikose kaip kuršių ir sembų karių laidojimo praktika[18]).

IŠNAŠOS

11 T. p. plg.: „R a u d L a i m i ņ a , r a u d mā m i ņ a,  Abas divas gauži raud; Māte saka Laimas vainu, Laima saka mātes vainu.“ (DS 9258) ‘R a u d a L a i me l ė, r a u d a mo t i n ė l ė, Abidvi graudžiai rauda. Motina sako – Laimos kaltė, Laima sako – motinos kaltė.’

12 „Ne visiems laimė vienlaik nusišypso“, „Laimė šyptels“, „Laimė dainuoja, vargas dejuoja“, „Gegulės balsu [t. y. raudojimu – D. V. ] nelaimės nepravysi, bet širdelę nuraminsi“ (LPPe).

13 Latvių dainose taip pat labai dažnai vartojama erdvinė opozicija – Laimos lėmimą reprezentuoja jos vieta lėmimo metu – ant kalno vs slėnyje (atitinkamai medyje vs vandenyje, t. y. laimė vs nelaimė).

14 Balso ėjimas link vienos ar kitos dievybės rodo jo turėtojo ryšį su atitinkama dievybe, plg. lietuvių patarlę „Šuns balsas – pas Dievą, vilko – pas velnią“ (LPPe).

15 Plg. „Ko ta Saulite Tik gauži raud? Jūŗâi noslīka Sudraba laiviņ’.“ (DS 33781-1) ‘Dėl ko Saulytė

16 Pasak Pranės Jokimaitienės, tai pati populiariausia lietuvių karinė-istorinė daina – 1186 variantai (LLD 3 p. 435).

17
Raudančių deivių yra ir daugiau – lietuvių mįslėse verkia Aušrinė, latvių dainose rauda Žemė. Deja, jų raudojimo priežastys yra labai menkai arba visai nedokumentuotos.

18 Apie kuršius žr. HCh XIV 6, apie sembus – LRCh 3870–3890, apie estus – HCh XII 6.

Laukite tęsinio

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ISSN 1392–2831 Tautosakos darbai XXXIII 2007

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.