0

TARP EMOCIJOS IR RITUALO: BALTŲ KARO PAPROČIŲ PĖDSAKAIS (7)

balandžio 22, 2011 KARYBA, PASAULĖŽIŪRA

Pradžia 20110414

DAIVA VAITKEVIČIENĖ *
Tęsinys 6

Perkūno pyktis ir Velnio piktumas

Visuotinai sutariama, kad lietuvių karo dievas buvęs Perkūnas; kaip karo dievas jis atitinka indoeuropiečių religijos kanonus pagal Georges’o Dumézilio teoriją: tai stiprus, galingas dievas, jo veiksmai grindžiami didele fizine jėga. Gintaro Beresnevičiaus teigimu, „Perkūnas XIII–XIV a. turėjo būti visų pirma karių dievas <…>, be to, tautosakoje Perkūnas apskritai vaizduojamas karingas, ūmus, ginkluotas (kirviu, peiliu, strėlėmis), kovoja su Velniu, piktosiomis galiomis“ (Beresnevičius 2001: 135).

Pažymėtina, kad Perkūno vaidmuo yra labai svarbus lietuviškame karo kontekste; tai dievas, kuris XIII a. rusiškuose šaltiniuose minimas kaip vienas svarbiausių lietuvių politinio (taip pat ir karinio) elito dievų[20]. Vokiškoje Livonijos eiliuotoje kronikoje rašoma, esą lietuviai manė Perkūną padėjus jiems 1219 m. karo žygyje į Estiją užšaldydamas jūrą, kad lietuvių kariuomenė galėtų pereiti į Saremos salą[21]. Dar sykį Perkūnas, kaip su karu susijęs dievas, pasirodo S. Grunau kronikoje pasakojant apie Mindaugo apsikrikštijimą ir po to kilusias audras su žaibais, sudeginusiais pasėlius[22].
Šio dalyko sujaudintas Žemaitijos kunigaikštis Treniota kartu su kitais bajorais atėjo pas savo valdovą Mindaugą ir taip kalbėjo: karaliau, kiek mums buvo geras mūsų dievas Perkūnas, padėjęs įgyti žemių ir žmonių, tiek dabar j i s y r a a n t mū s ų u ž s i r ū s t i n ę s ir daro nuostolius savo galinga ugnimi. Žinotina, kad žemaičiai, kaip kadaise prūsai, šlovina Perkūną, griaustinio ir žaibo dievą, ir garbina jį ugnimi, kaip aukščiau buvo pasakota. Toliau jie kalbėjo, kad po to, kai pradėjome garbinti livoniečių dievą, mums pradėjo nesisekti ir mes negalime kitaip [apie livoniečius] galvoti, kad jie nori mus paversti savo bernais. Todėl žinok, mes norime a t k e r š y t i už mūsų maloningų dievų nešlovę visiems, kurie juos paniekino. Mindaugas išsigando šių žodžių ir kalbėjo: „Kaip galima numalšinti jų [dievų] p y k t į?“ Jie tarė: „Mūsų dievų garbei užmušk visus, tikinčius livoniečių dievu, patrauk į Livoniją ir ją vėl sudegink“ (Antanavičius [ir kt.] 2005: 184).
Kaip tik taip Mindaugas ir pasielgia. Nors ši istorija vargu ar remiasi tiksliais faktais ir autentiškais dialogais, tačiau joje atsiskleidžia karo logikai labai būdinga jausmų kaita pyktis – kerštas ir, svarbiausia, kalbama apie religinį pyktį (Perkūno užsirūstinimą, dievų pyktį) ir jo transformaciją į karių pyktį. Apie Perkūno pyktį dar kalbėsime išsamiau.
Tačiau karo erdvėje Perkūnas karaliauja ne vienas – mitologų dėmesio nusipelnė ir Velnias. Kelis jo karinės kvalifikacijos bruožus aprašė A. J. Greimas knygoje „Tautos atminties beieškant“ (Greimas 1990: 418); jam taip pat priskirtina Velnio kaip karinės funkcijos reiškėjo teorija, susilaukusi gana aštrios Norberto Vėliaus kritikos (Vėlius 1993: 64). N. Vėliaus manymu, karas susijęs su Velniu tik tiek, kiek apskritai karyba siejasi su magija; Velnias niekada pats nevaizduojamas kaip karys.
Kitoje A. J. Greimo studijoje, „Gedimino sapnas“[23], apie Velnią jau nekalbama kaip apie karo dievą, o Perkūnas pristatomas kaip neabejotinas antrosios (karinės) funk- cijos dievas, remiantis G. Dumézilio indoeuropiečių religijos trifunkciniu modeliu.

Velnias, kaip karo dievas, irgi turi lyginamą jį kontekstą; štai Velnio skandinaviškas atitikmuo yra karo dievas Odinas, kurio jau vardo etimologija sieja jį su įtūžiu, šėlsmu ir kariniu įniršiu (Puhvel 2001: 193). Kita vertus, demoniškojo Odino iškilimas panteone ir karinės funkcijos užėmimas laikomas finougrų religijos įtaka germanams, lėmusia šamaniškų elementų atsiradimą germanų mitologijoje.
Ir Perkūno, ir Velnio charakteriuose bei apibūdinimuose nesunku rasti pykčio ženklų. Lietuviški Velnio epitetiniai vardai priklauso žodžio piktas paradigmai – pikčius, piktybė, piktis, pikis, pikulas, piktasis (Vėlius 1987: 34; LKŽe); ne mažiau svarbus Velnio prūsiškojo atitikmens pavadinimas Pikūls, kurį Vytautas Mažiulis veda iš baltų veiksmažodžio šaknies *pik­ ‘būti priešiškam, elgtis priešiškai’ (Mažiulis 1996: 280).
Žodžio piktas ir su juo susijusių žodžių bei jų junginių reikšmės rodo, kad piktumas nėra vien tik emocinė būsena. „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžio piktas pirmosios reikšmės – „kuris greit supyksta, vaidingo būdo“, „apimtas pykčio, supykęs, susierzinęs“ (LKŽe[24]), bet kitos reikšmės gerokai nutolusios nuo pirmųjų: „įžeidžiantis, užgaulus, šiurkštus“, „aštrus, aitrus, užimantis kvapą“, „didelis, smarkus“, „kuris blogai elgiasi, nedoras“, „prastas, niekam tikęs“, „kenkiantis sveikatai, nuodingas“ ir kt. Kenksmingumo reikšmė labai akivaizdi žodžių junginiuose, plg.: piktagrybis ‘nuodingas grybas’, piktadilgė ‘gailioji dilgėlė’, ‘nenaudinga, kenkianti kultūriniams augalams žolė’, piktoji ‘gyvatė’, piktvarlė ‘rupūžė, pamatinė’ (jei piktvarlę užmuši, tai ant rankų atsiranda karpų), piktmusė ‘musė kandiklė’, piktgyvis ‘kenksmingas vabzdys’, piktvabalis ‘piktas, kenkiantis vabalas’. Taip pat žodžio piktas junginiais įvardijamas su magija susijęs žmogus ar jo veikla: piktadantis ‘burtininkas, kerėtojas’, pikta akis ‘asmuo, tariamai turintis galią pakenkti nužiūrėjimu’, piktžodis ‘keiksmažodis’, piktžodžiauti ‘piktais žodžiais kalbėti, pikto linkėti, keikti’. Nenuostabu tad, kad žodis piktas taip pat vartojamas sunkioms ligoms pavadinti (turint omenyje eventualią maginę ar „nelabą“ jų kilmę), plg.: piktžaizdė ‘negyjanti žaizda’, piktadrugis ‘sunkios formos drugys (liga)’, piktligė ‘sunkiai išgydoma (ppr. venerinė) liga’, piktšašis ‘piktvotė, skaudulys’. Kai kurie sudurtiniai žodžiai, sudaryti su šaknimi pikt­, gali būti pakeisti analogiškais
žodžiais su šaknimi veln-­:

piktadagis „kardažolė“, „lenktagalvis dagys“, „kartusis šventadagis“
velniadagis „varnalėša“
piktmiegis „įkyrus snaudulys, miegas“
velniãmiegis „trumpas popietinis poilsis“ (LKŽe)

Iš šių paralelių akivaizdu, kad piktumas ir velniškumas yra tapačios ar bent labai artimos kategorijos; jas sieja kenkimo ir magijos reikšmės: piktam dalykui priskiriama velniška prigimtis. Tačiau Velnio piktumas susijęs su jo kenkėjiška prigimtimi, bet ne su emocine būkle. Piktasis, pikčius ar pikulas yra sinonimai tokiems Velnio vardams, kaip negerasis, nelabasis, blogasis ir kt. (Vėlius 1987: 33–35), ir rodo Velnio prigimtį, o ne jo jausmus.
Taigi pyktis, kaip emocija, neturi aiškios motyvacijos Velnio charakteryje: Velnias piktas (kenkiantis, kenksmingas), bet ne supykęs. Priešingai, folklorinio Velnio būdinga išraiška yra juokas – jis juokiasi ką nors apgavęs, išgąsdinęs, erzindamas ir pan.[25]Tiesą sakant, Velnio „jausmai“ labiau primintų pirmoje straipsnio dalyje aptartą piktdžiugą, arba juodą jį džiaugsmą.
Kaip emocinė būsena kur kas motyvuotesnis yra Perkūno pyktis – jis pyksta ant savo nuolatinio priešo Velnio (tam yra įvairių priežasčių, tarp jų viena svarbiausių –
Perkūno ginklų (peilio, kirvio, plaktuko) vagystė, Laurinkienė 1996: 145, 146), be to, Velnias juokiasi iš Perkūno ir jį erzina. Perkūnas, pykdamas ant Velnio, jį kaip
priešą persekioja ir atakuoja (šaudo strėlėmis, sviedžia kirvį). Perkūno kulkomis, Perkūno strėlėmis ir Perkūno kirveliais vadinami žemėje žmonių randami akmeniniai kirveliai bei belemnitai (Balys 1937: 181–185), suteikiantys žinių apie Perkūno ginklų arsenalą.
Stereotipinė Perkūno pykčio išraiška yra griausmas. Perkūnija liaudies tikėjimuose aiškinama kaip Dievo barimasis, plg.: „Dievas supykęs labai rūsčiai barasi ant žmonių“ (ten pat: 486a); „Dievulis supykęs ant griešnų žmonių daužo kumščia į stalą, todėl taip dunda“ (ten pat: 461). Garsinėje dimensijoje yra akivaizdi analogija tarp barimosi ir griausmo; lietuvių kalboje netgi viena iš žodžio griausti reikšmių yra „šaukti, bartis“ (LKŽe).
Vertinant iš karų su kryžiuočiais perspektyvos, įdomu, kad Perkūno priešininkas Velnias lietuvių folklore iki šiol vaizduojamas kaip vokietis (nežinoma atvejų, kad Velnias pasirodytų kaip kitos tautybės asmuo, pavyzdžiui, lenkas, rusas ar kt.[26]). Ir vienas būdingų Velnio eufemizmų yra vokietukas. Ne vienas senesnės kartos lietuvių mitologijos tyrinėtojas tokį Velnio tautinį identitetą veda iš kovų su kryžiuočiais laikų. Jei tai tiesa, tada galėtume teigti, jog priešo demonizacija lietuvių kultūroje remiasi mitologiniu modeliu – karas mitologiškai įsivaizduojamas kaip kova tarp dievų, o baltų (bent jau lietuvių) karo dievu laikytinas Perkūnas, tad įtikima, kad šios kovos priešininkas turėtų būti Velnias, su kuriuo Perkūnas kovoja ir jį persekioja. Šimtametis karas su vokiečių riteriais, nešusiais kitokį, Perkūnui priešišką, dievą, galėjo turėti įtakos, kad Perkūno priešininkas įgytų vokišką identitetą[27]. Tačiau bet kuriuo atveju priešų ir / ar jų dievų demonizavimo tendencija yra akivaizdi.
Perkūnas pyksta ne tik ant Velnio, trenkdamas jis baudžia ir blogus („griešnus“) žmones, kurie savo prigimtimi ar elgesiu artimi Velniui ar tiesiog „velnio apsėsti“, plg.: „Perkūnas dažniausiai nutrenkiąs piktus žmones. Geriems ir teisingiems žmonėms Dievas nesiunčiąs Perkūno“ (Balys 1937: 911); „Po nutrenkto žmogaus oda yra velnias, todėl jį gyvą muša Perkūnas. Jei kuris žmogus velnio apsėstas, tai ir jį muša Perkūnas“ (ten pat: 883). Kita vertus, Perkūno pyktis pasireiškia ir kitame – teisingumo vykdytojo ir baudėjo – amplua, kai Perkūnas supyksta dėl tam tikrų socialinių ar etinių normų nepaisymo, plg.: „Jis prižiūri, kad visi teisingai elgtųs ir geri būtų. Bloguosius ir melagius baudžia“ (ten pat: 912); „Žmogų, kuris peraria ežią, muša Perkūnas“ (ten pat: 906). Perkūnas kaip teisingumą vykdantis dievas yra aptartas bent kelių tyrinėtojų (ten pat: 204, 205; Greimas 1990: 196, 459;
Laurinkienė 1996: 135–140). Taigi Perkūno pyktį galime interpretuoti kaip teisingą pyktį (sąvoka, primenanti šventojo karo sampratą), kuriuo siekiama nubausti; labai
panašus pyktis aptinkamas karo kontekste – šis pyktis verčia įvykdyti teisingumą keršijant priešui.
Apibendrinant galima teigti, kad Perkūno pyktis visiškai atitinka karinio įniršio, pykčio ir keršto emocijas, todėl šis mitinis modelis baltų galėjo būti naudojamas kaip karo ideologijos religinis elementas.

Išvados
1. Laidotuvių raudojimas ir karo mūšių šūksniai yra liūdesio / pykčio emocijomis paremti baltų ritualai. Viduramžių kryžiuočių kronikose jie vaizduojami emocijų kaitos, atspindinčios karinių pergalių ir pralaimėjimų dinamiką, perspektyvoje.
2. Emocija gali tapti ritualinės komunikacijos su dievų ir / ar vėlių pasauliu būdu; kuo stipresnės emocijos ir kuo labiau jos mitologizuotos, tuo efektyvesnis ritualas. Tokio ritualo pavyzdys yra apeiginis raudojimas.
3. Emocijų mitologinis kontekstas, pavyzdžiui, dievų emocijų paralelės (deivių – Laimos, Saulės – raudojimas, Perkūno pyktis), suteikia ritualui mitologinę motyvaciją ir įrašo jį į dieviškosios tvarkos universumą.

IŠNAŠOS

20 Tai visų pirma XIII a. Ipatijaus metraštyje ir Malalos kronikos rusiškame vertime pateikti dievų panteonai, sulaukę daug interpretacijų (Greimas 1990: 169–173, 379–399; Vėlius 1993: 54–69; Razauskas 1999: 105–117; Vaitkevičienė, Vaitkevičius 2000: 311–334; Beresnevičius 2004: 150–176 ir kt.).
21 Zu swurben vuren sie ubir se, Das ist genant das osterhap: Als es p e r k o n e, ir apgot, gap, Das nimmer so hart gevros“ ‘Syrvėj perėjo jie jūrą, Rytų mariomis vadintą: Mat P e r k ū n a s, jų dievaitis, Leido joms stipriai užšalti’ (BRMŠ I 296, 306).
22 Dėl paties priežastinio modelio apsikrištijimas → nelaimės (sausra, audra, badas ar pan.), plg. Polocko kunigaikščio Boriso apsikrikštijimo istoriją (Ляўкоў 1992: 117).

23 Pasak Kęstučio Nastopkos, straipsnis prancūzų kalba galėjo būti parašytas dar 1971 m. (Greimas 2005: 727). Publikuotas tik po autoriaus mirties 1998 m. (Greimas 1998: 65–75).
24
Šie ir kiti reikšmių apibrėžimai bei pavyzdžiai cituojami iš LKŽe.

25 Šie du skirtingi bruožai išryškėja taip pat Perkūno ir Velnio susidūrimuose; tai taikliai apibūdina N. Laurinkienė: „Perkūnas pyksta ant velnio dėl jo nepadoraus elgesio per audrą. Velnias erzina griausmavaldį, reiškia jam savo panieką – šaiposi, rodo liežuvį, pasturgalį, vaiposi, juokiasi. Velnias tyčiojasi ne tik iš Perkūno, bet ir iš žmonių <…>“ (Laurinkienė 1996: 153).
26 N. Vėlius nurodo 52 atvejus sakmėse, kai velnias vadinamas vokietuku; kitokių tautybių nebuvo rasta (Vėlius 1987: 38).
27 Žinoma, jei vokietukas nėra kur kas vėlyvesnis ir kilęs iš protestantų ir katalikų religinių kovų laikotarpio; apie religinės skirties pagrindu atsirandančias opozicijas rašo Virginijus Savukynas (Savukynas 2007: 53, 54).

ŠALTINIAI
BRMŠ – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, Vilnius, 1996, t. 2: XVI amžius, 2001, t. 3: XVII amžius, 2003.
BsTR – Įvairi tautosaka iš rinkinių, surinko Jonas Basanavičius, parengė Kostas Aleksynas, Leonardas Sauka, įvadą ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka, (Jono Basanavičiaus tautosakos biblio­teka, t. 11), Vilnius, 2002.
DChTP – Chronicon terrae Prussiae (Petro Dusburgiečio Prūsijos kronika).
DS – Krišjāņa Barona Dainu skapis, [interaktyvus], [žiūrėta 2007-03-19], prieiga per internetą: <http://www.dainuskapis.lv/index.php.>
HCh – Henrici Chronicon Livoniae (Henriko Latvio Livonijos kronika); cituojant originalo kalba naudojamas 1993 m. leidimas, žr. Feldhūns A., Mugurēvičs Ē. 1993.
JLD – Lietuviškos dainos, užrašė Antanas Juška, tekstus paruošė A. Mockus, melodijas paruošė J. Čiurlionytė, t. 3, Vilnius, 1954.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, t. I–XX, Vilnius, 1941–2002, [interaktyvus], [žiūrėta 2007-02-10], prieiga per internetą: <http://www.lkz.lt>
LLD – Lietuvių liaudies dainynas, t. 3: Karinės istorinės dainos, kn. 1, parengė P. Jokimaitienė, melodijas parengė Z. Puteikienė, Vilnius, 1985.
LPPe – Lietuvių patarlės ir priežodžiai: Elektroninis sąvadas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005–2007, [interaktyvus], prieiga per internetą <http://www.aruodai.lt/patarles/>
LRCh – Livlandische Reimchronik (Livonijos eiliuotoji kronika); cituojant originalo kalba naudojamas 1998 m. leidimas, žr. Bisenieks V., Mugurēvičs Ē. 1998.
LTR – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas LTt – Lietuvių tautosaka, t. 4: Pasakos. Sakmės. Pasakojimai. Oracijos, medžiagą paruošė Leonardas Sauka [ir kt.], Vilnius, 1967.
MChNP – Chronica nova Prutenica (Vygando Marburgiečio Naujoji Prūsijos kronika).
CД – Cлавянские древности: Этнолингвистический словарь под общей редакцией Н. И. Толстого, т. 2, Москва, 1999, т. 3, 2004.

LITERATŪRA

Antanavičius Darius [ir kt.] 2005. Mindaugo knyga: Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, parengė ir į lietuvių kalbą išvertė Darius Antanavičius [ir kt.], Vilnius.
Astrauskas Rimantas 1994. Raudos intonacija lietuvių muzikiniame folklore, Liaudies kultūra, Nr. 4, p. 15–19.
Balys Jonas 1937. Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose, Tautosakos darbai, [t.] 3, p. 149–238.
Balys Jonas 1981. Mirtis ir laidotuvės: Lietuvių liaudies tradicijos, Silver Spring, Md.
Balys Jonas 1993. Lietuvių kalendorinės šventės: Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai, ats. red.
Vytis Čiubrinskas, 2-asis papildytas leidimas, Vilnius.
Batūra Romas, Valkūnas Leonas 1985. Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, parengė Romas Batūra, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius.
Beresnevičius Gintaras 2004. Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius.
Bisenieks V., Mugurēvičs Ē. 1998. Atskaņu hronika / Livländische Reimchronik, no vidusaugšvācu val. atzejojis V. Bisenieks, Ē. Mugurēviča priekšvārds, Ē. Mugurēviča un K. Kļaviņa komentāri, Rīga.
Chambers Robert 1841. Popular Rhymes of Scotland, Edinburg and London.
Feldhūns A., Mugurēvičs Ē. 1993. Indriķa hronika / Heinrichs Livländische Chronik, no latīņu valodas tulkojis Ā. Feldhūns, Ē. Mugurēviča priekšvārds un komentāri, Rīga.
Jasas Rimantas, Gudmantas Kęstutis 1998. Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, vertė Rimantas Jasas, mokslinis redaktorius Kęstutis Gudmantas, Vilnius.
Jurginis Juozas 1991. Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos, iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Jurginis, Vilnius.
Greimas Algirdas Julius 1990. Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones, Vilnius–Chicago.
Greimas Algirdas Julius 1998. Gedimino sapnas (lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas), Kultūros barai, Nr. 8-9, p. 65–75.
Greimas Algirdas Julius 2005. Lietuvių mitologijos studijos, sudarė Kęstutis Nastopka, Vilnius.
Kovačič Mojca 2006. The Bell and Its Symbolic Role in Slovenia, Tautosakos darbai, [t.] XXXII, p. 105–116.
Kudirkienė Lilija 2004. Tautosakinis gegutės įvaizdis, Tautosakos darbai, [t.] XXI (XXVIII), p. 55–69.
Marcinkevičienė Nijolė 2006. Blogio linkėjimai pasitelkus Dievą: šaltiniai ir komentarai, Liaudies kultūra, Nr. 6 (111), p. 82–87.
Martinkus Ada 1994. Eglė žalčių karalienė: viena lietuvių pasaka, Tautosakos darbai, [t.] III (X), p. 74–91.
Mažiulis Vytautas 1996. Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 3: L–P, Vilnius.
Pretorijus Matas 2006. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla, t. 3: Senovės prūsų idololatrija, kn. IV, Senovės prūsų šventės, kn. V, Senovės prūsų konsekracijos, kn. VI, parengė Ingė Lukšaitė [ir kt.], Vilnius.
Puhvel Jaan 2001. Lyginamoji mitologija, iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė, Vilnius.
Puhvel Martin 1968. Beowulf and Irish Battle Rage, Folklore, vol. 79, No. 1, p. 40–47.
Razauskas Dainius 1999. Andajas, Nunadievis (ir Perkūnas): Dar viena interpretacija, Tautosakos darbai, [t.] XI (XVIII), p. 105–117.
Sauka Donatas 1982. Lietuvių tautosaka, Vilnius.
Savukynas Virginijus 2007. Žmogaus amžius ir etnokonfesiniai santykiai, Kultūros barai, Nr. 1, p. 53–57.
Scheff Thomas J. 1977. The Distancing of Emotion in Ritual, Current Anthropology, vol. 18, No. 3, p. 483–505.

Slaviūnas Zenonas 1959. Sutartinės: Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos, t. 2, sudarė ir paruošė Zenonas Slaviūnas, Vilnius.
Trinkūnaitė Žemyna 2002. Gegutės įvaizdis dainuojamoje tautosakoje, Tautosakos darbai, [t.] XVI (XXIII), p. 108–116.
Vaitkevičienė Daiva 1998. Dainos apie mirtį, kn.: Lietuvių liaudies dainynas, t. 14: Šeimos dainos, kn. 3, Vilnius, p. 26–36.
Vaitkevičienė Daiva 2001. Ugnies metaforos: Lietuvių ir latvių mitologijos studija, Vilnius.
Vaitkevičienė Daiva, Vaitkevičius Vykintas 2001. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai,
Lietuvos archeologija, t. 21, p. 311–334.
Vėlius Norbertas 1987. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė, Vilnius.
Vėlius Norbertas 1993. Lietuvių mitologijos rekonstrukcija, Tautosakos darbai, [t.] II (IX), p. 54–70.
Vyšniauskaitė Angelė 1995. Laidotuvės, kn.: Angelė Vyšniauskaitė, Petras Kalnius, Rasa Paukštytė. Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius.
Žadeikis Pranciškus, Petrauskas Rimvydas 2005. Eiliuotoji Livonijos kronika, iš senosios vokiečių kalbos išvertė kanauninkas Pranciškus Žadeikis, vertimą patikslino, suredagavo ir paaiškino Rimvydas Petrauskas, kn.: Mindaugo knyga: Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, parengė ir į lietuvių kalbą išvertė Darius Antanavičius [ir kt.], Vilnius, p. 191–365.
Žičkienė Aušra 1998. XIII–XVII a. rašytiniai šaltiniai apie raudojimo būdus, Tautosakos darbai, [t.] IX (XVI), p. 171–176.
Žičkienė Aušra 2004a. Buitinės raudos, Lituanistikos informacinė sistema Aruodai, [interaktyvus], prieiga per internetą: <http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=4463>
Žičkienė Aušra 2004b. Laidotuvių raudos, Lituanistikos informacinė sistema Aruodai, [interakty-vus], prieiga per internetą: < http://www.aruodai.lt/paieska/terminas.php?TeId=4461>
Ляўкоў Э. A. 1992. Мaўклiвыя сведкi мiнуўшчыны, Мiнск.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.