1

Jorė, Jurginių šventė – Pergubrio šventės atspindys (2)

balandžio 22, 2012 PASAULĖŽIŪRA, Šventės, tradicijos ir papročiai

Liutauras Baltasis//

Šv. Jurgis ir Jurginių šventė savo pavadinimą kildintinas greičiau iš slaviškų žodžių  nei lietuviškų. Ярила, Ярило-Jarila, Jarilo (rus.), Ярыло-Jarilo (baltarus.) Rusiškai ярость lietuvių – rusų žodyne pateikiama 1) įniršimas ; įtūžimas ; šėlas ; įniršis ; įtūžis ; tūžmas ; niršulys 2) įnykis ; įkarštis ; užsidegimas.

http://www.muziejai.lt/prev_vers/parodos/parodos_images/m.s._urboniskiu_km_skulpt_svJurgis.jpgTokia reikšmė atitinka Šv. Jurgio, kaip kario charakteristiką kovoje su slibinu, neleidžiančiu žemei sužaliuoti, kaustančiu visą Žemę savo šalčiu. Lietuviškoje vėlyvoje ikonografijoje Šv. Jurgio  statulėlės patvirtina šią iniršusio Jurgio kovoje su slibinu savybę. Lietuvoję Šv. Jurgio koplytėlę žmonės statydavo prie vartų, pro kuriuos kasdien praeidavo gyvuliai. Tikėta, kad kasdien nukreipta statulėlė į gyvulius, globos juos ir saugos nuo ligų.

Tokią prieštaringą gamtos kaitą matome pavasarį, kai kovo-balandžio mėnesiais šiltas oras tirpdo sniegą, vis labiau kylanti Saulė negailestingai atleidžia sustingusią žemę ir išleidžia žolę. Balandžio mėnęsį neveltui vadino melu mėnesiu, kai netikėtai keisdavosi oras, šiltą gražų orą staigą keisdavo užgriūvęs sniegas ir vėl laukai pasidengdavo balta marška. Visą šią kovą įkūnijo dievybė, kuria sen. slavai vadino  Jarilo. „Oдно из ранних свидетельств («Жизнеописание Тихона Задонского») описывает, каким образом в 1765 был положен конец этим празднествам. Главным героем праздника, называвшегося Ярило и отмечавшегося ежегодно перед заговеньем Петрова поста (вплоть до вторника самого поста) в Воронеже, на площади за старыми воротами, куда сходились городские и окрестные сельские жители на ярмарку, был «юноша в бумажном колпаке, украшенном бубенцами, лентами и цветами, с набеленным и нарумяненным лицом, изображавший собою Ярило».“

Tai pavasario žalumos, jaunimo pavasario, žemdirbių ir arkliaganių šventė. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais. Anot senolių, Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių globėja.Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir užtraukti nelaimę visiems ten esantiems.

Įprasta Jurginių dieną nieko nedirbti su gyvuliais, net ir važiuoti. Sakoma: jei dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę žirgui. Tą dieną itin linksminasi arkliaganiai. Žinoma, kad per Jurgines jie, prisirinkę iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Jis Žemaitijoje itin garbinamas. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis. Čia iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktų dvasių.

Kaip ir per Velykas, Jurginių dieną populiarus supimasis sūpynėse. Jorės dieną, kaip ir per Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais žaidžiama įvairius kitus žaidimus. Šeimininkės įsitikinusios, kad viščiukai ir žąsiukai geriau iš kiaušinių išsiris, jei vištą patupdysi perėti Jurginių dieną. Yra išlikę daug senų Jurginių dainų, šokių.

Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais:

Jurja, geras vakaras!
Jurja, paimk raktus.
Jurja, atrakink žemę,
Jurja, išleisk žolelę.
Žolelę šilkinę,
Raselę meduotą…

Per Jorę sodinami medeliai ir garbinama augmenija. Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas. Sėdamos jas, merginos turėtų dainuoti rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui skirtą dainą.

Protėviai Jurginių dieną aukodavo gėlių, žolynų, visos augmenijos dievui Pergubriui.

Įvairūs rašytojai (Martin[as] Murinijus, Joh. Meletijus, K. Harknochas) apie XVII a. tvirtina kad prūsai pavasarėjant rengdavo savo dievui Pergubrijui šventę, kurios data buvo kovo 22 d. (lygiadienis?). Kiti mano, kad šventė buvo skiriama dievui Gurchui, kuriam tuo metu aukodavo. Tokios Pergubrijaus pagerbimo apeigos, aprašytos M.Pretorijaus „Prūsijos įdomybėse“ vykdavo taip.
„Minėtu laiku valstiečiai iš vieno ar kelių kaimų buvo sukviečiami į vieną namą, kur laukė paruoštos viena ar kelios statinės alaus (Allaus) arba kitų gėrimų, meisztinnio ar midaus…, ten atsirasdavo sacrificulus (kurį aš pavadinčiau weidelutt), ėmė į rankas kaušelį (Kauszel), su pripiltu stojosi ir, laikydamas rankoje kaušelį, kreipdavosi malda į savo dievą prūsiškai: „O Wieszpatie Dieve, musu Pergubri!“ ir t.t. (Tai prūsiški žodžiai, juk Nadruvos ir skalvos provincijose kalba niekad nesikeitė). Šioje maldoje jis turėjo nupasakoti dievo Pergubrio priedermes, būtent, kad jis išvarąs žiemą, atkviečiąs pavasarį, užauginąs lapus ir žoles ir t.t. šitaip kviesdamas nudirbti būsimuosius lauko darbus. Baigęs maldą, jis pasideda kaušelį, suima jį dantimis, išgeria ir permeta sau per galvą. Netrukus kaušelis jam pripilamas vėl ir jis turi sukalbėti maldą Perkūnui ir Patrimpui, kad jie deramu laiku, padedami perkūnijos, atvertų žemę ir duotų lietų, nuvytų šalin Pikulį ir blogus žmones. Tada jis išgeria ir meta kaušelį per galvą. Po to malda kreipiasi į Sweigsduką su prašymu savo šviesa tinkamu laiku apšviesti stambiuosius gyvulius ir juos sergėti; tada//savo maldą skiria Pilvyčiui, kad tas duotų didelį ir gerą derlių, vėliau – ir kitiems dievams. Kiekvieną kartą, jam kreipiantis į kurį nors dievą, jam vis pripilamas kaušelis, kurį po sukalbėtos maldos jis suima dantimis, išgeria neliesdamas ranka ir permeta sau per galvą; po to jie pradėdavo gerti visi aplinkui, taip pat giedodavo giesmę Pergubrijaus garbei. Geriant alų, daug juokauta ir prasimanyta visokiausių juokų, o jam (alui) pasibaigus, baigdavosi ir šventė, ir kiekvienas ėjo prie savo darbo – apie tai rašo Thom[as]Waisseli[jus], Joh[annas] Meletijus, Marti[nas] Murinijus ir kitų rankraštinės kronikos…“[2]
2012 metais balandžio 22 d. sekmadienį 12:00 baltųjų žynių „Kurono“ žinyčios žyniai atliks aukojimą Pergubriui ant Karmazinų alkakalnio, apeigą ves baltasis žynys L. Baltasis. Kurtuvėnų žinyčia atliks aukojimus balandžio 28d. ant Jusaičio alkakalnio. Apeigą ves baltasis žynys Darius. Kviečiame atvykti tikinčiuosius.

Baltųjų žynių atliekama apeiga Pergubrijui. Karmazinai.2004m. Foto E. Tarabildaitė

Baltųjų žynių atliekama apeiga, kaušo metimas. Karmazinai.2004m. Foto E. Tarabildaitė

Baltųjų žynių atliekama apeiga, kaušo metimas(2). Karmazinai.2004m. Foto E. Tarabildaitė

Sakoma, kad tą dieną parlekia gegutė, ir labai pasisekė tam, kas tą dieną išgirdo ją kukuojant. Tikima, kad jei gegutė pirmą kartą užkukavo Jurginių dieną, metai bus sėkmingi. Jurginių dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, kartais net penki. Vėliau sulaužo duoną gabalais, nulupa kiaušinį, susmulkina jį ir viską padalina šeimos nariams.

Kai kuriose Lietuvos vietose nuo senų laikų paplitęs maginis paprotys Jorės dieną užkasti duonos gabalą į žemę – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus. Per Jurgines klausomasi žemės šnekos.

Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai yra labai panašūs. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo juodųjų burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams.

Jurginės – pavasario sutiktuvėse giedamos giesmės

JORI, ŠILDYK ŽEMĘ

Jori, šildyk žami
Jori, palaisk rasu
Jori, palaisk žoly
Jori, nežanytas
Jori, apsižanyk
Nera po man mergu
Tiktai viena rože
Ir ta darži auga
Tuinu aptaisyta
Vandeniu aplaista
Rutom apsodinta
Tuinu palaužysiu
Vandeni išlaisiu
Rutelas išrausiu
Roži sau paimsiu

Dainos

IŠNAŠOS

LITERATŪRA

1. Мифологический словарь/Гл.ред. Е.М. Мелетинский – М.:’Советская энциклопедия’, 1990 г.- 672 с.

2. Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“,[ t.]3, p. 463-465

3. Simonas Daukantas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ , 1845 m.

Gretimas straipsnis apie Jorės apeigas*

Straipsnį aptarti baltų forume

© 2012, viršaitis. All rights reserved.

Atsiliepimai (1)

 

  1. lyvis sako:

    Surinkta viskas apie Jorę bet Jorės prasmės taip ir neapčiuopta. Jorės šventė tai švenčiamas antras zodiakas jautis net paprasčiausias dalykas jaučio zodiako pradžios laikas sutampa su Jorės švente. lyvis

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.