0

Išlydėtas į Dausas krikščionių ir baltų apeigomis

rugsėjo 8, 2011 Amžina Atilsi, PASAULĖŽIŪRA

Liutauras Baltasis/

2011 rugsėjo 4 d. pakilęs į Amžinąją kelionę baltų tikėjimo vyriausias druwių žynys ir mokytojas Vilius Gibavičius, pagal baltiškas tradicijas buvo palydėtas Į Amžinąją poilsio vietą Karveliškių kapinėse, tremtiniams išskirtoje teritorijoje. Pagal senąjį tikėjimą mirusį laidodavo ne anksčiau kaip po trijų dienų, taip ir šiuo atveju buvo laikomasi baltiškos tradicijos.

Velionis ėjo iškėlęs senojo baltų tikėjimo vėliavą ir save vadino druwiu, tai yra tikinčiuoju senovine prūsų kalba.
Pacituosiu velionio žodžius apie baltų tikėjimą, išsakytus 2010 metų gruodžio mėnesį, prieš jam susergant:
“Visų pirma nenorėjau, kad būtų kažkokia priešprieša ir nesantaika tarp krikščionybės ir naujo tikėjimo arba druwių tikėjimo. Iš karto pasakiau, kad mes tikim Dievu ir Dievo samprata yra truputį išplėsta. Yra Dievas ir dievybės.”
Vilius per visą gyvenimą ieškojo tos tiesos, taip jis savo žilos senatvės gale suformulavo 4 kilniąsias druwio tiesas.

Visą 2011 metų vasarą ligoninėje Vilius buvo gausiai lankomas draugų, artimųjų, mokytinių, tremtinių ir viso būrio jį pažinojusių. Vilius buvo visiems labai brangus ir artimas. Šermenyse visų žmonių išsakytos mintys dar labiau išplėtė kas buvo velionis. Netekome labai unikalaus žmogaus.

Jo gyvenimo istoriją liudijo tremtiniai, kurie kartu su Viliumi ir jo mama bei 4 metais jaunesniu broliuku  stalinistinei diktatūrai nubloškus į Altajaus kraštą nuo 1941 metų birželio mėnesio matė tik Lenos upės žiotyse stūksančią ledinę Trofimovkos salą. Sala buvo tokia nedidelė (viena iš daugelio salų), kad brolio žodžiais tariant „šeši ant šešių, kur augo tik rugštynės“. Nei medžio nei krūmelio. Kaip liudija tremtiniai, šios salos jau nebėra, upė pasiglemžė ir likusių tremtinių palaikus. Iš jos po karo, slapčia jis paspruko laivu, pervažiavo vienas visą sovietinę imperiją, kol sugrįžo į gimtąjį Žemaitkiemį Ukmergės rajone. Per porą mėnesių pasiekęs Lietuvą vaikas žinojo tik savo kaimo pavadinimą ir senelio pavardę. Dar gyvas būdamas velionis papasakojo, kaip jau Lietuvoje eidamas Ukmergės rajone sutiko priešais traukianti didelį būrį žmonių. Žmonės su vežimais ir apsikrovę ryšuliais kažkur traukė, tik Vilius ėjo priešinga kryptim, kol vienas senelis iš vežimo jį užkalbino. Paklausė kur tas einąs. Vilius pasakė, kad ieško Žemaitkiemio. Senelis paklausė, ko ten ieškąs. Vaikas pasakė savo senelio pavardę, o šis jam tarė:

„tai vaikeli aš tavo senelis ir būsiu“. Tokiu neįtikėtinu gyvenimo posūkiu Vilius pateko tiesiai į savo giminaičių globą.

Gal Viliui buvo nulemtas paties dangaus ženklas ieškoti tikėjimo tiesų? Apie keistą nutikimą jis yra prasitaręs, kad vaikystėje į jo namus buvo atsitrenkęs meteoritas ir pramušęs stogą!

Būdamas labai draugiškas, bet turėdamas neeilinį mąstymą, jis vis kėlė mintį apie krikščioniškų tiesų netobulumą. Dažnai, dar studijų laikais, kamavo kunigus su egzistenciniais ir religiniais klausimais. Daugelis kunigų nedrįsdavo diskutuoti su jaunu studentu, kiti pagrasindavo, kad už erezijas gali būti atskirtas nuo bažnyčios. Jau darbuodamasis MA Fizikos institute biofizikos srityje Vilius susidomėjo senovės baltų tikėjimu, tyrė alkvietes, šventvietes, įsitraukė į Romuvos veiklą. Romuvoje jo žodžiais buvo ankšta: „Kai susikūrė Romuva, aš buvau pritariantis, bet kai  susipažinau su tokiais palaidais Romuvos teiginiais (apie tikėjimą) ir kai jie įsileido į giedojimus (folklorinę veiklą – L.B pastaba),  tada pajutau, kad Romuvoje trūksta tikėjimo branduolio, tada sukūriau grupę ir bandžiau formuluoti keturias kilniąsias druwio tiesas.“

Apie naujo judėjimo romuvoje istoriją Vilius dar 2010 metų gruodį pasakojo: „Sąvoka druwis pačioje Romuvoje mums iškilo vėliau. Gimė labai geras terminas, kuris rodo pereinamumą ir jungia mus kartu su senovės prūsais. Man priimtinesnis terminas yra druwis, kuris rodo senojo tikėjimo pereinamumą ir ryšį su šiuolaikiniu tikėjimu, todėl noriu jį išplėsti ir naudoti naująja prasme — „šiuolaikinis druwis“. O priklausymas tam tikrai organizacijai, kuri yra Romuva, tai tik dalinis atvejis.“

Būdamas Romuvos Vaidilų rato narys siūlė kelis teiginius apie mūsų baltiškąjį tikėjimą. Studijavęs budizmą ir kitas rytų religijas, Vilius aiškiai suvokė, kad baltai kartu su seniausiomis pasaulio religijomis turėjo savitą mitologiją, pasaulėžiūrą, tikybinę praktiką, apie kurią šaltiniai labai įvairiai atsiliepia, bet negali paneigti apie didelės DOROS kultūrą. Todėl Vilius naujoje šviesoje iškelia tuos tikėjimo pamatus, kurie buvo pasiūlyti Romuvos rato žmonėms. Šias tiesas jis pavadino „Keturiomis tauriosiomis druvio tiesomis“.

Vilius gal neturėjo gebėjimo dainuoti ir giedoti, šokti ar vaidinti, bet mąstymu pranoko daugelį išmintingų žmonių. Su juo noriai diskutuodavo tiek akademinės visuomenės elitas, tiek dvasininkijos ar ezoterikų gretos.

Vilius Gibavičius niekur nesiskelbdamas domėjosi liaudies, rytų Tibeto, Kinų medicina, puikiai išmanė žoleles, pats gamino antpilus ir su kita žolelių žinove Marija Pečkienė net svajojo atidaryti savo žolelių vaistinę.

Šis unikalus žmogus buvo puikus eruditas, mokėjas apie 7 kalbas stengėsi užsienio kalbomis rašytus šaltinius kruopščiai išstudijuoti ir po kruopelę rinko apie senąjį baltų tikėjimą.

Drauge su bendraminčiu, Romuvos vaidila Vaclovu Mikailioniu ir kitais iš anglų kalbos išvertė labai svarbią Romuvai knygą Michael‘io Yorko „Pagoniškoji teologija“, kurioje bandoma pažvelgti į „pagoniškos“ teologijos vietą ir svarbą dabartiniam baltų tikėjimui.

Kitoje knygoje „Druidiškas gyvasties ugdymas: žynių pratimai“ aprašė pratimus, kuriuos praktikavo keltų druidai. Vilius puikiai jautė druidų ir prūsų bei lietuvių baltųjų žynių panašumą, jų gamtinės religijos atitikmenį. Baltų mokykloje „Darna“ skaitė paskaitas ir padėjo pažinti tikėjimo tiesas.

Vilius ne tik dėstė, bet ir pats, kiek leido jo nedidelės lėšos, dalyvavo įvairiose rytų dvasinių mokyklų patirtyse ir paskaitose „Druidų ir keltų spiritualizmas“, „Bono šamanizmas ir Tibeto budizmas“, „Gydymas Tibeto šamanizme ir budizme“. Stengėsi pas atvykusius rytų vienuolius ir mokytojus pats patirti budizmo, Bono ir Dzogčeno, tantrines praktikas.

V. Gibavičius antras iš kairės su Džonu Mirdhinu Reynoldsu.JAV religijotyrininku-komparatyvu, mokslų daktaru, tantristinės ngagpa jogu, lama Vajranatha

1996 m. V. Gibavičius dėsto dailės akademijoje 4 kilniąsias druwių tiesas. Foto baltai.lt arch.

Tačiau vis labiau tvirtėjo jo nuomonė apie savo tautos, baltų tikėjimo grožį ir svarbą dabartiniam jaunimui. Vilius įsijungė į visuomeninę veiklą, nuo 1996 metų aktyviai dėstė ir dalyvavo su jaunimu baltiškame judėjime, kartu atsodino ąžuolus ant Karmazinų alkakalnio ir ten pat sodino kartu Vienybės ąžuolą, dalyvavo su jaunimu baltiškose šventėse ir tikybiniuose ieškojimuose.

Aktyviai rėmė druidiškos linijos jaunimo paieškas vis labiau priartindamas prie baltiškos pasaulėžiūros su giliu indų, Tibeto, budizmo, Zoroastrizmo filosofijos pažinimu, kartu nagrinėjant šventraščius. Vilius kartu dalyvavo atkuriant baltiškas apeigas, apeigose būdavo su jaunimu per dienas ir naktis, sugebėjo darniai išreikšti savo pasaulėžiūrą tiek Saulei dieną, tiek Mėnesiui ir žvaigždėms naktį.

2003 m. Laukiant Saulės patekėjimo. Druwiai kartu su mokytoju V. Gibavičium apgieda Mėnulį. Foto baltai.lt arch.

2003 m. Laukiant Saulės patekėjimo. V. Gibavičius atlieka aukojimo apeigas. Foto baltai.lt arch.

Vilius Gibavičius ieškojo darnos ir pusiausvyros tarp daugelio religijų. Išlydint velionį taip susiklostė, kad giminių pageidavimų dalyvautų abi konfesijos. Čia apgiedoti velionio atvyko romuvos moterys ir baltųjų žynių dvasininkai, kankliuotojai, druwiai. Dvi dienas velionio sielą lydėjo baltiškomis giesmėmis ir kanklėmis. Į kapines lydėdamas katalikų kunigas išreiškė mintį, kad konfesijos turėtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų, skatino tikinčiuosius kartu padėti lydėti velionį savom apeigom. Kapinėse lydėjimą perėmė druwiai ir baltieji žyniai. Paskutinio poilsio vietą nuostabiai derėjo, tiesiai po uosio medeliu, sielai parinkta vieta pakilti į žvaigždes. Jei pirmą dieną dangus kartu su visais liūdėjo ir verkė, tai trečią dieną saulė nušvietė rudeninį dangų ir su šviesia viltim palydėjom mokytoją į Dausas. Ant kapo kryžiaus simbolis su įkomponuota baltiška saulute tarsi sutaikė vidinius velionio ieškojimus ir simboliškai nušvietė kelią į Šviesą Dievop.

Velioniui paskutinį žodį taria romuvos vaidila, bendražygis V. Mikailionis. Foto Š. Kriščiukaitis

Kanklininkai išlydi velionį. Foto Š. Kriščiukaitis

Kryžius ir baltiška saulutė susilieja atminimo kryžiuje. Foto Š. Kriščiukaičio

Tesiilsi tavo kūnas ramybėje, te nesiblaško tavo siela Žemėje,

Te Perkūno galios sustiprina tavo dvasią šviesos linkui.

Te būna tau lengva Dalia kopti į stiklo kalną pas Dievą,

te Praamžius priglobia Tave į Šviesos menę.

Amžiną atilsį duok Dieve mirusiam, ir kelionėje Vėliu taku per
žvaigždes te lydi Amžinoji Šviesa. Per Amžių amžius.

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.