0

Žemė virsti Marsu gali jau po metų?

rugsėjo 21, 2011 Mokslas, Pasaulio įvykiai

Parengė Saulius Žukauskas/

Žemę gaubia magnetinis laukas, veikiantis kaip skydas nuo pražūtingo Saulės vėjo – jonizuotų, maždaug 400-750 km/s greičiu skriejančių, gyvybę žudančių dalelių srautų. Nuožmusis vėjas planetos magnetinį lauką bombarduoja ir jo tvirtumą išbando nuolatos. Jei tokio skydo staiga neliktų, Žemės laukia artimiausių kaimynių – Veneros ar Marso – likimas. Šį gyvybiškai itin svarbų planetos sluoksnį stebi THEMIS palydovai. Tačiau paskutiniai šių kosminių aparatų duomenys verčia sunerimti. „Žemės magnetosfera silpsta!“ – perspėja NASA, nes palydovai joje užfiksavo… skylių.

Nuožmusis vėjas planetos magnetinį lauką bombarduoja ir jo tvirtumą išbando nuolatos. Jei tokio skydo staiga neliktų, Žemės laukia artimiausių kaimynių – Veneros ar Marso – likimas ©en.wikipedia.org

„Pirmosios skylutės rastis pradėjo dar 2008-ųjų viduryje, – pasakoja THEMIS duomenis analizuojantis Njuhemšyro universiteto fizikas, profesorius Venhujis Li (Wenhui Li). – Tų metų gruodį palydovai aptiko vieną didžiulę properšą. Jos plotis keturiskart viršijo mūsų planetos skersmenį, o ilgis – net septyniskart.“

Tyrinėdamas magnetosferos skylių susidarymo procesus, profesorius drauge su kolegomis sudarė kompiuterinį modelį, kurio rezultatai byloja, jog dvi sritys, pro kurias prasiskverbia Saulės vėjas, susiformavę virš planetos ašigalių. Anot mokslininkų, to kaltininkėmis tapo į šiaurės pusę nukreiptos magnetinės Saulės vėjo linijos. Jos susijungė su Žemės magnetosfera, „nusileido“ ašigaliuose ir, nelyginant aštuonkojis savo auką, apėmė visą planetą.

Tai – vadinamosios magnetinės perkrovos. Žemę gaubiančiame magnetiniame lauke jos prarėžė milžiniškas properšas, pro kurias įsiveržė Saulės vėjo dalelės. Katastrofos būtume sulaukę neišvengiamai. Laimei, tuomet, 2008-ųjų gruodį, mūsų Saulė tyliai „snaudė“ – kitaip tariant, buvo 23-iojo Saulės aktyvumo ciklo pabaiga. Tokiu metu Saulės paviršiuje dėmių ir protuberantų beveik nebuvo. Properšos netrukus užsitraukė. Tačiau šiandien palydovai siunčia duomenis apie naujų properšų formavimąsi. O Saulė pastaraisiais mėnesiais – oi, kokia nerami

2007 m. birželio 3 d. įvykusio Saulės žybsnio ir jo sukelto Saulės vėjo srauto kompiuterinis modelis. Raudona spalva – didelis dalelių srauto tankis, mėlyna – mažas. Ryškios juodos linijos žymi išorines Žemės magnetinio lauko ribas. Viršutinėje iliustracijos dalyje, kairiau matyti magnetinio lauko properša, pro kurią Saulės vėjo dalelės srūva į magnetosferos vidų©Jimmy Raeder/UNH

Kiek nerami? Godardo kosminio centro skaičiavimais, per artimiausius trejus metus Žemę turėtų užgriūti stipriausia per pastaruosius 150 metų magnetinė audra, kurią sukels nepaprastai galingi Saulės žybsniai. Jei Žemę gaubs skylėta magnetosfera, didžiuliai, mirtinai pavojingi plazmos kiekiai nevaržomai pateks į magnetosferos vidų ir šturmuos atmosferą. Taip gali nutikti po metų, pusantrų.

Deguonies nuotėkis

„Mūsų planetos apsauga nuo žalingos kosminės spinduliuotės gerokai apsilpo ir tebesilpsta, – konstatuoja NASA ekspertas Deividas Saibekas (David Sibeck). – Dėl to į kosminę erdvę ėmė tekėti deguonies srautai. Beje – vis didesniu greičiu. Per metus iš atmosferos į kosmosą nuteka maždaug 60 tūkst. tonų deguonies.“

Kodėl silpsta Žemės magnetinis laukas, mokslininkai kol kas paaiškinti negali. Pagal vieną iš versijų, galima priežastis – nestabili planetos branduolio viršutinės dalies dinamika. Ši branduolio dalis pernelyg kaitina mantiją, o tai išderina ir silpnina magnetosferą.

Kitos versijos šalininkai laikosi nuomonės, jog Žemės magnetinį lauką silpnina besiartinantis momentas, kai vietomis susikeis magnetiniai planetos poliai. Šiuo metu šiaurinis magnetinis polius pasislenka maždaug 64 kilometrų per metus (nuo Kanados teritorijų artėja Sibiro link).
O pietinis magnetinis polius paliko Antarktidą ir juda vakarinės Australijos pakrantės link. Tačiau magnetinių polių keitimosi procesas nepaklūsta jokiems dėsningumams, tad jį tiksliai numatyti – praktiškai neįmanoma. Per milijoną metų vietomis jie gali susikeisti 5-6 kartus. O būna ir taip, jog tiek pat kartų poliai susikeičia per 10 mln. metų.

Jei dėl kokios nors sunkiai numanomos priežasties Žemės branduolys ir mangetosferos poliai nustotų „mėtytis“ ir taptų stabilūs (kas reikštų silpnėjimo eliminavimą), jam vis tiek tektų atlaikinėti galingus „Saulės smūgius“, nuo kurių Žemės skydas sparčiai ir smarkiai susigarankščiuotų, subliūkštų ir susisuktų, kas reikštų žymų jo susilpnėjimą.

Saulės išpuolis
Kaip viskas vyktų pesimistiškiausio scenarijaus atveju? Mokslininkai, siekdami tokiam pasiruošti tiek techniškai, tiek psichologiškai, mėgina modeliuoti įvykių eigą ir nustatyti silpniausias gynybos nuo tokio išpuolio vietas. Amerikos mokslų akademija (angl. – „National Academy of Sciences“, NAS) paviešino ataskaitą „Kosminio klimato grėsmės: socialinės ir ekonominės pasekmės“ (angl. – „Severe Space Weather Events—Understanding Societal and Economic Impacts “).

Galingiausi astronomų užfiksuoti žybsniai. Laimei, vykę ne Saulėje, o už 16 šviesmečių esančioje EV Lacertae žvaigždėje
©NASA’s Swift satellite

„Ūmaus Saulės štormo, prasiskverbusio pro Žemės magnetinio lauko skydo skyles, pasekmes galima prilyginti branduolinio karo arba susidūrimo su gigantišku asteroidu pasekmėms, – grėsmingai perspėja kosminio klimato ekspertas ir ataskaitą ruošusio NAS komiteto vadovas iš Kolorado universiteto Denielis Beikeris (Daniel Baker). Beje, ataskaitoje nurodoma, jog galima pasaulinė katastrofa Žemę gali ištikti 2012-ųjų pabaigoje – 2013-ųjų pradžioje.

Anot ataskaitą rengusių mokslininkų, neregėto galingumo geomagnetinė audra elektros energiją visoje planetoje atjungtų per 90 sekundžių. Sustotų traukiniai, liftai, pramonės įmonės, imtų kristi palydovai, lėktuvai, būtų nutrauktas vandens ir šilumos tiekimas, nutrūktų TV, radijo, navigacijos signalai, internetinis, mobilusis ryšys.

Saulės štormas smarkiai jonizuotų atmosferą, todėl sunaikintų reikšmingą dalį ozono sluoksnio ir atvertų kelią kenksmingiems ultravioletiniams spinduliams ir jonizuojančiai kosminei spinduliuotei. Pasekmės – smarkiai išaugęs onkologinių odos susirgimų ir genų mutacijų skaičius.

Jei elektromagnetinius impulsus lydės galingas gravitacijos srautas, planetos paviršiuje neišvengiami žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Staigūs Žemės elektromagnetinio lauko pokyčiai gali sudeginti elektros tiekimo infrastruktūrą, o pati pažeidžiamiausia jos dalis – transformatoriai. Vien Jungtinėse Valstijose per pusantros minutės sudegtų 300 pagrindinių transformatorinių. Tai reikštų, jog be elektros energijos liktų mažiausiai 130 mln. gyventojų. Kitas valstybes paveiktų vadinamasis „vėduoklinis“ elektros energijos dingimo efektas – žemynų energetiniai tinklai yra susieti.

„Vadinamuoju „taikos metu“ gedimus likviduoti būtų galima sąlyginai greitai, – neseniai JAV sostinėje vykusioje konferencijoje tikino vyriausiasis Didžiosios Britanijos vyriausybės konsultantas mokslo klausimais Džonas Bedingtonas (John Beddington). – Bet jei avarija būtų masinė, pasaulinės infrastruktūros atstatymui reikėtų mažiausiai dešimtmečio ir trilijono JAV dolerių. Todėl į kosminio klimato grėsmes žvelgti derėtų nepaprastai rimtai. Saulėje ramybės būsena baigiasi, o šiuolaikinės technologijos Saulės audrų atžvilgiu yra kur kas pažeidžiamesnės nei prieš keletą dešimtmečių ar tais pačiais 1859-aisiais.“

Tuomet, daugiau kaip prieš 150 metų, Žemę nusiaubė reto galingumo magnetinė audra, kokios tikimasi ir netolimoje ateityje. Paradoksalu, tačiau masinių kataklizmų tuomet buvo išvengta tik dėl to, jog technologinis civilizacijos išsivystymas buvo pakankamai menkas. Milžiniška geomagnetinė audra tuomet pažeidė tik neseniai tiesti pradėtas telegrafo linijas. Jei toks „Saulės smūgis“ trinktelėtų dabar, grėsmė iškiltų visai elektros energijos naudojimu grįstai žmonijos infrastruktūrai.

Žinoma, galbūt mokslininkai grėsmę ir pervertina. Pavyzdžiui, smarkių nemalonumų buvo laukiama naktį į 2011-ųjų vasario 19 d. – tada Žemę turėjo pasiekti Saulės išspjautas plazmos debesis. Tačiau nieko ypatingo neįvyko. Galbūt ramiai išgyvensime ir 2012-uosius – 2013-uosius?

Optimistinis požiūris

„Magnetosferoje iš tiesų retkarčiais susiformuoja skylės, o tiksliau – įdubos, – aiškina Maskvoje esančio Žemės magnetizmo, jonosferos ir radijo bangų sklidimo instituto (ИЗМИРАН) direktoriaus pavaduotojas Valerijus Petrovas. – Tačiau tokios įdubos susiformuoja už atstumo, prilygstančio 6-10 Žemės skersmenų, taigi – maždaug už gerų 60 tūkst. km. Tai – pakankamai toli nuo mūsų ir mums nekelia ypatingos grėsmės. Maža to, tos skylės galiausiai užsitraukia.“

„Kosminės kilmės spinduliuotė mums pavojinga gali būti tik tuo atveju, jei magnetinis laukas visai pradingtų, – tęsia mokslininkas. – Iš principo, tai yra įmanoma. Tačiau taip nutikti gali po maždaug keleto tūkstantmečių, magnetinių polių keitimosi metu. Tiesa, Žemės istorijoje „persimagnetinimų“ būta maždaug šimtas. Ir globalinių katastrofų jie nesukėlė. Tokį įvykį pergyveno net ir prieš 800 tūkst. metų gyvenę pirmykščiai žmonės. Žinoma, tuomet nebuvo technikos, nuo kurios dabar mes esame itin priklausomi.“

Telieka priminti, jog, mokslininkų vertinimu, naujojo Saulės aktyvumo ciklo maksimumas turėtų būti pasiektas po maždaug poros metų, 2013-iesiems įpusėjus. Tikimasi, jog aktyvumas tuomet turėtų būti truputį menkesnis už vidutinį aktyvumą piko metu. Tačiau pastarųjų mėnesių Saulės žybsniai nusiraminimo neteikia, tad atsargumo žvalgantis į vadinamąsias kosmoso orų prognozes prarasti nereikėtų.

VIDEO

technologijos.lt

© 2011, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.