0

Ką man davė Darnos mokykla – atviras laiškas baltų palikuonims

rugsėjo 10, 2016 Baltų mokyklos, Baltų pasaulėžiūra, KURONO akademija

Aras K. “Darnos” mokykla, 2016m.\\

Šiame atvirame laiške “Kurono” akademijos bendramoksliams ir visiems besidomintiems baltišku dvasiniu keliu, noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir suvokimais atėjusiais mokantis “Darnos” mokykloje. Laiško tikslas – paskatinti ir kitus dalintis savo patirtimis bei užtvirtinti asmeninius virsmus.

Ką man davė Darnos mokykla

DORA, dorybė atrodo žinomi ir daug kartų girdėti žodžiai. Bet vieną kartą susimasčiau, o ką reiškia būti doru žmogumi? Kokiomis savybėmis pasižymi dori žmonės? Doru gimstama ar doru tampama, o gal doros galima išmokti? Prieš metus pirmą kartą išgirdau pavadinimą “Darnos mokykla”. Nepuoliau gilintis kas yra ta darna, maniau tai tiesiog žodžio harmoniją sinonimas apie kurią kalba visos dvasinės mokyklos. Darna su gamta, darna su savim, darna kolektyve – darna su viskuo, žodžiu, ta darna yra geras dalykas ir man tiks. O pavadinimai tai tik kažkieno sugalvotų žodžių skambūs junginiai. Anuomet paklaustas “Kas yra žodis?” būčiau atsakęs, kad tai tiesiog žmonių pramanyti raidžių junginiai skirti susikalbėti. Tada dar net nenutuokiau, kad anapus žodžių ir garsų slypi paslaptingi reiškiniai iš kurių ir susideda mane supantis ir mano supamas pasaulis.

Lietuvių kalba buvo tai kas pastūmėjo mane ieškoti lietuviško dvasinio mokymo. Jogos užsiėmimų metu klausydavome mantrų giedamų sanskrito kalba. Kai kurių žodžių skambėjimas buvo artimas, panašus į lietuviškus žodžius. Laikas nuo laiko internete išlįsdavo koks straipsnis pasakojantis apie neabejotiną ryšį tarp sanskrito ir lietuvių kalbos.

Man tai kėlė pasididžiavimą, smalsumą ir traukė domėtis toliau. Maniau, viskas aišku iš kur čia tas ryšys – lietuvių kalba labai sena bei mažai pakitusi todėl ir panaši į seniausią šventųjų raštų kalbą dar vis gyvuojančia Himalajuose. Bet vienas straipsnis mane supurtė.

Prieš akis papuolė rašinys apie Antano Poškos kelionę motociklu iš Lietuvos į Indiją panašiai 1930 metais. Ten buvo trumpai užsiminta apie Poškos susitikimą su Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderiu Mahatma Gandhi. Poškai prisistačius kaip atvykusiam iš Lietuvos, Gandhi atsakė panašiai taip “Nežinau tiksliai kur ta Lietuva, bet, žinau, kad jūsų kalba senesnė už sanskritą”. Sujaudintas suvokimo, kad tai gali būti tiesa pradėjau domėtis tolimais laikais kuomet dar gyvavo Platono aprašyta Atlantida, o Vedos buvo dar neužrašytos. Jeigu mūsų gimtoji kalba senesnė už sanskritą tai kaip tuomet su žiniomis?…

Darnos mokyklą pasirinkau dėl jos lietuviškumo, o praėję mokslo metai pranoko visus mano lūkesčius ir įsivaizdavimus. Atradimai per kalbą nenustojo stebinti. Gauti raktai pravėrė kalbos paslaptis, pasirodo net nenutuokiau kas yra kalba ir kokia ji tampa svarbi tai suvokiant.

Per mokslo metus Darnos mokykloje gavau daug žinių. Liejosi kaip iš statinės, tik spėk semti ir turėk kur supilti. Sužinojau daug naujo, praplatinau ir pagilinau jau turimas žinias, o kai kurias žinias tiesiog teko pašalinti iš atminties kaip nebereikalingas.

Dalyvaudamas įvairiuose praktinėse veiklose, tokiose kaip patyrimai, apeigos, šventės, gamtojauta, kūnovara, rymojimas, žvakių liejimas, kiaušinių marginimas, įgijau naudingos patirties. Žinioms susiliejus su patirtimis atėjo vertingi suvokimai. Labai džiaugiuosi turėjęs tokią galimybę.

Žvakių liejimas Darnos mokykloje

Žvakių liejimas Darnos mokykloje

Per mokslo metus stengiausi apjungti suvokimus ir įžvalgas į bendrą vaizdą ir suprasti kokia gi ta pasaulėžiūra pagal Doros mokymą. Prieš ateinant į darnos mokyklą, dvasinio kelio sąvoka supratau kaip kažką susijusio su gilesniu žinojimu apie save, supantį pasaulį, naujų gebėjimu įgijimu. Atrodė, kad šiame kelyje reikės kažkiek keistis, kažką savyje išvalyti. Dabar, baigiantis mokslo metams, ateina mintys apie tai, jog prieš pradedant dvasinį kelią pradžiai reikia tiesiog išmokti kurti savo gyvenimą. Ir čia man teko pradėti nuo pačių pradmenų. Pirmiausiai tapti nuoširdžiu pačiam sau, gebėti matyti savyje reiškinius tokius kokie jie yra, o ne slėpti, blokuoti ar bėgti nuo jų. Supratau, kad mano gyvenimas yra mano poelgių pasekmė, kurių priežastys mano savybės ir gebėjimas valdyti visą tą nematomą vidinį pasaulį. Nebandant susigaudyti kas ten vyksta ir kas esu tikrasis aš neverta svajoti apie tikrąją pažangą.

“Rodos” patyrimo metu tarsi kažkas paspaudė nematomą mygtuką kuris atvėrė tamsiame kampe paslėptą ir voratinkliais apkiautusią dėžutę. Jai atsidarius atsivėrė galimybė patyrinėti jos turinį. Joje radau tai, ką pats buvau paslėpęs nuo savęs. Man nepatiko tai kas ten buvo, traukti turinį į šviesą atrodė labai skausminga. Pradėjau vengti apie tai galvoti, nutraukiau paskaitų klausimą, pakibau. Ledai pajudėjo tik po sekančio (Derybų) patyrimo ir keleto taiklių mokytojo užkabinimu per susitikimus. Taip pat padėjo ir kitų mokytinių stebėjimas, mačiau kaip jie vengia pripažinti ir bando išsisukinėti nuo akivaizdžios tiesos. Toks buvau ir aš.

Viena dieną pasijaučiau taip, tarsi būtų prabudusi mano savistaba, pradėjau matyti kaip aš elgiuosi, iš kokių paskatų darau vienus ar kitus veiksmus, kokios kyla mintys, jausmai ir pojūčiai. Tai mane labai nudžiugino, jaučiausi pakylėtas ir užsidegęs judėti pirmyn. Pasidalinus šia džiugia žinia su mokytoju supratau, jog tai kad aš matau yra gerai, bet tai ką aš matau yra saviapgaulė. Tą naktį susipažinau su savo tuštybe. Po truputi pradėjo matytis visa priežasčių pasekmių grandinė. Suvokiau, kad tuštybė tokia didelė dėl menkos savivertės, o pastaroji tokia dėl kitų priežasčių ir tt. Apėmė siaubas ir panika.

Svarsčiau, nejau viskas taip ir yra, kaip su tuo dabar reiks gyventi? Taip po truputi pabudo savityra. Nauji atradimai kėlė didžiulį skausmą. Pradėjau matyti kaip iš mano vidinių priežasčių kylančios pasekmės skaudina kitus žmones, atrodė jog jaučiu tai ką jie jaučia tik daug kartų stipriau. Visa tai kėlė dar daugiau skausmo. Atrodė jog geriau pasislėpti ir su nieko nebendrauti. Bet kaip tuomet mokytis, įgyti patirčių ir tobulėti? Atrodė, kad atsakymas galėtų būti sąmoningumo kėlime, bet neatrodė jog jį galima pakelti nesąveikaujant su pasauliu. Išeities nėra, bet taip nebūna. Kurį laiką buvau tokioje būsenoje, klausiau pasakas, dalyvavau susitikimuose. Pastebėjau, kad viena mintis vis dažniau aplanko mane, o nuojauta kuždėjo, kad tai gali būti išeitis. Svarsčiau, ar įmanoma mokytis nedarant klaidų? Klaidos neišvengiamai atneš skausmo aplinkiniams ir kartu man. O jeigu kitaip ir negali būti? Gal reikia su tuo susitaikyti? Taip po truputi atėjo susitaikymas su savimi tokiu koks esu. Beliko prisiimti atsakomybę už visus savo veiksmus, mokytis, ugdyti sąmoningumą ir stengtis įžvelgti pasekmę dar prieš sukuriant priežastį. Viskas matoma ir nematoma sutverta ir paklūsta dėsniams. Šių dėsnių matymas atveria galimybę tobulėti, siekti idealų ir dermės su aplinka. Šito galima išmokti.

Mūsų protėvių dorinę gyvenseną saugojo papročiai. Darnos mokykloje sužinojau kas slypi už papročių, kokia jų esmė. Nustebino jų prasmingumas ir ryšis su paprastam žmogui sunkiai suprantamais visatos dėsniais. Visa tai byloja apie kažkada buvusias gilias žinias tautoje ir gyvenseną pagal jas. Tikiu, kad gali ateiti ta diena kuomet į tautą sugrįš dorovinė sąmonė.

Labai džiaugiuosi turėtą galimybe susipažinti su gamtojauta. Šie patyrimai padėjo man su jausmais. Dabar lengviau galiu reikšti jausmus, tapau atviresnis, nuoširdesnis, pradėjau jausti tai ko anksčiau nejaučiau. Pajutau kokia svarbi yra jausminė gyvenimo pusė. Atrodo, kad visi ryšiai su žmonėmis ir ne tik sudaromi per jausmą. Išlavinti jausmai atveria galimybe sudaryti kokybiškesnius ryšius. Tvariais ryšiais susieti žmones tampa atsparesni nepageidaujamiems pokyčiams, o trokštamus pasiekia sklandžiau. Manau tai visuotinis dėsnis vienodai veikiantis sportininkų komandoje, šeimoje ar tautoje. Vieningo jausmo vedina tauta gali tapti nepalaužiama, atspari ją silpninantiems poveikiams. Stiprioje tautoje nėra vietos baimei. Nebijai mirti – nebijosi ir gyventi. Prisiminus plačiai žinomą posakį “norint pakeisti pasaulį reikia pradėti nuo savęs” kilo pasvarstymas – O nuo ko pradėti savyje? Manau jausminės pusės ugdymas galėtų būti puiki pradžia.

Keli kartai sudalyvauti kūnovaros užsiėmimuose aiškiai parodė – pilnaverčiam mokymuisi būtinos kūno pratybos. Čia žinios susitinka su praktika, žaismingai vystomi jutimai ir savistaba. Kiekvieną kartą sužinodavau kažką naujo apie save ir ryšius su aplinka.

Besimokant mokykloje supratau, kad negalima į viską per rimtai žiūrėti. Mokslą ir gyvenimą turi lydėti žaismingumas ir įdomaus žaidimo jausmas. Tai skatina kūrybingumą, atpalaiduoja nereikalingas įtampas, padeda susilieti su tuo ką darai. Veiklai tapus įdomiai nebereikia dėti perteklinių pastangų. Manau, jog visa tai siejasi su valios reiškiniu. Tikiuosi apie tai giliau sužinoti mokantis aukštesnėse pakopose.

Pamėgau stebėti įvairius ženklus ir ieškoti jų ryšių su priežastimis bei pasekmėmis. Atradimai skatino pasvarstyti apie tai, kad pasaulis nėra jau toks sudėtingas kaip man atrodė anksčiau. Jis margas, bet viskas paklūsta tiems patiems dėsniams ir įstatymams.

Pats didžiausias suvokimas gautas Darnos mokykloje yra apie tai kas man dabar yra tikėjimas. Viską ką sužinojau, patyriau ir suvokiau, susipynė į vis stiprėjanti jausmą. Tas jausmas tarsi ašis apie kurią gali suktis gyvenimas. Atrodo, kad jaučiant šitą ašį gali įveikti visus gyvenimo iššūkius, priimti tinkamus sprendimus. Tikėjimas yra tarsi žinojimas kad gyveni pagal aukštesnius dėsnius ir todėl tiki jog elgiesi teisingai. Mirtis nėra pabaiga, o tiesiog būvio pasikeitimas. Pasaulis yra toks kokį aš jį suvokiu ir jaučiu, o tai priklauso nuo mano gebėjimų atverti ir priimti tiesą. Viskas keičiasi todėl prisirišti per daug prie nieko neverta. Gyvenant svarbu gyventi – patirti, tobulėti, siekti darnių ryšių, idealų. Visa tai tik užuomazga, kuri tikriausiai patirs įvairių pasikeitimų, bet ašies jausmas yra, gal tai ir yra RODA.

© 2016, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.