Baltų žinyčios vartai

0

Gamtojautos praktika…Kaip santykis su gamta gali padėti pažinti save, savo vidų

viršaitis liepos 2, 2024 Energetika, Gamtojauta, Žmogaus galios

Adrė ZAKRAUSKAITĖ-Anandini Modi// žurnalas RAKTAS
Tęsinys, 2 straipsnio dalis. Pradžia čia

– Kaip santykis su gamta gali padėti pažinti save, savo vidų?
– Kuo sąmoningesnis tampi (o sąmoningumą, kaip jau aptarėme, galima išugdyti per santykį su gamta), tuo labiau pradedi pažinti 4 gamtoje vyraujančius elementus – žemę, vandenį, ugnį ir orą. Gamtoje viskas yra jų tarpusavio sąveika.

Kaip keturi elementai susiję su savęs pažinimu? Iliustruosiu tai paprastu praktiniu pavyzdžiu. Vienas mus nuolat gyvenime lydinčių dalykų – tai emocijos, jomis vadovaudamiesi dažnai priimame sprendimus ar imamės tam tikrų veiksmų. Pagal Robert’ą Plutchik’ą yra išskiriamos 8 populiariausios žmogaus emocijos: pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas, pasibjaurėjimas, nuostaba, smalsumas ir viltis. Kiekviena emocija – tai vienas iš labiau pasireiškiančių keturių elementų ir tam tikra vara – energija. Kad tai suprastumėte, įvelsiu tai į siužetą.

Įsivaizduokite, kad visi atostogauja, o jums reikia eiti dirbti ir, negana to, viršininkas nepasako, ar duos jums atostogų. Jumyse sukyla pyktis – ugnies elemento perviršis, neigiama pusė. Tuomet staiga išsigąstate: „O kas bus, jei neteksiu šio darbo, kuriuo taip piktinuosi? Juk tada išvis nieko neturėsiu!“ Baimė suveikia kaip vandens elementas, kuris viską sutraukia atgal, ragina nebekovoti, pasitraukti ir vengti. Toliau jums kyla liūdesys: „Kaip liūdna, kad dabar, kai visi maudosi ir atostogauja, aš turiu dirbti karštyje.“ Liūdesys – tai vandens elementas. Jis pasireiškia net fiziologiniais reiškiniais: gerklės ir akių įtampa, taip pat pakertamos kojos, rankos…

Staiga sužinote, kad jus išleis į atostogas – kyla džiaugsmo ir laimės pojūtis. „Ir mane pagaliau išleis atostogų!“ Džiaugsmas kyla į viršų kaip oras, atverdamas daug erdvės… Tačiau staiga jums pasako: „Bet išeisi atostogų su viena sąlyga – turėsi pabaigti vieną darbą, kurio niekas nenorėjo atlikti.“ Jumyse kyla pasibjaurėjimas. Pasibjaurėjimo jausmas – tai nepriėmimas. Jis pasireiškia kaip žemės elemento perviršis, kuris riboja, aš noriu iš jo ištrūkti ir gauti oro elemento – laisvės…

Tuomet staiga sužinote, kad jūsų atostogoms, kurios turėjo būti labai brangios, kompanija padaro didelę nuolaidą ir už tą pačią kainą, kurią sumokėjote, jūs gausite papildomų pramogų. Jūs nustembate: „Negaliu patikėti!“ Kyla nustebimas, kylantis iš oro elemento. Tada kyla smalsumas: „O, ir mane išleis? Aš gausiu nuolaidą? Įdomu, kaip ten viskas bus?“ Smalsumas – tai pažinimo jausmas, taip pat oro elementas. Na, ir paskutinė kyla viltis – ji kyla lyg oras, kuriame yra ugnies kibirkštis. Tikime, kad ir mums nusišypsos atostogų laimė…

Pažinę gamtą, o kartu ir mus sudarančius elementus, mes galime tapti sąmoningesni ir atpažinti, kaip jie mus veikia. Tuomet suprasime, kad nesame šios emocijos: aš jas patiriu, bet tai nėra „aš“. Na, o tai padės išlaikyti pusiausvyrą ir pasiekti dermę, tai leis priimti išmintingus sprendimus.

– Ką patartumėte daryti nuėjus į gamtą, kad geriau išgirstume save? Ar yra kokių nors praktikų, kuriomis galėtumėte pasidalyti su mūsų skaitytojais?

– Save išgirsti nėra sudėtinga, tik labai vertinga, jei šalia turite mokytoją, su kurio galėtumėte aptarti, kas jumyse įvyko, ką pajutote ir kokios jausminės sąsajos iškėlė praeities atsiminimus, tuomet mokytojas gali visa tai paaiškinti ir padėti atlikti vidinį virsmą. Svarbu tinkamai įvardyti savo patirtį ir ją įsisąmoninti. Pasidalysiu keliais paprastais praktiniais patarimais, ką galite daryti ir be vadovo ar mokytojo.

Jei reikia apmąstyti esamus reikalus, kurie slegia, arba neišspręstus praeities dalykus, eikite prie upės. Ne prie ežero ar jūros… Atsisėskite veidu prieš srovę ir pasisukite tokiu kampu, kad matytumėte atitekančią upę (geriau pavyktų, jei sėdėtumėte kiek aukštesnėje vietoje). Patogiai atsisėskite arba atsitūpkite ir pasinerkite į rūpesčių apmąstymus, tuo metu tiesiog stebėdami ir jusdami atitekančią srovę. Atpalaiduokite žvilgsnį, giliai ir ritmingai kvėpuokite, leiskite plaukti mintims, tegu jos sukelia tuos rūpesčių jausmus, neanalizuokite jų. Stebėkite upės srovę. Į mintyse kilusius rūpesčių klausimus gali atitekėti atsakymai ir galite pajusti sprendimo užuominą. Jei jums pavyks atsipalaiduoti fiziškai ir kartu sąmoningai susitelkti į viduje susikaupusią įtampą, didelė tikimybė, kad į jūsų sąmonę ateis tam tikri sprendimai.

Jei reikia apmąstyti ateitį, pavyzdžiui, norite pagalvoti apie santuoką, jums tinka ta pati vieta, tik reikėtų atsisėsti veidu į kitą pusę. Atsisėskite taip, kad matytumėte nutekantį vandenį. Paleiskite mintis laisvai tekėti, kvėpuokite tolygiai. Įdomu, kad sėdėdamas veidu į tolumą nutekantį upės vandenį žmogus lengviau svajoja, jo taip nebeveikia slegiantis racionalumas, jis atsipalaiduoja. Sąmoningai stebėdamas atsipalaidavusias svajas, žmogus gali atrasti ryšį su savo gaja (gyvybingumu) ir imti veikti. Pavyzdžiui, svajojate apie mėgstamą veiklą, o gaja leidžia kūrybingai panaudoti jį savo veikloje ir taip sukurti naują verslą, mėgstamą darbą. Taip išpildysite turtuolio svajonę, o dirbdami tai, ką mėgstate, praturtinsite ne tik save, bet ir aplinkinius bei visą tautą.

VIDEO nuoroda „Gamtojautos vietos paieška“

https://youtu.be/3zZuxaAVnPc

Jeigu stipriai išsigandote ar kažko labai bijote ir dėl to sutriko jūsų širdies ritmas, eikite prie jūros. Praktiškai didžioji dalis žmonių prie jūros važiuoja nesąmoningai, jie tiesiog jaučia stiprų norą ir trauką. Tai iš tikrųjų mūsų išderintas streso organizmas šaukiasi pagalbos! Jūra turi patį stipriausią poveikį mūsų širdžiai ir taip paveikia mūsų mintis bei gyvenseną. Jūra veikia visiškai kitaip nei, pavyzdžiui, upelis. Upelis skatina gyvybingumą ir veiksmą, todėl gyvenimas yra tolygus upeliui, jau nuo senovės visi miestai būdavo statomi prie upių, kad juose virtų gyvenimas… O jūra turi galią suderinti mūsų vidinį ritmą su visos planetos ciklais. Baimė išmuša širdies ritmą, o ritmingas bangavimas grąžina į pusiausvyrą. Tiesa, tam, kad jūra suderintų jūsų širdį, reikia sėdėti prie kranto – sėdėjimas ant kopų ar toli nuo jūros netinka. Turite fiziškai justi bangavimo galią, ateinančią bangą. Jūra, beje, padeda iškrauti didelę emocinę įtampą, frustruotiems (užslopintiems) žmonėms ypač gerai yra išsirėkti siaučiant audrai pajūryje, tačiau reikia būti labai atsargiam, nes vėjas ar šaltis gali greitai pažeisti gerklę ir kvėpavimo takus.

– Būnant gamtoje dažnai instinktyviai norisi apsikabinti tam tikrą medį, įsikrauti…

– Taip. Žmonės įpratę, kad prie medžių einama įsikrauti energijos, tačiau viskas ne taip paprasta. Visų pirma, pats požiūris „eiti įsikrauti“ man jau atrodo vartotojiškas. Tarsi medis būtų baterija, prie kurios atėjęs galiu nemokamai įsikrauti… Bet juk tai – irgi gyvybės forma. Ir, beje, žmogus puikiausiai gali įsikrauti pats: valgydamas, ilsėdamasis, judėdamas ir sveikai gyvendamas, tik reikia tai sąmoningai atlikti…

Medžių pasaulis labai įvairus ir gausus. Santykis su medžiais gali būti net pragaištingas, jei nesivadovausime mums duotu sugebėjimu jausti, nes būtent jausmas ir pasako, ar medis man tinkamas, ar ne. Iš tikrųjų yra ištisas mokymas apie tai, kaip reikia tinkamai prieiti prie medžio, kuris patraukia mano dėmesį, tačiau tai – atskiro straipsnio tema.

Žmonės linkę rinktis skirtingus medžius. Vienas eis prie ąžuolo, kitas – prie šermukšnio, akacijos, dar kitą patrauks žydintis medis ir pan. Dabar populiaru rašyti apie tai, kokie medžiai įkrauna ir duoda energijos, o kokie gali nusiurbti, tačiau visada patariu aklai tuo nesivadovauti. Visų pirma, eikite patys ir atsargiai pajuskite, ar tai tikrai vyksta.

Esu ir pats turėjęs darbo su medžiais patirties – kartą po rimtos galvos traumos kentėjau nuo galvos skausmo. Medikai man negalėjo padėti. Vienas žinomas bioenergetikas patarė man eiti dirbti su liepa. Prisišliejęs prie kamieno prašiau liepos leisti kilti jos kamienu viršun – greitai galvos skausmai ėmė silpti ir vėliau pasibaigė. Bet vėlgi – reikia žinoti, prie kokio medžio eiti, kaip prieiti… Ir, pasikartosiu, jei neturite gerai išugdyto gebėjimo jausti, neikite prie visų medžių iš eilės, taip galite sau pakenkti.

„Gamta – tai viskas, kas gyva, kas gimė iš gemalo, daiktų pasaulis tam nepriklauso. Įdomu, kad senovės kalba Žemė būdavo vadinama ne Žemele, bet Gemale. Gemalė yra ta, kuri gimdo, viską duoda ir už tai nieko neprašo. O žmonija vis daugiau ima ir dėl asmeninės naudos skatina tik vartojimą, pamiršdama, kad nieko neatiduodama atgal pažeidžia pusiausvyrą. Nereikia vėliau stebėtis įvairiomis gamtoje vykstančiomis katastrofomis. Gamta, beje, tai taip pat ir miestas, kuriame gyvena gyvosios būtybės. Žmogus labai ribotai suvokia, kad gamta yra tik pievos, laukai, žaluma…

Bet jei miestas nėra gamtos dalis, kaip galiu būti gyvas jame? Tuomet nebūtų jokių gyvybinių sąlygų! Gamtojautos praktika per jausmus padeda pažinti mano santykį su viskuo, kas pasireiškia gamtoje kaip Gyvata.“ – sako pašnekovas.

– Na, ir pabaigoje – kaip patartumėte sustiprinti ryšį su gamta?
– Visų pirma, atėjus į gamtą labai svarbu sąmoningai suprasti, kad esu čia svečias, ypač jei atėjau į naują vietą. Tad iš karto įsigalioja labai paprasta svečio taisyklė: svečias turi suvokti, į kokią aplinką jis atėjo, ir tam, kad būtų priimtas, jis turi elgtis kaip svečias. O tuomet jis gali paprašyti leidimo būti toje aplinkoje. Kai į gamtą kreipiesi svečio teisėmis, tavyje nebėra agresijos ar vartotojiško santykio, noro nuskinti, nulaužti… Tuomet gamta atsivers ir įsileis mane kaip „savą“.

Priklausomai nuo to, kokį poreikį turite tądien, pasirinkite vietą, kuri jums jausmiškai tinkama (atsistokite joje ar atsisėskite), ir sutelkite sąmonę į vieną tašką, pavyzdžiui, į upelį ar krioklį arba, jei turite tą dieną poreikį išgirsti save, – į ramią vietą gamtoje, pavyzdžiui, medį, pievą… Vanduo veiks jausmus, žemės reljefas suteiks stabilumo jausmą, atvirose vietovėse mes gausime erdvės pojūtį, na, o saulė duos kūrybinės ugnies ir džiaugsmo bei laimės pojūtį… Tai padės atsipalaiduoti ir susiderinti su kūrinija, išgirsti save ir galbūt netgi pamatyti aukštesnių jėgų ateities ženklus…

Bet kuriuo atveju, būnant gamtoje, visada svarbu sąmoningai suprasti, kad čia būdamas aš grįžtu į pirmapradę savo būtį, todėl reikia leisti sau būti. Žmonės to dažnai sau neleidžia, tačiau gamtoje nebereikia būti kažkuo – direktoriumi, virėja, darbuotoju ar pan. – galima būti savimi, kokį sukūrė Kūrėjas. Tuomet žmogus iš tikrųjų gali atsipalaiduoti ir pamatyti gilesnius savo esybės sluoksnius. Labai gerai, jei šalia jis turi mokytojų, kurie gali jam patarti ir vesti savęs pažinimo kelionėje – to ir linkiu visiems žurnalo skaitytojams.

„Gamtos pajauta mums nuolat padeda pažinti save. Štai kad ir atsisėskime prie upelio ir stebėkime, kaip vanduo verčiasi per kokį nors akmenį ar kliūtį ir sukuria putojimą bei kriokimo garsą. Tai mes dažniausiai pavadiname kriokliu. Vanduo dideliu kriokliu krisdamas nuo aukščio sukelia atbulinę srovės jėgą ir turbulenciją… Ir štai pamatau, kaip kokia nors šiukšlė, pavyzdžiui, plastikinis butelis, negali išsiveržti iš atbulinės srovės ir yra „priplakamas“ prie kliūties ruožo. Tai stebėdamas pajuntu bejėgiškumo jausmą, kurį imu sieti su savo gyvenimu. Atrandu, kad priešindamasis tam tikroms aplinkybėms, kur gyvenimo tėkmė tarsi juda atgal, esu lyg šis įstrigęs butelis. Suprantu, kad gyvenime jau daug metų plakuosi vienoje vietoje, nes nenoriu keisti krypties dėl savo egoizmo, pažiūrų, įsitikinimų, nuostatų ir t. t. Tai suvokęs pradedu ieškoti išeities ir keičiu kryptį. Tai vadinama vidiniu virsmu ir išsilaisvinimu. Tokių sąsajų yra labai daug, jos leidžia pajusti ir suvokti gamtos dėsnius bei siekti darnos su savimi ir žmonėmis, su Kūrėju ir Gamta“, – pasakoja L. Balsys Baltasis.

beje…
Gamtojautos praktikų dalyvės atsiliepimas:

„Gamtojauta man padeda pažinti mus supančias kitas gyvybės formas, o per tai geriau imu pažinti pati save. Pamatau jų skirtumus ir skirtingą poveikį man. Galiu mokytis bendrauti su jomis, pajusti jas, įsiklausyti, ką jos kalba apie mane. Per tai savyje įžvelgiu naujų dalykų, apie kuriuos niekada anksčiau nesusimąstydavau. Man labai įdomu atrasti, kokie skirtingi yra įvairūs medžiai ir vandens telkiniai, kokia nevienoda jų energija ir poveikis man. Pavyzdžiui, pamenu, kad prie jūros kartą pajutau, kaip visas mano kūnas, o kartu ir širdis ėmė banguoti vienu ritmu su jūra,

o per šį bangavimą išsiveržė įsisenėję skauduliai, kuriuos bangos nuplovė ir atėjo palengvėjimas. Labai skirtingai jaučiausi prie įvairių medžių – pušis nuramino, beržas energingai kėlė debesų link, liepa motiniškai apglėbė ir šildė, o tuopa tarsi uždėjo veržiančią kepurę, nuo kurios įsiskaudėjo galva. Dirbant su skirtingu reljefu ir užsimerkus einant nuokalne ar lipant laiptais atbulomis, pamažu traukėsi baimė, kad galiu užkliūti ir nugriūti. Per gamtojautos praktikas atsirado daugiau pasitikėjimo gamtos siunčiamais signalais ir savo pojūčiais bei jausmais. (Laima)

Straipsnio pabaiga. Pilnas straipsnis žurnale RAKTAS Nr. 5 (152) 2019 gegužė
Jei skaitytojams patiko šios mintys, parašykite tai žemiau komentaruose, pasistengsime patalpinti ir tiesioginių autoriaus pratęsimų baltiškų dvasinių technologijų srityje: gamtojautos, kūnovaros, rymojimo, sąmoningo sapnavimo, etnopsichologijos temomis.

© 2024, viršaitis. All rights reserved.