0

Eugenijos Šimkūnaitės lietuviškas horoskopas

birželio 26, 2020 Astrologija, Įžymūs žmonės, Žolininkystė

Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt

Rašytinį palikimą prižiūri fondas

Sausio pabaigoje sueis septyniolika metų nuo žolininkės, etnografės, habilituotos gamtos mokslų daktarės E. Šimkūnaitės mirties. Per kone aštuoniasdešimt gyvenimo metų ji vienodai smalsiai domėjosi mokslo žiniomis ir šimtmečius sukauptu tautos turtu – stebėjimų duomenimis. Nė vieno informacijos šaltinio ji neatmesdavo ir jokiu būdu nemenkindavo, noriai domėjosi savo krašto, Lietuvos žmonių ir kitų tautų etnine informacija, užkoduota pasakose, dainose, perpasakota palikuonių.

1997-aisiais, praėjus metams nuo žiniuonės mirties, įsteigtas E. Šimkūnaitės fondas. Jis remia vaistažolininkystę pasirinkusius studentus ir su šia sritimi susijusius tyrimus, dar rūpinasi daktarės rašytiniu palikimu. Skirtinguose leidiniuose publikuoti straipsniai išleisti keliose knygose, juose galima rasti E. Šimkūnaitės sudarytus horoskopus. Ar garsioji žolininkė rimtai, ar dėl pramogos apie juos rašė? Jos bičiulė, botanikė, gamtos mokslų daktarė Živilė Lazdauskaitė padės atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų.

Nutikimas ant Rambyno kalno

Teko skaityti, kaip Eugenija Šimkūnaitė ant Rambyno kalno ateitį spėdavo iš žolelių, kurias žmonės surinkdavo pievoje. Ar iš tiesų taip būdavo?

Rambyno kalnas yra sena šventvietė, piliakalnis, ten buvo švenčiamos Joninės. Čia kalba turbūt ėjo apie vienas Jonines, botanikų susitikimą. Maždaug nuo 1922 metų Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, prisijungdavo ir Suomijos) botanikai susitikdavo iš pradžių kasmet, paskui kas dvejus metus, rengdavo tokias ekskursijas-konferencijas. Kiekvienąkart važiuodavo į kitą šalį. Susitikę jie pasakodavo apie įdomiausius botaninius objektus, dabar, sakytume, darė pranešimus. Paskui rengdavo ekskursijas, tuos objektus apžiūrėdavo gamtoje. Ši tradicija tęsiasi iki šios dienos, – botanikė Ž. Lazdauskaitė prisiminė, kad paskutinė konferencija-ekspedicija buvusi prieš trejus metus Latvijoje. –

Tas įvykis, apie kurį kalbate, greičiausiai buvo 1976 metais. Birželio gale surengta konferencija-ekspedicija skirta Vakarų Lietuvos augalinei dangai. Dalyviai apžiūrėjo Kuršių Neriją, Nemuno žemupį. Konferencija-ekspedicija trukdavo apie savaitę. Tąkart „išpuolė“ Joninės. Estų, latvių, lietuvių (suomių tąkart nebuvo) botanikai jas šventė ant Rambyno kalno.

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė visiems pageidaujantiems būrė iš augalų. Ji aiškindavo, kad neužtenka šiaip sau žolės pasirauti. Reikia eiti pagal saulės kryptį ir nuo kiekvieno kampo susirinkti po devynis augalus. Jei nori, kad visai teisingai būtų, būtina surinkti trejas devynerias (iš viso 27 augalus). Tada ji kiekvienam iš jo surinktos puokštelės pranašaudavo ateitį, gyvenimo kelią, kas jį lemia, kas gali tame kelyje padėti. Įdomu buvo baisiausiai, visi puolė prie jos. O ji sėdėjo ir „varažijo“.

Gal atsimenate kokį pavyzdį?

Būrimai yra gana intymus, asmeniškas dalykas. Ne viena žolė ką lemia, o jų deriniai. Per vienas Jonines, kurias Vilniaus Lazdynų bendruomenė šventė prie Neries, pamėginau ir aš, remdamasi E. Šimkūnaitės prognozavimo metodais, „pavaražyti“. Sakė, kad labai teisingai pasakiau, didesnės teisybės nebūna. Kas yra ateities būrimas? Galvonaitė (klimatologė Audronė Galvonaitė – red. pastaba.) kiekvieną dieną prognozuoja, spėja ateitį, – nusijuokia botanikė Ž. Lazdauskaitė. – Tam ji turi metodų. Prognozuoti žmogaus gyvenimus, irgi yra metodai.

Lietuvių lemties spėjimai sudėtiniai ir optimistiški

E. Šimkūnaitė ir pasakojusi, ir rašiusi apie horoskopus. Nemažai jos straipsnių surinkta ir išleista knygose. „2001-aisiais išleistoje „Sveiko gyvenimo receptai“ vienas skyrius vadinasi „Kas rytoj?“ Ten ji kalba apie horoskopus. Šimkūnaitė labai įtaigiai mokėjo pasakoti. Dabar skaitydama lyg girdžiu galvoje jos balsą, man sunku apie ją kalbėti būtuoju laiku, – prisipažįsta buvusi ilgametė Lietuvos botanikos instituto darbuotoja Ž. Lazdauskaitė.

Šimkūnaitė kalba apie tai, ar iš tikrųjų horoskopai gali ką nors pasakyti. Ir dar gražiau, ši mintis yra išplėsta 2003 m. leidyklos „Žuvėdra“ išleistoje knygoje „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“. Ten ji pasakoja, kodėl atsirado astrologija, bet daugiau kalba apie mūsų krašto žmones.

Visais laikais žmonėms rūpėjo ateitis. Prireikė tūkstančio metų stebėjimų, kad jie suprastų, kai vieniems šviesuliams išryškėjus gyvūnai ima rujoti ar jauniklius vestis. Kitų dangaus kūnų išryškėjimas sutampa su žolės augimo maksimumu, ateina lietus ar plėšrūnai suaktyvėja. Žodžiu, dangaus reiškinius jie susiejo su tais, kurie vyko žemėje. Vėliau ėmė pastebėti taškus, figūras, įžvelgdavo gyvūnus, įrankius. Tada žvaigždėms davė vardus.

Šimkūnaitė teigdavo, kad vaikui visai ne tas pats, kada jis gims: ar per vasaros karščius, ar žiemos šalčius. Kalbama apie senus laikus. Tada buvo sunkoka, jei per žiemą besilaukianti mama prastesnį maistą valgydavusi, gal ir pabadavusi, šalusi, nuvargusi, vaikutis gims vienoks. O jei – vasaros pradžioje, jau kitoks užaugs, nes vyks medžioklė, paukščių kiaušinių, augalų įvairiausių bus.

Šimkūnaitė sakydavo, kad žmogaus gimimo laikas turi įtakos jo likimui. Anot jos, mūsų protėviai spėliodavo ne iš vieno reiškinio (stebėdavo žvaigždes), bet sudėdavo įvairių gamtos reiškinių stebėjimus, atlikdavo vadinamuosius lėmimus. Ką žada medžiai, gyvuliai, žolės, žuvys, paukščiai? Atrinkdavo ženklus, kurie tarpusavyje sutapdavo. Moteriškės (Šimkūnaitės teigimu, tai buvo matriarchato laikais) žynės, vėliau pribuvėja ar krikšto močia, sutardavo, koks bus vaiko likimas. Ką jūs manote? Sako, labai panašus ir būdavo. Kita vertus, prie kokios dalios pratindavo, kokia kryptimi ugdydavo, toks ir būdavo likimas. Kaip sakant, prie ko įprasdavo, tą ir rasdavo.

„- Kritikuojat horoskopus – o jūsų pačios sudaryti horoskopai pagal žvėris, medžius?

– Čia kas kita. Čia klimatologija, biologija. Kai prasidėjo pelių, gyvačių, šunų ir panašiai metai – tai tas žvėrynas man tiek įsiėdė (ir protingi žmonės net kvailioti pradėjo), kad iš įsiutimo surinkau, ką mūsų žmonės apie medžius žino, žuvis, paukščius, žvėris – ir per „Mokslą ir gyvenimą“, „Mūsų gamtą“, „Valstiečių kalendorių“ pamėčiau. Tai labai seni dalykai.

– Kitaip sakant, jie tik pasiskaitymui?

– Taip. Bet žmogus, žinodamas, ar metų laikotarpis, kai jis buvo įsčiose, buvo palankus, ar ne, gali, jei bus protingas, koreguoti ir savo veiksmus, ir sveikatą. Tai gali jam praversti. Jei spėjimus iš medžių, žvėrių mūsų senoliai vertino – vadinasi, jie šiokią tokią naudą davė. Tiesa, žmonės buvo praktiški ir žiūrėdavo, kad sutaptų bent trys patarimai. Jei, pavyzdžiui, iš spėjimo pagal gyvulius, paukščius, žuvis išeina, kad bus geras amatininkas – tikėdavo.

Galima skaityt visokius horoskopus, bet – netikėkim. Be to, nepamirškim, kad mūsų atmintis taip sutvarkyta, kad jeigu žmogus tikės, jog viskas bus gerai – jis ir išsisuks, o jei tikės, kad žlugs – tai ir žlugs.“(Lietuvos žinios, 2006 10 21)

Kuo lietuvių ateities spėjimai skiriasi nuo kitų šalių žmonių pastebėjimų?

Spėlioti mėgsta žmonės visame pasaulyje. Visi nori sulaukti geresnės lemties. Šimkūnaitė palygino daugelio tautų spėliojimus ir padarė išvadą, kad blogų lėmimų yra daugiau nei malonių. Daug kitų tautų spėliojimų lemia turtinį statusą (turtą ar skurdą), bet labai mažai spėjama apie būdo savybes, koks žmogus išaugs, koks jis bus. Kitų tautų spėjimai skirti išoriniams, o mūsų – vidiniams dalykams.

Kitų kraštų žmonių lemties keitimo sąlygos, kaip teigė Šimkūnaitė, priklausė nuo išorinių aplinkybių (reikia amuletų, brangakmenių, tam tikros spalvos drabužius vilkėti). O mūsų, pastebi ji, lemties kryptis priklauso nuo paties žmogaus: jei darys taip, atsitiks viena, jei kitaip, – nutiks kita. Mūsiškiai lemties spėjimai iš kitų išsiskiria optimizmu. Nuteikia nebijoti sunkumų, laimės stengtis siekti pačiam.

celtic

Paukščių ir medžių horoskopai

Botanikė Ž. Lazdauskaitė prisimena: E. Šimkūnaitė teigusi, kad mūsų žmonės daug dėmesio skyrė augalams, bet ji sudariusi ne tik medžių, bet ir paukščių horoskopus. Kurį mėnesį koks paukštis ar augalas atitinka, kokios būna tuo metu gimusio žmogaus geros ir prastos savybės, kaip jiems gyvenime sekasi.

Koks tas Medžių horoskopas, kiek jame yra ženklų?

Dvylika. Senovėje metai prasidėdavo paukščių grįžimu. Sudėtingėjant ūkiui, metų pradžia ėmė slinktis žiemos pusėn. Todėl augalų (medžių) horoskopą pradeda amžinai žaliuojantys spygliuočiai. Šimkūnaitės manymu, sausio mėnesį gimusių žmonių medis yra pušis.

Kokia pušis, tokia ir sausį gimusių žmonių dalia. Kokia ji? Pušis yra medis, kuris geba augti menkose dirvose, pušų pumpurai senais laikais naudoti kaip vaistas ir maistas, nes turėjo gydomųjų medžiagų. Vaistus gerbdavo, todėl pušies irgi nenumesdavo po kojų, purvui nusivalyti.

Sausio mėnesį gimusiems priskiriamos geros pušies savybės: tai yra geri, šilti, visus žiemos darbus nudirbantys, visas dainas išdainuojantys žmonės. Pušynai – dosnūs miškai, ten grybų ir uogų daug, Kokia pušis, tokie ir pušynukai. Nors jų daliai tenka ir negandų, ir sunkumų, bet jie yra linksmi, visada randa išeitį. Jie yra pakantūs, darbštūs. Toks sausio mėnesio medžių horoskopas. Jis turi dvylika ženklų, kaip priklauso.

pauksciu horoskopas

Žolininkė sudarė augalų horoskopą, o kodėl atsirado paukščių?

Paukščiai yra svarbūs žmonių gyvenime. Jie atspindi mūsų geografinei platumai būdingą metų ciklą: paukščiai išskrenda, parskrenda, lizdus suka, vaikus veda. Jie susiję su nuolatiniu vystymusi. Žinoma, kaip ir kiekvienas horoskopas, taip ir Šimkūnaitės Paukščių prasideda sausį gimusiais. Jos manymu, sausis yra Varnų ir kurapkų mėnuo.

Sausį gimusių vyriškių savybes atspindi žvirblis, o moteriškės yra kaip kurapkėlės. Tai nuo seno mėgstamas burtų paukštelis. Kai prieš Jonines, taip ir Sekmines, javus lankydavo ir ten pamatydavo mažą kurapkiuką, vadinamą žebrį, sakydavo, kad metai bus derlingi.

Taigi sausio mėnesį gimusi moteris yra kaip kurapkytė. Kukli, lyg ir nepastebima, neišsišokanti, labai kantri. Jei tampa šeimos moterimi, pulką vaikų išaugina. Visur bėgte, bet visur spėja. Draugiška, bet niekada balso nekelia nei prieš svetimą ar savą, mažą ar seną, apkalbų nevedžioja. Kartais Kurapkėlė mėgsta savo darbą kitiems primesti, jei ją kas skriaudžia, visi gina.

Žvirblis ir jo globojamą sausio mėnesį gimęs vyras, vaikinas yra švaruolis, šaunuolis. Gal kartais vaikystėje ir buvęs peštukas. Visokių susibūrimų mėgėjas. Lyg ir patriukšmauja, bet didelių peštynių nemėgsta. Jei reikia draugą ginti, tada už jį stos mūru. Žvirblis mėgsta ir pasigirti, ir pasipuošti. Jis vienu kartu į dešimt merginų dairosi, bet į vieną rimtai žiūri. Meilės nuotykiais giriasi, bet šeimoje būna ištikimas. Namai sutvarkyti, juose – pulkas vaikų. Dažnai po žmonos padu būna, bet niekada to nepripažins.

Sugėrė gimtinės grožį ir žinias

Pasak gamtos mokslų daktarės Ž. Lazdauskaitės, Šimkūnaitė yra kalbėjusi ir apie metų cikliškumą. Bet ji teigia nežinanti, koks yra šio horoskopo atskaitos taškas. Metų ciklas trunka lyg vienuolika, lyg dvylika ar trylika metų. Vieni vadinami linų, kiti – rugio, grikio ar miežio metais. Šis horoskopas skirtas ne personalijai, bet metams apibūdinti. Vis dėlto dabar sunku suprasti, kada kurie metai prasidedantys.

E. Šimkūnaitė dirbo, rašė sovietiniais laikais. Kokiais informacijos šaltiniais ji rėmėsi? Akivaizdu, turėjo daug žinių apie senolių stebėjimus. Vadinasi, pati daug sukaupusi buvo?

Jau „sarmatijuosi“ vis tą patį pasakoti: Šimkūnaitė buvo toks žmogus, kuris reikiamu laiku reikiamoje vietoje atsirado, ir dar buvo žmogus su reikiamomis charakterio savybėmis. Jos tėvas buvo aukštaitis iš Kemešų kaimo, vėliau Tauragnuose vaistinę įkūrė. Mama – rusė Olga Osipova iš Krasnodaro krašto, popo duktė.

Šimkūnaitė gimė Novorosijske, jos vaikystė prabėgo Tauragnuose. Lietuvoje yra daug gražių vietų, bet Tauragnų apylinkės yra nepaprastai gražios: ten yra piliakalnis, du ežerai Tauragnas ir Labė, seni miškai aplink. Šventai tikiu, kad aplinka labai veikia žmogų. Tauragnų žmonės buvo tokie atviri gamtos grožiui, gerumui, išdidūs, orūs. Savo miestelį jie šlovindavo. Žinoma, dabar jis yra sumažėjęs, bet gražumas išlikęs. Esu kažkada apėjusi Tauragną per vieną dieną, įspūdžių buvo devynios galybės, – prisimena botanikė Ž. Lazdauskaitė. –

Tauragnai buvo nuošalus kampas, nei didelio vieškelio, nei geležinkelio. Tai buvo izoliuotas kraštas, o tokiame išlieka įvairūs papročiai, visa etninė informacija. Ten žmonės žinojo liaudies mediciną, įvairius užkalbėjimus, žadėjimus, linkėjimus. Šimkūnaitė labai jais domėjosi. Ji mėgo senus žmones, jai daug su jais tekdavo bendrauti. Tėvas, vaistininkas, nuo mažens ją prie darbo spaudė. Ji turėdavo prižiūrėti moteriškes, kokias jos vaistažoles atnešdavo, kaip atrinkdavo. Žinoma, atrinkinėdamos jos pasakodavo apie žoles, gyvenimą, daug iš jų prisiklausė.

Ji su savo dėdėmis bendraudavo, daug informacijos iš jų susirinko. Prieš karą studijavo farmaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, ten ji pajautė įvairių žinių skonį. Šimkūnaitė daug skaitydavo, įvairiomis kalbomis. Net negaliu tiksliai pasakyti, kiek kalbų ji mokėjo: čigoniškai, žydiškai (vaikystėje Tauragnų miestelyje daug žydų gyveno). Buvo tokia gyvenimo istorija, kai ji studijavo Kaune, nueidavo pas seną čigonę pabendrauti.

Ji labai mėgo skaityti pasakas. Jos bibliotekoje yra daug įvairių kraštų pasakų. Jose yra užkoduota genties informacija. Taip pat Šimkūnaitė kelerius metus gyveno Kazachstane, kur kartografavo vaistinius augalus. O Kazachstanas dar nuo caro laikų buvo tautų katilas. Japonai, korėjiečiai, graikai ten ištremti buvo. Kartografuoti reikėdavo didelius plotus, todėl jodinėdavo asiliuku, su visais pakeliui sutiktais žmonėmis ji pasišnekėdavo. Gal ir dar daugiau informacijos šaltinių ji turėjo. Yra likę jos rankraščių, kurie dar laukia tyrinėjimų.

Kiek ten užkalbėjimų yra! Man labiausiai patinka vienas, kai vaikui vidurius paleidžia, skauda pilvuką. Tas užkalbėjimas, oi, koks netrumpas. Jį reikėdavo visą sukalbėti, maišant košę. Manau, tai buvo laiko fiksavimas. Kad būtent tiek laiko maišytų ir košė būtų tinkamai išvirta.

Su mumis, botanikais, Šimkūnaitė taip pat važiuodavo į ekspedicijas. Ji buvo gamtos žmogus, kai vėliau nebeturėdavo sveikatos išeiti į gamtą, labai kentėjo. Gamtoje ji „kaifuodavo”, su gamta bendraudavo kaip lygus su lygiu.

Koks jos ženklas buvo, pagal jos pačios sudarytus horoskopus?

Šimkūnaitė gimusi kovo 11 dieną. Kas tie kovinukai, jos manymu? Pagal paukščių horoskopą, varnos ir balandžiai. Vienas malonumas skaityti jos parašytą paukščių charakteristiką…

Kalbos dovaną turėjo?

Ką turėjo, tai turėjo. Mano pažįstami juokauja, kad Lietuvoje buvo du žmonės, nuo kurių pamokslų žmonės alpdavo. Juozas Tumas-Vaižgantas ir Eugenija Šimkūnaitė. Klaipėdoje vyko jos paskaita. Šimkūnaitė kalbėjo keturias valandas, o salėje žmonės alpo. Nes nebuvo kuo kvėpuoti, – nusikvatoja botanikė, prisiminusi palyginimą su prieškario Lietuvos kunigu, rašytoju. –

Taigi Šimkūnaitė gimusi kovo 11 dieną. Dabar sakome, kad jos 70-metis buvo paskutinis geras balius tarybų Lietuvoje. Jis vyko kovo dešimtąją, o kitą dieną paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė.

Pagal paukščių horoskopą, Šimkūnaitę globotų varna, o pagal augalų – kadagys. Kiek daug apie kadagį parašyta… Aprašymą ji užbaigia taip: „Nebloga koviuku gimti. Jau daug šviesių dienų, saulė ilgiau danguje pabūna. Taip jau nusiėjo medžio močiai, kad kadagys tokį būdą turi. Tokie koviukai stiprūs, visur tinkami, aštrialiežuviai ir dygūs, ko nori – pasiekia, bet ir kitiems naudingi. Nors ir šaipokai, nors nenuolaidūs, kas jų būdo vingius perpranta, – sugyvenami, kai reikia, visada pagelbsti. Tokia ji ir buvo. Manau, čia yra daug jos kūrybos, daug fantazijų ir pastebėjimų, ji buvo labai kūrybingas žmogus.

© 2020, viršaitis. All rights reserved.

Palikite atsiliepimą

Jūs turite būti prisijungęs komentavimui.