Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse(5)
Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse), kaimo vietovėse ir lietuvių liaudies dainose (V dalis)
E g i d i j u s M A Ž I N T A S.
Lietuvos žemės ūkio universitetas.
Foto V.Vaitkevičius. Pugainių Šventas akmuo (Elektrėnų sav.),aruodai.lt
Kodėl buvo gerbiami akmenys?
Neretai šiandienos žmogus, protu siekiantis darnos, savo emocijomis, poelgiais linksta į dramą, nelaimę, rodos, pats jos ieško. Mūsų protėvių dainų lobynas tarsi sufleruoja: siela puikiai žino, jog yra nemari, kad ir kiek kartų mirtų fizinis kūnas. O dainos prasmė, kurioje visa, kas yra viduje, virpa, išgyvena didžiules pamokas, gyvenimo pilnatvę bei didybę, ugdo, kelia dvasią, ją priverčia išgyventi būsimus džiaugsmus ir tobulėti. Gyvenimas tokiais momentais yra išgyvenamas kaip be galo svarbus, reikšmingas, net jei jis tuo pačiu metu yra dramatiškas… Dainose sakoma, jog ir pailsėsim ant akmenėlio. „Akmenyse slypi protėvių dvasios, turinčios vaisingumo galias (SSSL 1996, 349). Akmuo gerbiamas dėl savo šventumo (sacrum). Per akmenį reiškėsi teofanija ir hierofanija. Užkalbėjimu ant akmens nušalinama liga. Emocinei įtampai, konkretumui išreikšti, pabrėžti pasitelkiama atitinkama numerologinė leksika: vienas akmuo, trys akmenys, penki akmenys arba akmenėliai. Pakilumu, perdėjimu dvelkia vartojami aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai (motulė brangiausia, kalneli aukščiausias, giliausiais dunojėliais) ir jų atitikmenys (pačiam gražumėly, pačioj jaunumėlėj). Įspūdį didina akivaizdžios
hiperbolės: kietas kietas patalėlis, plūsta ašaros. Blažienės įdainuotoje dainoje:
O, kietas, kietas,
Našlės patalėlis,
Kietas našlės patalėlis,
Penkių akmenėlių. (J uška 1954, 598)
Dainuojant atsinaujina išgyvenimai ir nejučia mąstymo perfokusavimas, atnešantis pasitenkinimo jausmą, apimantį dainuojančiojo ar medituojančio žmogaus praeities patirtį. Medituojančiųjų baltų dainuojamose dainose, kur naudojama akmens metafora, akmuo veikia liaudies dainos herojaus mintis, jausmus, poelgius, turinčius ir auklėjamąjį poveikį klausytojui. Beje, įdomu, kad lietuvių liaudies dainose su laisvu iškvėpimu arba per burną, arba per nosį, kūno judesiai nepageidautini.
Tai rodo, kad dainuojama susikaupus, sutelkus visas fizines ir dvasines savybes. Tai atsakingas ir subtilus darbas, poilsis ar pareiga. Greičiausiai ir viena, ir kita.
Dainavimo etapus, kuriuose yra naudojamas „akmuo“, galime jausti esančius tokius:
1. Akmuo padeda aptikti atsiradusius dvasios ir kūno subtiliausius pokyčius.
2. Akmuo sustiprina garso raišką per paties stipriausio jausmo dainoje vietą.
3. Padeda pajusti kaip galima stipresnį malonumą iš to jausmo, susieto su akmens įvaizdžiu.
Sujungtu kvėpavimu dainuojant galima „įeiti“ į skausmą ar kitus pojūčius, juos
priimant ir „gydant“. Juk skausmas – tai užspaustas nesuvoktas baimės, kaltės jausmas.
Plaušinukės dainuojamoje dainoje:
1. Du gulbinėliu plaukė,
Plaukdamu abu šaukė:
2. – Eiva klaust brolelį,
Ką žad mudum tėvelis?
3. Ten juodi vandenėliai,
Ir balti akmenėliai.
4. Čia yr linksmas kraštelis,
Čia yr slaunios mergelės. (Juška 1954, 255)
Jei lyginsime šventų akmenų šventumą su vandeniu, tai pastebėsime, kad tai kultūriškai konotuoti skirtumai – vandenys tampa šventi apeigų dėka, o akmenys šį dieviškumą atsineša iš kosmoso. Folkloro šaltinių analizė rodo, jog bet kurio pavidalo vanduo turi „valdytoją“ – dievybę. Vandenų sakralumą gali suponuoti ir mirusiųjų vėlės, kurioms vanduo yra viena iš skaistyklos formų. Žmonėms kontaktuojant su „valdytojais“ akmenimis ir vandeniu ir vėlėmis formuojamos apeigos, t. y. steigiama aukojimo tradicija.
Akmens paskirtis šventvietėse
Akmens padėtis ir paskirtis šventvietėse, kaip ir kaimo bendruomenėse ir liaudies dainose, yra tiesiogiai susijusios su baltų ir lietuvių religijos samprata, jos geneze bei raida. Religinė praktika lemia, jog akmenys kaip ir vandenys žmonėms teikia sveikatos, grožio, vaisingumo, derlumo, žinojimo ar laimės. Per akmenį vyksta ryšio su širdimi – Vidiniu Patarėju atkūrimas. Viešpaties Buveinės širdyje ruošimas, formavimas etninių simbolių darnos ir tautiškumo stiprintojo vaidmuo.
Ant akmenų paviršiaus kai kur aptinkami ženklai, leidžiantys manyti, kad tai simboliai – 12 Zodiako ženklų. Būrimai akmenukais, arba runomis buvo ne mažiau populiarūs kaip žaidimas kortomis. Svarbiausias „šventų moterų“ ir „šventų vyrų“ uždavinys buvo žinoti, kaip elgtis per kiekvieną šventę, bet kuriuo metų laiku, ir tarpininkauti tarp dievų ir žmonių, kad laimingai klostytųsi gyvenimas. Pagrindinės funkcijos – aukojimas ir pranašavimas. Ir archeologijos, ir istorijos šaltiniai liudija ypač intensyvų gyvulių aukojimą svarbiausiems vyriškiesiems dievams: Perkūnui, Dievui, Velniui. Perkūnui buvo aukojami ožiai ir buliai, kitiems dievams – žirgai, galvijai ir net žmonės. Moteriškosioms deivėms ir chtoninėms dievybėms aukota maistas, grūdai, linai, audiniai, gaidžiai ir vištos. Vakarų slavų ir germanų kraštuose tokių medinių pastatų dydis siekė net iki 15 x 85 m. XVI–XVII a. duomenys apie senu papročiu kaimuose rengiamas bendruomenines šventes ir ritualus rodo, kad apeigoms prie akmenų vadovavo vyresnio amžiaus asmenys, tačiau ne visada tiesiogiai susiję su bendruomene. Peršasi išvada, kad šie asmenys gali būti siejami su senosios lietuvių religijos dvasininkų klase. Apie šventus paminklus palyginti daug informacijos teikia istorijos šaltiniai. Iš jų aiškėja, kad būta ir šventųjų girių, ir miškelių[20].
Net ir dideliais atstumais viena nuo kitos nutolusios įvairių rūšių šventvietės tarpusavyje gali būti tiesiogiai (sausumos, vandens, povandeniniais keliais) arba mitiškai (padavimais, tikėjimais) susijusios. Paminėtini atvejai, kada viena nuo kitos toliau esančios šventvietės su juose gulinčiais akmenimis tarpusavyje susijusios realiais arba mitiniais keliais. Yra duomenų, jog šie šventi keliai galėjo turėti apeiginę paskirtį arba jais rengiamų kelionių tikslas buvo apeiginis. Visų pirma, tai liudija šventvietės, į kurias jie veda. Be to, paprastai pasakojama, jog šie keliai buvo nutiesti vestuvėms, kurios susijusios su ritualine kelione į bažnyčią. Tų kelių paskirtis rodo turėjus sakralinį statusą.
Išvados
1. Aplinkos su akmeniu reikšmės suvokimas padeda geriau suprasti visumą veiksnių, formuojančių čia gyvenančių žmonių estetinį suvokimą, aktualios kultūrinės veiklos modelį. Vizualinė aplinka su šalia gulinčiais akmenimis tampa vienu iš pagrindinių reikalavimų ugdant individualią gyvenamosios vietos perspektyvą, gebančią konkuruoti tarpusavyje estetine raiška.
2. Teorinė akmens problemos bendruomenėje problemos analizė parodė, kad akmens socializacija priklausė nuo žmonių pažiūrų ir akmens padėties kaimo aplinkos erdvėje.
3. Akmens kaip struktūrinio teritorinio padalinio vieta stiprino įvairią sociokultūrinę bendruomenės veiklą ir realiai prisidėjo prie to meto savivaldos ir kaimo visuomenės veiksnių ugdant etninį pilietiškumą. Svarbaus akmens išvežimas, pašalinimas buvo laikomas neleistinu aktu, kaip ir ąžuolo nukirtimas specialioje estetinėje alkvietės aplinkoje.
4. Akmuo sugeria informaciją, tačiau ir atiduoda energiją, jei jam skiriama tam tikra funkcija kaimo bendruomenėje. Akmens funkcija kaimo bendruomenės veikloje skiriama ne vien materialinėms, bet ir dvasinėms reikmėms.
5. Akmuo kaip sveikatinimo kompleksas apvalantis, sustiprinantis žmogų kosmoso ir žemės valdose. Akmuo kaip etninio dvasinio gyvenimo laikytuvas.
6. Akmuo guli ant pasaulio ribos. Akmuo – pasaulio centras, vieta, kurioje pereinama į kitą pasaulį. Pagrindinės akmens funkcijos bendruomenių centruose – aukojimas ir pranašavimas.
7. Liaudies dainų giedojimo etapai, kuriuose yra naudojamas „akmuo“, yra šie:
a) akmuo padeda aptikti atsiradusius dvasios ir kūno subtiliausius pokyčius;
b) akmuo sustiprina garso raišką per paties stipriausio jausmo dainoje vietą;
c) padeda pajusti kaip galima stipresnį malonumą iš to jausmo, susieto su akmens įvaizdžiu.
8. Akmenys kaip ir vandenys žmonėms teikė sveikatos, grožio, vaisingumo, derlumo, žinojimo ar laimės. Per akmenį vyko ryšio su širdimi – Vidine Dvasia (Vidiniu Patarėju) atkūrimas.
IŠNAŠOS
20. 1) giria arba miškelis gali būti vadinama specifiniu tikriniu pavadinimu, kuris sietinas su
ten reziduojančios dievybės vardu (pvz., Ašvytė prie Jaunodavos, Ventis prie Veliuonos);
2) šventųjų girių ir miškelių medžiai, ten gyvenantys žvėrys ir paukščiai buvo neliečiami;
3) šventosiose giriose ir miškeliuose veikė konkrečios (lokalinės) šventvietės: ten buvo
kūrenama šventoji ugnis, aukojamos aukos ir pan.; 4) pasak Jano Dlugošo (XV a. antroji
pusė), tarp šventų girių ir miškelių būta atskiros jų grupės – „ypatingų miškų“, kur buvo
deginami mirusiųjų kūnai.
Literatūra
1. Almonaitienė 1998 – Janina Almonaitienė, Švenčių ratas, Vilnius: Vyturys.
2. Balys 1993 – Jonas Balys, Lietuvių kalendorinės šventės, Vilnius: Mintis.
3. Bliumas 1998 – Remigijus Bliumas, Etninės psichologijos įvadas, Vilnius: Vilniaus universitetas.
4. Borusevičienė 2001 – Nijolė Borusevičienė, Lietuvių etninės kultūros bruožai, Šiauliai.
5. Brazytė – Bindokienė 1989 – Danutė Brazytė-Bindokienė, Lietuvių papročiai ir tradicijos, Čikaga: Morkūno spaustuvė.
6. Buračas 1993 – Balys Buračas, Lietuvos kaimo papročiai, Vilnius: Mintis.
7. Daukantas 1935 – Simonas Daukantas, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, Kaunas: Šviesa.
8. Dundulienė 1982 – Pranė Dundulienė, Lietuvių etnografija, Vilnius: Mokslas.
9. Juška 1954 – Antanas Juška, Lietuviškos dainos, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
10. SSSL 1996 – Slownik stereotipow i simboli ludowych, Lublin: Kosmos.
11. Šimkūnaitė 2001 – Eugenija Šimkūnaitė, Gyvenimo receptai, Vilnius: Žuvėdra. Stone as a Symbol of the Centre of Community Culture in Holy Places,
Villages and Lithuanian Folk Songs
Summary
Keywords: the world of stones, rites and rituals, peace-offerings, folk songs, holy places, legends, idealisation, elements, historical sources, festivals.
Lithuania has a great wealth of carved stones dating from prehistory to the present day. Many are of great artistic value and all are of historical and social importance. Stones of various kinds and sizes have been invested with sacredness from the earliest times. The worshiping of stones can be found in most ancient cultures, while sacred stones can
be found in the Lithuanians’ religions. In prehistoric Europe, stones standing in lines or in circles, or otherwise arranged in conjunction with earthworks usually identified burial mounds. Little is known about the purpose or meaning of these megalithic constructions, but it is universally agreed that they mark or embellish a sacred place in the landscape. The moving and arranging of massive stones into a building or some other configuration in a sacred context also characterizes many early cultures around the Balts in Eastern Europe.
Smaller individual stones can also become invested with the sacred. Since the 12th century, every Lithuanian Duke and king Mindaugas have been crowned while seated on a chair over the stone. Stones and rocks in Lithuania were initially seen as symbols of supernatural forces which permeate matter and space. Later, an abstract was replaced by more definite animistic deities that resided in the stones and rocks. The emotional attachment to natural stones, originally religion-inspired, has persisted in Lithuania and is manifest today in the creation of richly symbolic and spiritual stone gardens. Cast these stones as you would a typical rune or tarot reading, place certain symbols on your altar or mediation area to align yourself with the aspects of that particular energy or simply choose one stone daily to use as a reflective tool. Symbols included are the twelve Signs of Zodiac: Aries, Taurus, Gemini, Cancer, Leo, Virgo, Libra, Scorpio, Sagittarius, Capricorn, Aquarius and Pisces. The other twelve Symbols are planetary correspondents to the Sun, the Moon, Mercury, Venus, Mars, Jupiter, Saturn, Uranus, Neptune, Pluto, and Chiron. Whenever you choose to paint an item, most instructions, if not all of them, say you must prepare the area. When you paint a wall, a car or a house you must sand the surface to bring it to a rough state. This is for the paint to absorb into the area and adhere to the item properly. Most stones and crystals have smooth surfaces, whether it is a tumbled or natural formation. A mineral that is just
painted or etched wears away with minimal use. The engraved stone, however, has a deeper groove that holds the paint or leafing. Having your items carved not only safeguards your valuable magic tools but also sets the symbols deep inside the crystals, embedding them for eternity.
Paruošta pagal Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 6 (2008). 90−107. ISSN 1822-7309
© 2011, viršaitis. All rights reserved.
Latvijas Dievturu Sadraudze
